-
IX dalis. Night out
„Prablaivėjus“ nuo anoreksijos svaiginimo, teko kovoti jau nebe su maistu, gydytojais ar man brukama meile savo kūnui, o su ta mano dalimi, kuri vis dar ypatingai žavėjosi šia liga ir ta neįtikėtinai didžiule priklausomybe ligai. Gydytojas įvardino mano potraukį anoreksijai „hobiu“. Kurį laiką nesupratau, ką tai turėtų reikšti, tačiau net kelis kartus su juo susitinkant, jis vis sakydavo: „pagalvok, ką gyvenime gali kontroliuoti be maisto“, „tu gali būti daugiau nei anoreksija“ ir iš tiesų – kontroliuoti maistą ir nuolatos galvoti apie tai, kaip numesti svorio buvo tapę įpročiu. Tiesiog saugia sfera, kur aš buvau pakankamai GERA, pakankamai nusimaniau įvairiausius triukus, buvau pakankamai įgudusi, nors ir ne visiškai atitinkanti „kriterijus“, bet…
-
VII dalis. Stovyklos taisyklės
Kontrolė visur aplink. Išskyrus savo emocijose. Be nustatytų maitinimosi laikų, mes bet kada galėjome gerti savo arbatą ir kavą. Pamenu, jog pirmąją dieną, kai slaugytoja supažindino mane su tvarka, aš jos paklausiau, ar galima turėti „senos lapų“ arbatos. Senos lapų arbata padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą vartojant atsakingai ir retkarčiais, tačiau valgymo sutrikimų pasaulyje ji laikoma „liekninačia“ ir detoksikuojančia, liaudiškai tariant, varančia į tualetą dideliam reikalui. Senos lapų arbatą namuose gerdavau kasdien tam, kad bet koks į burną įdėtas maistas, pasišalintų kuo greičiau. Nors arbatos poveikis ne momentinis, aš ją gerdavau kelis kartus per dieną, kad ji veiktų nuolatos. Žinoma, senos lapų arbata buvo mitas, tačiau tikėti kažkuo, kas sukuria…
-
VI dalis. Restoranas „Vasaros 5”
the more you try to control what you eat, the more food controls you. Pats geriausias ir efektyviausias vaistas skyriuje buvo MAISTAS. Rašydama tai šyptelėjau, nes vykdama į skyrių penkioms savaitėms gydymo, vienintelis dalykas, kurio bijojau ir buvo maistas. Jau rašiau apie santykį su juo – šiukšlės, kurios puva viduje. Nors nebuvau gurmanė, bet mėgdavau mamos gaminamus patiekalus – košes, sriubas, beprotiškai dievinau sumuštinius, kuriuos iki dabar renkuosi pusryčiams ir negalėčiau įvardinti įdomesnio „patiekalo“ su tiek daug variacijų, tačiau maistui daug dėmesio neskyriau. Nebuvau saldumynų mėgėja, verčiau rinkdavausi bulvių traškučius, sūdytus riešutus, tačiau cukraus trūkumą užpildydavau guminukais ar kondensuotu pienu su braškėmis. Ledai taip pat nebuvo mano numeris vienas patiekalas,…
-
V dalis. Stovyklos medicina
Negali pakeisti to, ko nepripažįsti. – Dr. Phillip C. McGraw „Gyvenimo strategija“ Kiekvieną trečiadienį visas skyrius iškart po pietų sugūžėdavo į tą patį kabinetą vienam smagiausių užsiėmimų – filmų peržiūrai. Jų peržiūra užtrukdavo ilgai – iki pat pavakarių. Gydytoja išrinkdavo savaitės filmą ir jį peržiūrėjusios susėsdavome ratu aptarimui. Gerai prisimenu tik du filmus – „Maleną“ su mano mylima Monica Bellucci ir „Adomo obuoliai“, kurį turėjau peržiūrėti dar kartą, praėjus dešimčiai metų, nes siužetą buvau primiršusi. Nors televizorių skyriuje turėjome, dažniausiai žiūrėdavome „Simpsonus“, kokį meksikietišką serialą ar žinias. Kadangi televizoriui metų buvo panašiai, kaip man, įrašų atsukimo funkcijos nebuvo… O filmus vakarais jei ir pradėdavome žiūrėti – migdomieji suveikdavo anksčiau, nei…
-
IV dalis. Laiškas mintims
Kūnas dažniausiai matomas, ne kaip žmogaus vienio su siela dalis, bet kaip kažkoks antikūnis, kaip nuomojamas būstas mintims, kuriame tau nepatogu, nejauku ir nemalonu gyventi. O tam santykiui susigrąžinti ir sustiprinti lankėmės kūno vaizdo grupėje. Nuoširdžiai pasakysiu – nesupratau, kas tai ir kam tai reikalinga. Daugeliui merginų šis užsiėmimas buvo labiausiai trikdantis. Nuo pirmo susitikimo su gydytoja, man buvo liepta įsigyti knygelę ir kaip „pratybas“ mokykloje ją pildyti. Knygelės pavadinimas – „Teigiamo kūno sampratos kūrimo knyga“. Jas turėjome nusipirkti skyriuje. Tai buvo beveik 200 spausdintuvu atspausdintų puslapių, susegtų specialiu segtuvu – priminė mano bakalaurinį darbą. „Pratybų“ turinys susidarė iš aštuonių žingsnių pozityvaus požiūrio į kūną link: savęs pažinimo, fizinės išvaizdos…
-
III dalis. Storos mintys
Psichoterapija buvo apie tą svorį, kurį nešiojausi savo galvoje kaip papildomus kilogramus, kuriuos stengiausi numesti nuo kūno, o iš tiesų – reikėjo išmesti iš galvos. Lyg pirmąją „stovyklos“ dieną įspūdžių dar nebūtų buvę iki kaklo, atėjo metas pietums! Prieš apsigyvenant skyriuje, mano dienos meniu sudarė keletas sausainių, džiovinti abrikosai, riešutai ir saulėgrąžos. Žinoma, taip maitintis galėjau tik būdama/gyvendama viena, žinau, kad dažnas visų nustebimas būna: „o tai kur tėvai ir aplinkiniai? Negi jie nieko nemato, kokie nerūpestingi!“, atsakau už tėvus ir aplinkinius – anoreksija nėra ant visų žmonių pastebima akivaizdžiai, todėl paprastas išsisukinėjimas „aš jau pavalgiusi“ arba maisto „voliojimas“ lėkštėje, kol kiti valgo, o tu lieki su maistu viena ir…
-
II skyrius. 24 metų mergaitė
Valgymo sutrikimai nėra tik užgaidos padarinys, ar amžiaus tarpsniui, iš kurio išaugama, būdingas požymis. Tai sunki, gyvybei grėsmę kelianti liga, veikianti žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą. – Nacionalinė valgymo sutrikimų asociacija Toliau sekė pokalbis su dietologe, man paskirtu psichiatru, vaistų išrašymas ir bendros tvarkos instrukcija. Susitikimas su dietologe mane gąsdino. Gąsdino dėl to, kad bijojau, jog mane pamačiusi ji sakys: „o Deivulėliau, storule, tau reikia numesti nemažai svorio.“ Žinoma, jokia gydytoja gyvenime taip nepasakytų, juolab valgymo sutrikimų centre, tačiau man atrodė, kad aš esu beprotiškai stora ir visi mane tokią mato. Tas nuolatinis jausmas ir galvojimas, kaip kiti mane mato, o dar blogiau – išankstinis nusiteikimas, jog mato storą –…