VII dalis. Stovyklos taisyklės

Kontrolė visur aplink. Išskyrus savo emocijose.

Be nustatytų maitinimosi laikų, mes bet kada galėjome gerti savo arbatą ir kavą. Pamenu, jog pirmąją dieną, kai slaugytoja supažindino mane su tvarka, aš jos paklausiau, ar galima turėti „senos lapų“ arbatos. Senos lapų arbata padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą vartojant atsakingai ir retkarčiais, tačiau valgymo sutrikimų pasaulyje ji laikoma „liekninačia“ ir detoksikuojančia, liaudiškai tariant, varančia į tualetą dideliam reikalui. Senos lapų arbatą namuose gerdavau kasdien tam, kad bet koks į burną įdėtas maistas, pasišalintų kuo greičiau. Nors arbatos poveikis ne momentinis, aš ją gerdavau kelis kartus per dieną, kad ji veiktų nuolatos. Žinoma, senos lapų arbata buvo mitas, tačiau tikėti kažkuo, kas sukuria lieknėjimo iliuziją tuo metu buvo itin reikalinga. Natūralu, kad šios arbatos vartojimas skyriuje buvo draudžiamas.
– Jeigu reiktų laisvinamųjų – duosime vaistų, – paaiškino slaugytoja, akivaizdžiai žinanti visus valgymo sutrikimais sergančių merginų metodus.
Man laisvinamųjų neprireikė, tačiau buvo merginų, kurios, nebegalėdamos išsivemti, patirdavo didžiulius skrandžio spazmus ir prašydavosi laisvinamųjų. Apskritai, nereceptiniai vaistai nebuvo draudžiami, tačiau pačios jų turėti negalėjome – dėl visų negalavimų kreipdavomės į slaugytoją arba naktinę prižiūrėtoją, jos nuoširdžiai pasirūpindavo, kad bent jau fiziškai jaustumėmės gerai ir galėtume susikoncentruoti į savo emocinį gydymą. Kaip jos pačios sakydavo: „mes gi nenorime, kad jūs čia nusikankintumėte.“ 

Gerai pamenu tris slaugytojas – viena iš jų buvo pagrindinė (dieninė) – Asta. Ji buvo kaip darželio grupės auklėtoja. Mūsų visų mama. Turėjo nepaprastai gerą humoro jausmą, ko šioje įstaigoje tikrai labai reikėjo, buvo rūpestinga ir supratinga, tačiau taip gerai nusimanė valgymo sutrikimų niuansus, kad apgauti ją būtų prireikę tam tikros magijos. Asta su mumis būdavo nuo pusryčių iki vakarienės. Turėjo savo rašomąjį stalą bendrame kambaryje, perduodavo mums gydytojų informaciją, dalino vaistus, prižiūrėjo valgių metu, vesdavo informacinę valandėlę ir išklausydavo tada, kai to labiausiai reikėjo. Su ja buvo galima kalbėti apie viską – kvailai pajuokauti apie ligą, draugiškai pašiepti kitas merginas, pasipasakoti apie tėvus, apie mokslus, kuriuos kiekviena baigėme… Ji buvo beprotiškai maloni ir išėjusi iš skyriaus aš ilgėjausi jos sąmojo bei rūpesčio. 

Po vakarienės, išleidus Astą namo, ją pakeisdavo besimainančios naktinės slaugytojos. Tai būdavo arba pagyvenusi, lygiai taip pat humoro jausmo nestokojanti, moterytė arba rezidentė, kuri kiek su baime pasilikdavo su mumis visai nakčiai. Nepamenu nei vienos jų vardų, tačiau su vyresniąja turiu širdį raminančių prisiminimų, kai ji mane labai atsargiai žadindavo kiekvieną savo „darbinį“ rytą būtent tą valandą, kada būdavau paprašiusi – ji atsargiai pajudindavo mane už peties, jeigu miegodavau nusisukusi, švelniai atsukdavo į save ir sulaukusi, kol iš ausies išsitrauksiu ausų kištuką, tyliai, kad nepabudintų kitų palatos gyventojų, sušnabždėdavo:
– Martina, jau 7:15, kelkis.
Dar kelias sekundes pastovėjusi prie lovos ir įsitikinusi, kad aš keliuosi, ji išeidavo į bendrą kambarį, iš kurio sklisdavo geltona šviesa. Rytai su ja būdavo labai malonūs – vienas maloniausių momentų šioje nesmagioje patirtyje.

Kiekviena turėjome savo pabudimo laiką. Iš vakaro susitardavome, kuri kurią valandą „kylame“. Nuo pirmųjų dienų, užsiėmiau laiką – 7:15. Kiekvieną rytą, savaitgalį ar darbo dieną (žinoma, gydantis ligoninėje, savaitgaliai ir darbo dienos yra tik bandymas susivokti, nes visos dienos buvo daugmaž vienodos). Kadangi pusryčiai kiekvieną rytą valgomi 8:10 – iki to laiko aš jau būdavau nuo-iki atlikusi savo rytinius ritualus.

Dušui kiekviena galėjome skirti 15 minučių per dieną ir tai buvo mūsų pačių pasirinkimas – norime po juo palįsti ryte ar vakare. Niekada nesupratau ir nesuprasiu žmonių, kurie rytą pradeda be dušo… Galbūt tai įsitikinimas, tačiau neišsiplovusi galvos, aš visą dieną vaikščiodavau kaip su miglos vualiu. Buvau ir vis dar esu, ryto žmogus, pirmąją dienos pusę visuomet esu energingesnė ir motyvuota tikslingai nugyventi dieną, tad pasiruošimas dienai man iti svarbus. Lygiai, kaip svarbi ir rutina.

Nuo pirmos dienos ligoninėje, prašydavau mane pažadinti 7:15 ir iškart lėkdavau į dušą – jokių pasirąžymų, jokių „dar 5 minutes“, taisyklė buvo tokia – jeigu ryte dušas laisvas tada, kai iš vakaro kažkas jį „rezervavo“, galima eiti į jį be eilės. Vieną įprastinį rytą, kažkas užėmė mano laiką ar užsibuvo ilgiau (priežastys man nebuvo svarbios). Išėjusi iš kambario ir išgirdusi čiurlenančio vandens garsą, aš pasiutau. Tikrąja to žodžio prasme. Visuomet buvau karšto būdo, bet išskirtiniais atvejais, kai kažkas nevykdavo pagal nustatytą tvarką (net jei tą tvarką nustatydavau aš pati), aš priimdavau tai labai asmeniškai. Pirmosiomis dienomis skyriuje man buvo nustatytas obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas, kuris pasireiškia perdetu tvarkos ir kontrolės siekiu, perfekcionizmu ir itin dideliu dėmesiu detalėms. Eidavau iš proto, jeigu kažkas nesilaiko taisyklių, jeigu naudoja arbatinį šaukštelį, kurį aš karūnavau, kaip „savo“, paima maistui skirtą plastmasinį „padėklą“ su raudona gerbera, kurį išsirinkau iš visos krūvos padėklų, jeigu kažkas paima mano daiktą, mano pieną, mano arbatą, o jeigu kažkas drįsta naudotis laiku, kurį aš buvau „rezervavusi“ – viduje tiesiog skilau perpus. 

Tai ne tiek smarkiai įžeidė mano savimeilę ar parodė nepagarbą nustatytai tvarkai, kiek man asmeniškai sukėlė didžiulį stresą. Kadangi obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas – tvarkos fanatikų „liga“, kažkam sujaukus mano nusistatytą tvarką, šiuo atveju – visą ryto rutiną minučių tikslumu – aš puoliau į paniką, nes išsibalansavo veiksmai, kuriuos įprastai atlieku iki pusryčių. Galvoje ėmiau iš naujo dėlioti minutes, kada ką reiks padaryti, kada tepti kūną losjonu, kada džiovinti plaukus, „jeigu aš vėliau įeisiu į dušą, turėsiu mažiau laiko, nes 7:30 jau įeina kita mergina, negaliu užimti kitų laiko“, ar spėsiu susitvarkyti iki pusryčių… Visa tai atrodo visiški menkniekiai, tačiau laiko kontrolė ir žinojimas, kas bus atliekama tam tikrą minutę, man suteikdavo saugumo ir ramybės jausmą, kuomet viskas yra kontroliuojama. Ir visuomet tvarka buvo ta pati tam, kad nepatirčiau streso. Šios būsenos būdingos valgymo sutrikimų, ypač anoreksiją, turintiems asmenims. Kontrolė visur aplink. Išskyrus savo emocijose.

Disbalansas ir karštas temperamentas – labai prastas miksas. Nepamenu, kuri iš merginų „užėmė“ mano laiką duše, tačiau be jokių skrupulų įlėkiau į vonios patalpą ir pradėjau daužyti dušo duris, rėkdama: „tu užėmei mano laiką!“ Naktinė slaugytoja atlėkė man iš paskos, išsigandusi, kad daužomos durys – tik pradžia, ir ištempė mane iš vonios kambario. Pasisodinusi ji paaiškino, kad mergina jau baigia dušo procedūras ir tuoj pat mane įleis, kad ji pabudo anksčiau ir pagalvojo, jog „susisuks“ greičiau. Manęs tai nenuramino, tačiau po šio incidento turėjau ne vieną pokalbį su savo psichiatru ir išėjusi iš ligoninės tris metus psichoterapijoje gydžiausi šį asmenybės sutrikimą. Gyventi jis netrukdo, tačiau trukdo mėgautis netikėtumais, dirbti komandoje ir pasitikėti žmonėmis.

Tęsiant dušo temą – į jį nebuvo leidžiama įsinešti skutimosi peiliukų ir jokiu būdu nebuvo leidžiama užsirakinti. Dušas buvo atskira, nuo tualeto ir kriauklės, patalpa su durimis, kadangi vienu metu skyriuje gulėjo bent dešimt merginų, dušo kabina būtų per maža sutalpinti visų merginų priemonėms. Aišku, čia aš pati taip sugalvojau, tačiau įėjus į dušą buvo vietos pasikabinti chalatui, pasidėti švariems rūbams, erdvės pakako ne tik stovėti po vandens srove. Užrakinti šias duris buvo draudžiama, nes „nualpus ar įvykus nelaimei slaugytoja turės galimybę įeiti“, taip man paaiškino Asta pirmąją dieną, supažindindama su skyriaus tvarka. 

Skutimosi peiliukų draudimas buvo logiškas, tačiau mano tamsiausių fantazijų nepasiekęs, sprendimas. Tik po to, kai prižiūrėtoja paminėjo šį dalyką, supratau, kodėl jie draudžiami. Padėjo ir Justė, kuri nugirdusi apie dėstomą skyriaus tvarką, atvirai išpyškino:
– Čia tam, kad nepersipjautume venų duše. 
Pirmomis akimirkomis toks tiesmukumas ir atvirumas man atrodė bauginantis ir neetiškas. Tačiau ji niekada nevyniojo žodžio į vatą. Sakė taip, kaip yra. Žinoma, kad peiliukai buvo draudžiami vietoje, kur merginos likdavo vienos, juk daugelis iš mūsų save vienokiu ar kitokiu būdu žalojo ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. 
– Skustis galėsi kriauklėje, – pridūrė ji.

Taip ir būdavo. Penkias gydymosi savaites, pažastis ir kojas skusdavausi išėjusi iš dušo – kriauklėje, kuri buvo gerai matoma iš skyriaus patalpos. Tiek dušo, tiek tualeto patalpų durys buvo su stiklo intarpu, per kurį gerai matydavosi žmogaus siluetas. Būdavo aišku, žmogus sėdi ant klozeto ar sėdi ant grindų, palinkęs virš jo. Pastarasis būdas nelikdavo nenubaustas.

Taisyklės su maistu buvo aiškios – per pusvalandį lėkštė turi būti tuščia, nei viena nepakyla nuo stalo, kol paskutinė mergina nepavalgo, prie stalo jokių kalbų apie maistą, ligą ir kalorijas. Šalia vakarienės gaudavome po obuolį, jį galėdavome „iškeisti“ į savo turimą vaisių – persimoną, kriaušę, persiką, nektariną ar kitą, kurio dydis atitiko obuolio dydį. Išėjus iš skyriaus, koridoriaus gale stovėjo šaldytuvas, kuriuo valgymo sutrikimų skyrius dalinosi su ribinių būsenų skyriumi, jame buvo galima laikyti savo pieną ar grietinėlę, kuriais pagardindavome kavą, bei vaisius, kuriuos galėdavome „iškeisti“. Ant maisto reikėjo pridėti lapelius su savo vardu, nes „bevardžiai“ produktai kaip mat būdavo pasisavinami kaip „visų“. Juokas juokais, pirmaisiais kartais likau be savo vaisių. 

Po valgio penkiolika minučių negalėdavome naudotis tualetu ir rūkyti. Nors aš nebuvau užkietėjusi rūkorė, universitete tai buvo socializacijos priemonė, kuri laikui bėgant tapo „išėjimo į miestą“ ritualu, o gydantis – pertraukėlėmis lauke. Rūkymas nebuvo ribojamas slaugytojų, tačiau po maisto penkiolika minučių buvo skirta virškinimui, ne rūkymui.

Bėgimas į tualetą iškart po valgio galėjo reikšti tik viena – vėmimas. Kadangi nebuvau bulimikė, iš pradžių nesupratau šios taisyklės. Mano medžiagų apykaita badaujant buvo kiek sutrikusi ir išsituštinti galėjau tik suvalgiusi džiovintų slyvų ar nuolatos vartojant senos lapų arbatą. Tačiau bulimijos kankinamos merginos, vos pavalgiusios, per penkiolika minučių galėjo priverstinai pašalinti maistą, kol šis nepradėtas virškinti. Tai sužinojau tik skyriuje iš pačių merginų. Nors viena, keistai įkyri ir perdėtai džiaugsminga mergina, bent pora kartų „apėjo“ šią taisyklę ir buvo „nulinčiuota“ per skyriaus bendrąjį susirinkimą. Vienos maištas ir išsisukinėjimai kėlė grėsmę kitų merginų gydymosi procesui, todėl už tokius taisyklių nesilaikymus, grėsė „priverstinis atsisveikinimas“ su psichikos sveikatos centru. 

Tvarka buvo reikalinga ne tik tam, kad kiekviena individualiai siektų progreso sveikime, bet ir nešti šiokią tokią atsakomybės naštą už visą skyrių – nedaryti blogos įtakos labiau paveikioms ar naujai į skyrių atvykusioms merginoms, nekelti viena kitai streso, nekonfrontuoti viena kitos ir nesuteikti pagrindo abejoti įstaigos gydymo metodais, nekalbėti apie viena kitos psichoterapijoje išsakytą skausmą, paslaptis ir išgyvenimus, kurių jos pačios nenori pasidalinti skyriuje, nekritikuoti gydytojų ir slaugytojų, nekelti sumaišties mūsų rate. Turėjome viena kitai padėti (ar bent jau nekenkti) ir stengtis suprasti viena kitos emocijas.

Pirmasias dvi-tris savaites nebuvome išleidžiamos netgi į kiemą. Penkių minučių rūkymo pertraukėlės ir audiovizualinis užsiėmimas buvo vieninteliai atvejai, kai galėdavome „pakvėpuoti grynu oru“. Vagymo sutrikimai glaudžia susiję su liguistu noru deginti kalorijas fizinių pratimų pagalba. Slaugytoja pasidalino istorija, kaip išleistos į kiemą „pasivaikščioti“ merginos, nueidavo prie laiptukų, esančių netoliese ir bėgiodavo aukštyn žemyn, kad tik sudegintų bent šiek tiek suvalgytų kalorijų. Man tai kelė šypseną, nes sergančios merginos buvo tikrai genialios, siekiant tikslo numesti svorio. Turbūt nereikia ir sakyti, jog bet kokia fizinė veikla, mankšta ar pratimai nebuvo leidžiami… Pirmas tris savaites man buvo draudžiama eiti ilgiau nei 15 minučių pasivaikščioti į kiemą, ką jau kalbėti apie išėjimą už ligoninės ribų. Kaip jaunesnės sesės, kurių nesiima kartu, išlydėdavome „vyresnias seseris“ į parduotuvę su sąrašais: arbatos, kavos, vaisių ir cigarečių. Kartkartėmis „užsiprašydavome“ žurnalų ar kryžiažodžių. Kai kada merginos nuvykdavo kiek tolėliau ir parveždavo baltų drobių, ant kurių laisvu metu tapydavome.

Po trečiosios gydymosi savaitės ir aš galėjau valandai išvykti į miestą. Tą pirmąjį kartą susitikau su vaikinu, kurį pažinojau daug metų ir kuris buvo mano gyvenimo ramstis. Vaikščiojome aplink Katedrą, ėjome pro Onos bažnyčią ir grožėjomės Vilniumi. Išėjusi tai vienai valandėlei supratau, jog gyvenimas ima keistis ir kad jis visgi turi prasmę. Nuo gyvenimo „neatsilikti“ padėjo ir draugų lankymas. Lankymo valandos nebuvo ilgos, o svečius galėjau priimti tik po pavakarių, jeigu tuo metu neturėjau jokio užsiėmimo. Kartais paprašydavau savo kambariokės, kad atvežtų man naujų rūbų, o senuosius paimtų išskalbimui, kartais paprašydavau asmeninių daiktų ar higienos reikmenų. Tačiau labiausiai tuo metu reikėjo supratimo. 

Gydymosi pradžioje, „užsidarymas“ ligoninėje man atrodė didžiulis nuosmukis. Kaip ir daugelis laikiausi stereotipo, jog gydosi tik silpni žmonės, kuriems reikia pagalbos susidėlioti savo gyvenimą į vietas ir jie patys nesugeba to padaryti. Jaučiausi visiškame dugne – atsiliekanti nuo pasaulio, kai jis taip skuba, kai visi mano draugai asmeniniuose ir profesiniuose gyvenimuos siekia užsibrėžtų tikslų, kyla karjeros laiptais, kuria šeimas ir aktyviai dalyvauja socialiniuose susibūrimuose, aš savo gyvenimui buvau paspaudusi pauzę. Negalėjau pakęsti perdėtai susirūpinusių žvilgsnių ar gailesčio atodūsių dėl savo situacijos, todėl ilgainiui apribojau lankymus ir supratau, jog palaikymas, kurį gaunu, man nei kiek nepadeda. Žinojau, jog aplinkiniai nuoširdžiai linki man pasveikti, tačiau lygiai taip pat žinojau, jog nei vienas iš mano draugų nežino, kaip elgtis su žmogumi, esančiu mano situacijoje. Palaikyti, juokauti, klausinėti, skatinti, barti ar tiesiog tylėti? Savo draugus mylėjau, bet nei vienas iš jų nebuvo tas, kuriam pavyktų perteikti, ką patyriau ir likti suprastai.

Lygiai taip pat sudėtinga buvo bendrauti su tėvais. Daugiausiai gydymosi metu bedraudavau su mama. Susiskambindavome kiekvieną dieną. Kasdien išeidavau į skyriaus į tamsią patalpą, kurioje stovėjo didžiulis akvariumas su daug žuvyčių. Priešais jį , lyg kino teatre, buvo išrikiuotos kėdės – tai buvo tam tikra prasme, relaksacijos kambarėlis. Jame kartais susitikdavau ir su draugais. Tačiau ryškiausiai atsimenu pokalbius su mama. Jos rūpestis vienintele savo dukra buvo labai atsargus – ne kartą buvau jai sakiusi, negailėti manęs ir nekaltinti savęs dėl to, kur dabar esu. Man užteko savigraužos dėl to, kaip nuviliu save, ką jau kalbėti apie tai, kaip nuviliu tėvus, kurie iš manęs gyvenime tikėjosi daug daugiau, negu galėjau šią akimirką. Vos sužinojusi, jog man depresija, mama puolė kaltinti save, kaip nepastebėjo anksčiau, kur suklydo ir elgėsi kaip ir buvo galima tikėtis iš tėvų, besirūpinančių savo vaikais. Ilgainiui, semdamasi vis daugiau išminties iš užsiėmimų, skaitomų knygų ir pokalbių su merginomis, išmokau nuraminti mamą ir mūsų pokalbiai dažniausiai būdavo apie tai, ką valgiau, kaip jaučiuosi ir ar jaučiu pažangą. Pirmomis savaitėmis buvau irzli ir tie pokalbiai mane vargindavo, nes emocijų buvo nors vežimu vežk, juolab nesistengiau, kad mane kas nors suprastų, nes nemaniau, jog sugebės. Tačiau ilgainiui mamos kantrybė suminkštino mane ir aš jai vis daugiau pasipasakodavau: apie merginas, apie užsiėmimus, taisykles, įvairiausius patirtus nuotykius, vidinius juokelius.

Pirmąją naktį ligoninėje iš mamos gavau žinutę: „Labanakt, dukryte. Myliu“ ir nuo tos nakties jau dešimt metų nebuvo nei vienos nakties, kuomet nepalinkėtume viena kitai labos nakties. Tai mano mamai suteikia saugumo jausmą, jog man viskas gerai. Jeigu užmigdavau anksčiau neparašiusi – ryte išsiųsdavau jai žinutę su žodžiais, jog myliu. Jai tai buvo svarbu, o galų gale, pasidarė svarbu ir man, be to, tai tapo nuostabia dešimtmetį trunkančia tradicija. Gydantis supratau, jog norint padėti artimiesiems suprasti mane, turiu pasistengti suprasti ir juos. Ar ligoninė padėjo man dar labiau suartėti su savo šeima? Visuomet maniau, jog esame itin artimi, tačiau ši patirtis padėjo sustiprinti ir taip glaudžius ryšius. Su mama išmokome viską viena kitai pasakoti ne tik apie įvykius, bet ir apie jausmus.