II skyrius. 24 metų mergaitė
Valgymo sutrikimai nėra tik užgaidos padarinys, ar amžiaus tarpsniui, iš kurio išaugama, būdingas požymis. Tai sunki, gyvybei grėsmę kelianti liga, veikianti žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą.
– Nacionalinė valgymo sutrikimų asociacija
Toliau sekė pokalbis su dietologe, man paskirtu psichiatru, vaistų išrašymas ir bendros tvarkos instrukcija. Susitikimas su dietologe mane gąsdino. Gąsdino dėl to, kad bijojau, jog mane pamačiusi ji sakys: „o Deivulėliau, storule, tau reikia numesti nemažai svorio.“ Žinoma, jokia gydytoja gyvenime taip nepasakytų, juolab valgymo sutrikimų centre, tačiau man atrodė, kad aš esu beprotiškai stora ir visi mane tokią mato. Tas nuolatinis jausmas ir galvojimas, kaip kiti mane mato, o dar blogiau – išankstinis nusiteikimas, jog mato storą – buvo kasdienė kančia, kuri ne tik vargino ir neleido pilnavertiškai gyventi, bet ir labai apribojo žmonių, su kuriais norisi bendrauti, ratą. O aš labai mėgau bendrauti. Atrodė, jog turint anoreksijos diagnozę, turėjau jausti didžiulę gėda prieš aplinkinius, nes nebuvau tokia liekna, kokios būna merginos prie „nervinės anoreksijos” aprašymo.
Gydytoja pasisodino mane prie stalo ir kalbėjosi su manimi vis kažką pažymėdama kompiuteryje.
– Ar esi kažkam alergiška?
– Ne, bet aš jau septynis metus esu vegetarė! – iškart suskubau informuoti. – Ir nemėgstu grietinės, sviesto, nevalgau batono, makaronų. Ir bulvių šiaip nevalgau…
Ji lėtai sumirksėjo ir pažvelgė į mane su maloniai pašaipia šypsenėle… Kaip dabar atsimenu tą žvilgsnį ir šypsnį, kuris įgarsintas skambėtų daugmaž: „ane?“ Tada ji giliai įkvėpė ir vis dar su šypsena veide tarė:
– Kaip suprantu, tu nevalgai nieko. Deja, čia privalėsi vartoti visus produktus. Išskyrus mėsą. Beje, o kodėl jos nevalgai? Dėl sveikatos ar įsitikinimų?
– Dėl gyvūnų.
Nors nemelaviau, jog pirminė idėja atsisakyti mėsos kilo dar būnant visai mažytei, kai pamačiau, kaip senelis su kaimynais paskerdžia kiaulę, deja, pribrendau jos nebevartoti tik perskaičiusi indų vedų knygą, kurioje rašė, jog kiekvieno suvalgyto gyvūno siela apsigyvena tavyje ir tave persekioja… O šią mėsos atsisakymo puokštę užbaigė mintis, jog atsisakius mėsos numesiu svorio. Nėra ką slėpti. Paauglystėje buvau įsikibusi idėjos iš mitybos raciono išbraukti viską, nuo ko vis dar bręstančiam organizmui gali „prisidėti” papildomi gramai. Galutinė stotelė buvo nesidėti į burną nieko.
Visų kitų išvardintų produktų aš „nemėgau“ tik dėl to, jog daugelis, mano „išlavinta” anoreksikės nuomone, buvo itin kaloringi, jų suvalgiusi jausdavau nuolatinį sunkumą skrandyje, nemėgau ir riebaluoto maisto, nes atrodė, jog visas mano vidus nuo jų apsivels riebalais… Viena iš anoreksijos siekiamybių – turėti tyrą vidų. Ir čia aš kalbu ne apie sielą, o apie tikrą biologinį vidų – tyrą skrandį, tyras žarnas, tyras kepenis. Viskas, kas gali suteršti tą tyrumą – t.y. maistas – yra priešas. Sergant anoreksija dingsta paprasčiausias išgyvenimo instinktas, suvokimas, kad maistas yra energijos šaltinis, maistas įeina ir išeina, o mūsų vidus niekada nebus švarus ir tyras, net kai į jį „neįmesime“ maisto. Tai vienas sudėtingiausiai paaiškinamų ir mažiausiai aptarinėjamų anoreksijos požymių. Tačiau ta siekiamybė būti švariu ir tyru, galų gale ima naikinti visą išorę, žmogus nyksta, kol tampa tikrai tyru – jo tiesiog nebelieka.
Dietologė Aušra man maloniai ir kantriai aiškino, kodėl reikia maitintis, kiek kartų per dieną būsiu „šeriama“, kiek kalorijų turiu suvartoti per dieną, kaip per penkias savaites, subalansavus mitybą ir laikantis rėžimo, aš turėčiau „grįžti“ į savo natūralų kūno svorį. Natūralus kūno svoris – svoris, kuris nesvyruoja ir išsilaiko toks pat reguliariai ir intuityviai maitinantis, nesilaikant jokių dietų. Jis priklauso ir nuo kaulų struktūros, ir nuo aktyvumo, ir nuo ūgio. Tačiau pati esmė, kad ilgą laiką reikia maitintis tokiu pat rėžimu ir svoris arba padidės iki sveiko, arba nukris iki tokio, koks yra sveikas svoris pagal visus prieš tai išvardintus aspektus. Prie susitelkimo ties mityba pridėti dar reiktų ir emocinį aspektą bei požiūrį į maistą – tokia yra intuityvaus valgymo „programa”. Ilgą laiką turėjus svarstyklių fobiją ir bijant sužinoti, kiek sveriu, sutrikau, kai dietologė paprašė stotis ant elektroninių svarstyklių. Nusisukau nuo svarstyklių ekranėlio ir paprašiau man neprasitarti apie skaičius. Kad ir koks tai būtų skaičius – man jis būtų buvęs per didelis.
Vėliau buvau palydėta pas man paskirtą psichiatrą Lauryną. Patirties su psichologais aš turėjau. Nuo keturiolikos, kai pradėjo reikštis pirmosios mintys apie badavimą, kaip vieną iš dietų, lankiausi taip pas vieną, tai pas kitą vietinį psichologą, prieš atsigulant į ligoninę turėjau savo „reguliarią” psichologę Redą, kuri mane ir pastūmėjo pradėti gydymą. Psichiatrę, kuri man skyrė antidepresantus bei migdomuosius ir kuri skyrė siuntimą į ligoninę, buvau sutikusi tik dukart, tačiau buvau ant jos didžiai supykusi, nes antidepresantai, kuriuos vartojau buvo hormoniniai ir skatino apetitą… Tačiau niekada nebuvau kalbėjusis su vyru gydytoju. Nesu drovi ir tikrai nesijaučiau nejaukiai, tačiau vis dar kirbėjo mintis, kad jam visa tai atrodys taip vaikiška ir nerimta. Turbūt savo savijauta dalinausi su netinkamais vyriškos giminės piliečiais, nes nei iš vieno nebuvau sulaukusi supratimo, noro gilintis, domėjimosi, patarimo. Kurį laiką prieš atsigulant į ligoninę, mano tėtis sakė, kad visa tai yra „išmislas“, depresuoju, nes man „pilna šikna visko“, kad aš „tiesiog valgyčiau“ arba „prisimąstau nesąmonių“. Tuo metu galvojau, koks „durnas, nieko nesuprantantantis, nejautrus, tamsuolis“ tas mano tėtis, bet atsigulus į ligoninę, manau, jis suprato, jog depresija egzistuoja, o „tiesiog pavalgyti” nėra taip paprasta. Pilnai tikiu, jog nėra lengva tinkamai reaguoti į savo vaiko psichinę ligą, juolab, kad visuomenėje tuo laiku tai buvo kone tabu tema. Nesiplėsiu apie tėvų požiūrį į tokius dalykus, turbūt tik jie patys galėtų paaiškinti (o gal ir nesugebėtų), kodėl reakcija buvo vienokia ar kitokia, pabrėšiu tik tai, jog kaip paauglei, o vėliau, kaip jaunai moteriai, tėčio komentarai ir dalinis mano ligos ignoravimas (ar bent neparodymas, jog tai iš tiesų labai jautri tema), įskiepijo požiūrį, jog vyrai psichinių ligų nepripažįsta ir viskas gali būti išgydoma paprasčiausia logika bei protu. „Susiėmus”, taip sakant.
O gydytojas Laurynas nuo pirmos akimirkos buvo kitoks. Aukštas, lieknas, jaukiai suderinęs džinsus su megztuku, iš po kurio styro pakietinta marškinių apykaklė, ežiuku stovinčiais pelenų spalvos plaukais, gero veido ir kartais pavydėtinai ramaus balso. Nors jis už mane vyresnis buvo galbūt dešimčia metų, savo vidine ramybe spinduliavo autoritetingumą ir išmintį, todėl atrodė, jog yra ganėtinai vyresnis. Į ligoninę pakliuvau būdama 24 metų, bet viduje jaučiausi kaip naivi ir nesubrendusi mergaitė, kuriai nesinorėjo suaugti ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, tad tuo metu mano gyvenimo suvokimas atitiko penkiolikmetės. Iš prigimties nesu ramus žmogus, tad su gydytoju kontrastavome nuo pat pirmo susitikimo. Galbūt dar ir dėl to, jog buvau užstrigusi savo maištingos paauglės amžiuje, o į jį žvelgiau kaip į dar vieną vyrišką ligos neigimą.
Pirmiausia jis tradiciškai paklausė, kas mane paskatino kreiptis į ligoninę, kas privedė prie anoreksijos, kodėl „noriu“ ja sirgti – turbūt tipiniai klausimai, užduodami pirmajame susitikime. Mano atsakymai buvo lakoniški, tokie, kokius dieną prieš „šaudžiau“ priėmimo skyriuje: „aš stora“, „man nėra anoreksijos“, „pažiūrėkit, kaip aš atrodau, man iki anoreksijos dar toli“, „man gėda čia būti, nes kitos turi didesnių problemų“, „aš tik užimsiu vietą stacionare“… Jis labai kantriai išklausė viso mano monologo ir paaiškino, jog nervinė anoreksija – ne tik fizinė liga, tai ne skrandžio ar virškinimo liga. Nervinė anoreksija prasideda galvoje, kurioje žmogus susikuria „idealaus” kūno vaizdą ir, pasitelkęs mitybą bei fizinę veiklą, aktyviai jo siekia. Tą akimirką, kaip dabar pamenu, jaučiausi pati didžiausia nevykelė, bloga anoreksikė, nes niekaip per dešimtį ligos „stažo“ metų nesugebėjau pasiekti to savo idealaus kūno vaizdo – kaulų, aptrauktų oda.
– Tai tu sakai, jog nesergi, nes tu neatitinki nervinės anoreksijos aprašymo? – paklausė gydytojas, kai jam išpyškinau nusivylimą savimi.
– Taip… Nei pas mane kaulai styro, nei „kailiukas“ ant odos dedasi, nei plaukai slenka… – nusivylusi nervinausi.
Laurynas šyptelėjo ir lengvai prunkštelėjo:
– Tai tu nori atitikti visus kažkur perskaitytus anoreksijos simptomus?
– Žinoma! – entuziastingai ir su mintimi „nu kaip jūs nesuprantate?!“ atrėžiau.
Jis ramiai atsilošė kėdėje ir žvelgė į mane. Lyg kažką tikrindamas, lyg savo galvoje dėliodamasis, lyg laukdamas, ką pasakysiu toliau. Išbūti tyloje man būdavo sudėtinga. Nusukau akis į savo pirštus, kurie nevalingai maigė marškinių skverną. Viena mano pusė puikiai suvokė, jog kalbu nesąmones. Negi man tikrai gražu „kaulai ir skūra“, liaudiškai tariant? Negi man tikrai gražu kailiukas ant odos? Negi aš tikrai noriu, kad man pradėtų slinkti plaukai?… Kita mano pusė, ta, susidraugavusi su anoreksija, tildė savo oponentę ir gundė: „bet tu nebūsi tiesiog normali, būsi PER LIEKNA“, „kaip gera bus matyti tarpą tarp kojų“, „kaip bus malonu vienos rankos pirštais apglėbti ranką virš alkūnės“, „tilpsi į mažiausio dydžio rūbus!“, „kokia tuščia ir švari būsi“, „o jeigu dar ir numirsi nuo anoreksijos – būsi ne tik pasiekusi savo tikslą, bet ir įrodžiusi, kad tu gali sulieknėti!“ Tylėjau susigėdusi kaip iš pamokų pabėgusi mokinė, kol mano galvoje virė debatų šou.
– Aš labai džiaugiuosi, jog tu laiku atsidūrei pas mus, – nutraukė poros minučių tylą psichiatras. – Džiaugiuosi, jog nesi kritinės būklės, tačiau tai nereiškia, jog nesergi anoreksija. Liga prasideda galvoje, o tu esi susikūrusi iškreipto veidrodžio vaizdą, kurio sieki ir aš džiaugiuosi, kad pasėkmės dar nėra liūdnos.
Labai supykau. Supykau dėl žodžių „nesi kritinės būklės“. Man norėjosi būti kritinės būklės, man nesinorėjo būti fiziškai sveika, stipria, normalaus kūno sudėjimo. Žodis „normali“ man buvo pats didžiausias įžeidimas. Gydytojas peržvelgė mano vaistų istoriją ir ant lapelio surašė naujus antidepresantus, migdomuosius ir raminamuosius.
– Nemanau, kad išbūsi čia visas penkias savaites, – kilstelėjęs vieną lūpų kamputį šyptelėjo Laurynas ir atkišo man lapelį su vaistų pavadinimais. – Bet labai norėčiau, kad pabūtum su mumis.
Išeiti iš centro buvo galima kada užsigeidi, nesvarbu, ar jautiesi sveika, ar tau „praėjo“, ar pasijutai stipresnė, ar tiesiog užkniso ligoninė ir nebenori pasveiki – valgymo sutrikimų centras – ne kalėjimas ir išeiti gali bet kuri ir bet kokios būklės. Žinoma, pokalbiai su gydytojais vyksta, jie bando įkalbėti išbūti visą skiriamą laiką (5-6 savaites plius lankymasis dienos stacionare po išėjimo), tačiau šis sprendimas lieka kiekvienos pacientės rankose. Aš visada buvau iš tų, kurie meta dalykus ar veiklas, kai šie nebedomina, kai neberandu viduje vidinės motyvacijos, kai praeina „meilė“ arba pasidaro per sunku… Niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris viską padaro iki galo. Man visuomet atrodė, kad gyvenimas skirtas tam, kad darytum tai, ką nori, o ne tai, ką reikia ir dar jei nepatinka… Kitaip tariant, disciplina nebuvo mano sinonimas. Tačiau gydytojo žodžiai, jog neišbūsiu čia visą man skirtą laiką, skambėjo taip, lyg jis mane gerai pažinotų, o mano maištingas paauglės protelis tai priėmė kaip iššūkį. Lipdama laiptais žemyn į savo skyrių, rūsčiai kartojau sau: „pamatysi, kaip išbūsiu!“