III dalis. Storos mintys

Psichoterapija buvo apie tą svorį, kurį nešiojausi savo galvoje kaip papildomus kilogramus, kuriuos stengiausi numesti nuo kūno, o iš tiesų – reikėjo išmesti iš galvos.

Lyg pirmąją „stovyklos“ dieną įspūdžių dar nebūtų buvę iki kaklo, atėjo metas pietums! Prieš apsigyvenant skyriuje, mano dienos meniu sudarė keletas sausainių, džiovinti abrikosai, riešutai ir saulėgrąžos. Žinoma, taip maitintis galėjau tik būdama/gyvendama viena, žinau, kad dažnas visų nustebimas būna: „o tai kur tėvai ir aplinkiniai? Negi jie nieko nemato, kokie nerūpestingi!“, atsakau už tėvus ir aplinkinius – anoreksija nėra ant visų žmonių pastebima akivaizdžiai, todėl paprastas išsisukinėjimas „aš jau pavalgiusi“ arba maisto „voliojimas“ lėkštėje, kol kiti valgo, o tu lieki su maistu viena ir paskui išmeti viską… galėčiau vardinti ir vardinti būdus, kaip išsisukti nuo valgymo. Kitas dalykas – netgi jeigu aplinkiniai pastebi ar turi įtarimą, jog žmogus serga anoreksija – mūsų visuomenėje nėra priimtina „klijuoti“ etiketes ir tiesiai į akis klausti žmogaus, ar jis kartais neserga tokia ir anokia liga. Esame įpratę komentuoti žmogaus išvaizdą „pasitaisei“, „o, numetei svorio!“, bet ar už to slypi psichinės ligos, retas susimąsto, o jei ir susimąsto, pasilieka tą mintį sau arba ja pasidalina su kažkuo kitu, kas pritaria arba nuneigia ligos faktą. Taip jau yra mūsų šaltų emocijų visuomenėje – nemokame tinkamai paklausti, nenorime kištis į kito žmogaus erdvę, nepageidaujame žinoti daugiau, nei pats žmogus nori dalintis su mumis, nenorime užsikrauti sau kito žmogaus problemų.

Tuomet dar nežinojau, kaip vyksta maitinimasis skryiuje. Net neįsivaizdavau. Kai išgirdau žodį „valgykla“, mintimis grįžau į mokyklą, kai stovėdavome eilėje ir pirkdavome, ką norime. Bet čia buvo visiškai kitaip. Kelios merginos iš skyriaus paėmė dėžutę su stalo įrankiais ir aš kreivu žvilgsniu palydėjusi jas, nusekiau iš paskos. Visos, lydimos skyriaus prižiūrėtojos, suėjome į valgyklą, kurioje buvo keli stalai ir kėdės aplink juos. Kai kurios merginos iš didžiulio puodo samčiu sėmė arbatą ir pylė ją į stiklines. „Čia jau net nebe mokykla, o darželis,“ – toptelėjo nusistebėjimo palydėta mintis. Atsisėdau šalia merginos, kuri mane vis „pakontroliuodavo“ – pasakydavo, kur eiti, kur sėsti, ką daryti, kaip daryti. Kai iš virtuvės pradėjo nešti lėkštes, smalsumas nedavė ramybės – ką teks valgyti, kai pastaruoju metu šis gyvenimo malonumas buvo apleistas… Prieš nosį man buvo patupdyta balta lėkštė, su joje suguldytais bulviniais blynais. Turbūt tai buvo vienintelis maistas per visą gydymosi laikotarpį skyriuje, kurį taip gerai pamenu – pamenu kiekvieną emociją, kiekvieną veiksmą, kiekvieną įkvėpimą, kiekvieną kąsnį, kiekvieną nuryjimą, kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną sekundę – atvirai sakant, dar niekada nebuvau taip įbedusi akių į maistą. Ne, ne dėl to, kad buvau išalkusi ar jo pasiilgusi – vienas iš anoreksijos bruožų – alkio ir sotumo disbalansas, kai nejauti jokio alkio ir suvalgius nejauti jokio sotumo. Ne dėl didelio noro susigrūsti aliejuje išmirkusį blyną su puria grietinės kepure… o dėl to, kad tą akimirką aš supratau, jog galbūt tai tiesa – galbūt aš sergu anoreksija. 

Kurį laiką spoksojau į lėkštės turinį ir bandžiau sukurti pačių negražiausių epitetų: riebalais pritvinkę, kaloringi, su riebia grietine, kuri veliasi aplink dantis, šlykščios spalvos… Taip dažnai elgdavausi su maistu, su SKANIU maistu! Stengdavausi save įtikinti, jog maistas neestetiškas, nešvarus, riebus, tam, kad mažiau jo norėčiau. Nežinau, ar pati save stengdavausi įtikinti, ar tai darė mano draugė Anoreksija, kuri blaiviam protui leisdavo pasireikšti labai retai. Negerbdama maisto ir jį įžeidinėdama, kūriau sau iliuziją, jog norint būti švariai ir tyrai, bet koks maistas, kad ir kaip anksčiau jį mėgau, kad ir koks jis skanus – visas maistas yra blogas. Po kelių minučių meditacijos, prie manęs priėjo prižiūrėtoja ir tyliai tarė: 

– Kiekvienam valgiui turime 30 minučių, jeigu nesuvalgysi, nešiesi į skyrių ir valgysi viena, kol pabaigsi.

Pakėliau akis į ją ir paėmiau į rankas šakutę. Pirmiausia nuo dviaukštės blynų krūvos „nugrėbiau“ grietinę. Tiesą sakant, nuo pat vaikystės nemėgau grietinės dėl jos rūgštaus skonio, tad bet kuriuo atveju, neplanavau jos ragauti. Dar kartą apžiūrėjau blynus ir norėjosi prašyti servetėlės, kuria galėčiau nuo jų „nugerti“ riebalą. Blynai tiesiog tviskėjo nuo aliejaus. Kaip dabar atsimenu, net negalėjau pagalvoti, kiek SVORIO PRIAUGSIU suvalgiusi tuos du blynus. Dabar rašydama kilnoju antakius ir purtau galvą, bet labai gerai pamenu tą akimirką, todėl ir emocijos vis dar riebios… t.y. šviežios! Atsignybiau blyno, kurio nebuvau valgiusi turbūt kelis metus, nes bulvę laikiau viena kaloringiausių daržovių, ir susigrūdau į burną. Akimirką pasidarė taip gera, nes pagaliau kažkas privertė mane valgyti, o tuo pačiu kaustė siaubas, kad nuo to kąsnio aš pūsiuosi kaip balionas. 

– Martina, suvalgyti reikia viską, kas yra lėkštėje, – mano pirmojo kąsnio kančias nutraukė prižiūrėtoja.

Rankas sukryžiavusi ant krūtinės, ji ramiai stebėjo mus atsirėmusi į palangę. Šalia manęs sėdinti mergina žvilgtelėjo ir prigludusi pasidalino savo įspūdžiais:

– Kažkada aš irgi nubraukiau grietinę į šoną, tai paskui turėjau suvalgyti ją vieną pačią. Skaniau su blynu…

Žvilgtelėjau į ją akies kampučiu ir išleidau nepasitenkinimo atodūsį. Pirmasis mano valgis užėmė visas 30 skirtų minučių. Iki man baigiant, visos liko sėdėti tuščiomis lėkštėmis ir besišnekučiuodamos ar tiesiog drybsodamos ant stalų, laukė paskutinės „blynų kankinės“. Man į burną įsidėjus paskutinį kąsnį, Justė – viena ryškiausių skyriaus gyventojų, sušuko: „Pagaliau!“

– Šaunuolė, – šyptelėjo prižiūrėtoja ir ranka parodė, kur nunešti tuščią lėkštę.

Einant atgal į skyrių, prižiūrėtoja paaiškino, jog 15 minučių po kiekvieno valgio, mums draudžiama eiti į tualetą. Pirmiausia suraukiau antakius, nes nesupratau tokios taisyklės. Kiek vėliau man buvo paaiškinta – bulimija sergančios merginos per pirmasias 15 minučių po maisto suvartojimo, gali priverstinai jį pašalinti išvemdamos. Neslėpsiu, paauglystėje labai liūdėjau, kad nesugebu susikišusi pirštų į gerklę, „sužadinti“ vėmimo. Man tiesiog nesigaudavo… Būtent dėl to teko pradėti badavimą, kitu atveju, manau, būčiau valgiusi ir šalinusi maistą. Juk valgyti skanų maistą – vienas malonumas, o kai jis pašalinamas ir neina į kūną – „win-win“ situacija! Praleidus kiek laiko skyriuje, kai susidraugavome su merginomis, dažnai kalbėdavome vakarais, kad viena kitai pavydime: bulimikės pavydėjo anoreksikėms, kad pastarosios turi valios „neėsti“ ir gali dienų dienas išbūti neprisilietusios prie maisto, o anoreksikės pavydėjo bulimikėms, kad jos pirmiausia skaniai „prisirija“, o tada viską pašalina ir vėl yra TUŠČIOS. Tokių, sveikų žmogių dialogams svetimų temų turėjome begales – nuo to, kas padeda lengviau išsivemti, ką išvemti skaniausia, iki su kuo mažiausiai skauda pjaustytis rankas. Žinau, skamba kraupiai, bet viename skyriuje patalpintos buvo merginos, kurios išgyveno labai panašias emocijas ir griebėsi panašių priemonių toms emocijoms numalšinti, todėl esu dėkinga likimui, kad tai buvo žmonės, kurie neteisė, suprato, palaikė ir galų gale, kad iš viso to nedarėme „dramblio“, o kartais netgi su sarkazmu pasišaipydavome iš savo ydų bei skausmingų akimirkų. Tai tikrai buvo tas momentas, kai supratau, jog niekada nebūni vienas su savo skausmu – aplink daugybė panašiai besijaučiančių sužeistų asmenybių ir kartais užtenka žinoti, kad nesi vienas ir reikalai pradeda tvarkytis į gera.

Pirmoji diena buvo adaptacinė ne tik naujoje aplinkoje, tarp visiškai nepažįstamų merginų labai skirtingais charakteriais, bet ir emociškai išbalansuota. Po pietų sekė susirinkimas, kuriame buvo kalbama apie tvarką, apie tai, kada kas išeina iš skyriaus, ar ateis kažkas naujas, kiekviena mergina galėjo tarti savo žodį, jeigu norėjo… Po jo man buvo „įteiktas“ mano grupės tvarkaraštis. Tuo metu mūsų skyriuje buvo maždaug 10, buvome suskirstytos į dvi grupes, tai reiškė, kad viena grupė grupinę psichoterapiją turės vieną savaitės dieną, o kita – kitą. Daugelis kitų užsiėmimų  – audiovizualinė grupė, filmų terapija, motorinė paskaita – vyko bendrai, tačiau psichoterapija, kuri buvo viena svarbiausių gydymosi eigoje, ir kūno suvokimo užsiėmimas buvo suskaidyti į dvi grupes tam, kad kiekviena turėtų laiko „pasireikšti“. 

Prižiūrėtoja ir kelios merginos man trumpai paaiškino kiekvieną užsiėmimą ir kas per jį veikiama: audiovizualinė grupė, vykstanti kiekvieną antradienio rytą ir trunkanti pusvalandį, yra terapija, kurios metu visos sugūžame į rūsyje esančią patalpą pilną mechanizuotų fotelių – juose galima atsilošti iki horizontalios padėties! Patalpoje tamsu, o priešais fotelius didžiulė balta siena, ant kurios rodomi ramybę turintys suteikti vaizdai: kalnai, sklandantys paukščiai, dangus, medžiai, vandenynas, smėlis… Fone skamba rami, tyli melodija, kuri ne kartą yra užmigdžiusi kurią nors iš merginų. Į fotelius sukritusios apsiklojame minkštais pledais ir užsiėmimą vedanti gydytoja, pagal sąrašą, paklausia kiekvienos, kokiam skaičiui tą rytą lygus mūsų nerimo lygis: vienetas – „nerimo nejaučiu“, dešimtukas – „galimas nerimo priepuolis“. Užsiėmimas trukdavo vos pusvalandį, per jį negalėjome naudotis nei telefonais, nei kalbėtis viena su kita, nei kalbėtis su savimi – turėjome gulėti ir klausyti raminančios melodijos, žiūrėti į besikeičiančius vaizdus arba tiesiog užsimerkus medituoti. Šio užsiėmimo esmė buvo sumažinti nerimo lygį, atpalaiduoti, susikoncentruoti į save, į vaizdus, į muziką. Pabūti tyloje, tamsoje ir šilumoje. Po užsiėmimo, įjungus šviesas, vėl buvome klausiamos apie nerimo lygį. Rezultatai, tiesą sakant, būdavo įvairūs. Kartais ateidavau rami, lyg ir viskas gerai, o pagulėjus su savo mintimis, nerimo lygis pakildavo net keletą skaičiukų viršun! Retkarčiais atvirkščiai – kadangi užsiėmimas vykdavo po pusryčių, po jų dažnai jausdavau nerimą dėl suvartotų kalorijų, tad nerimo lygis būdavo 6-7, o pagulėjus ir leidus muzikai pasiekti reikiamą smegenų tašką – nerimas nukrisdavo iki 2-3. Tai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų ligoninėje, kurį išėjusi ne kartą praktikavau ir namuose.

Mano „brošiūroje“, kaip ją vadinau – pailgame, teatrų vestibiuliuose dalinamas programėles, primenančiame lape, buvo surašyti mano grupės užsiėmimai, kurie apėmė pirmadienį, antradienį ir ketvirtadienį. Kitomis dienomis svarbiausi užsiėmimai buvo pusryčiai, pietūs, pavakariai, vakarienė ir naktipiečiai. O taip, sveiki žmonės maitinasi penkis kartus per dieną ir nepraleidžia valgių. Man tai buvo naujiena. Niekad nemaniau, jog žmoguje per vieną dieną tilptų tiek maisto… Tarp valgių išsidėstę užsiėmimai užimdavo gerą „gabalą“ dienos, tad likusį laiką galėdavome skirti sau, skaitymui, televizoriui, piešimui, lankytojams, rūkymo pertraukėlėms, miegui bei kartais itin kvailiems pokalbiams. 

Psichoterapinė grupė užėmė ir visuomet užims mano širdyje ypatingą vietą. Tai vieta, kurioje, jei tik sau leisi, atvirumas nebeturi sienų ir ribų, kur kalbant kiekvieno akys įsmeigtos į tave, lyg pergyventų tą patį, o klausant kitų, akimirkomis apima toks bendrumo pojūtis ir pasiekiamas tokio supratingumo lygis, jog iš laimės šioje grupėje ne kartą esame apsiverkusios. Sakau daugiskaita, nes verkiau ne tik aš. Verkė kiekviena, kuriai ne tik savo skausmo jau gana, bet kuriai skauda ir už kito išgyvenimus. Pasakoti galėjome bet ką – nuo šio ryto iki to, kas vyko prieš dvidešimt metų. Galėjome pasidalinti savo neapykanta kūnui, savo silpnavališkumu, savo iškreiptu veidrodžio atspindžiu, savo didžiausiomis baimėmis, savo silpnybėmis, net jei tai būtų: „aš niekaip negaliu atsisakyti saldainio prie kavos, nu niekaip. Jeigu geriu kavą, būtinai turiu suryti saldainį. Kartais ne vieną…“ – atrodo juokinga. Bet tai buvo vieta, kurioje niekas nesijuokė. Niekas neteisė. Niekas nepatarinėjo. Niekas nepertraukinėjo. Niekas nevartė akių. Niekas nieko nekaltino. Tai buvo kaip išpažintis, tik paskui nereikėdavo eiti sukalbėti maldos. Tiesiog jausdavaisi šiek tiek „lengvesnis“, o kartais dar labiau apsikrovęs emocijomis. 

Psichoterapiją lankė „ligų miksas“ – nuo anoreksijos iki persivalgymo sutrikimų, prie mūsų prisijungdavo ir dienos starionaro pacientės – merginos, kurios su mumis negyveno, jau buvo įsiliejusios į visuomenę, tačiau lankydavo daugelį užsiėmimų kartu su paskirta grupe ir prisijungdavo į kompaniją pietums bei pavakariams. Kai kurios turėjo valgymo sutrikimų, kitos po truputėlį sveiko, tačiau man įsiminė viena, kuri ne badaudavo, tačiau buvo apsėsta sporto ir turėjo problemų su pykčiu. Mergina pasakojosi ne kartą metusi į ją sunervinusį žmogų kėdę (!!!), smūgiavusi vyrams, kurie ją vadino „lesbe“ (nors jai iš tiesų patiko moterys ir ji to neslėpė) ir ilgainiui sportui skyrusi tiek energijos, jog alpdavo kartu su „štanga“, kurią laikydavo rankose. Aš jos bijojau. Ji atrodė labai nepastovi, terapijoje dažnai neišbūdavo ir bėgdavo iš kabineto arba vos susiturėdavo savyje ir vis nervingai tabaluodavo koją. Jos buvimas terapiją paversdavo aukštos įtampos kambariu, kuriame net plaukai įsielektrindavo nuo agresyvios energijos. Tačiau turėjome priimti kiekvieną ir buvo savotiškai įdomu stebėti už mane nepastovesnį ir nervingesnį žmogų. Nes aš visuomet save laikiau ta, kuri neturi kantrybės nei klausyti kitų, nei sujautrintai reaguoti į kitų problemas, nes maniau, jog maniškių vis tiek niekas nesupras, todėl ir man neverta gilintis į ne savas. 

Tačiau grupinių terapijų tikslas ir buvo – ne tik išsikalbėti apie tai, kas ant širdies, ar ant liežuvio, bet ir išmokti klausyti bei atjausti. Galop man tai padėjo pamatyti, kaip beprasmiškai atrodau sveikiems žmonėms su savo mąstymu… Nes daugelis merginų kalbėjo rodos tokius neadekvačius dalykus – kokios jos storos, kokios negražios, kaip jų niekas nemyli… Nors nebūčiau sutikusi nei su vienu žodžiu. Ir mintyse vis raitydavau sakinį: „ką tu čia kalbi?“ Deja, terapijoje negalėjau užduoti tokio klausimo, nes tai buvo kažkieno kito jausmai, kuriuos privalėjome priimti ir pasistengti suprasti, iš kur jie kyla arba bandyti sutapatinti tuos jausmus su saviškiais. 

Psichoterapija prasidedavo nuo mūsų susėdimo ratu ir psichoterapeutė Rūta primindavo mums, jog viską, ką pasakysime ir išgirsime per ateinančią valandą su puse yra konfidencialu ir negali būti aptarinėjama už durų su kitais žmonėmis, nebent norime išėjus kalbėti apie save ir tai, ką pasakojome patys. Taip pat terapijos metu negalima patarinėti ir pertraukti kalbančiojo. Psichoterapija prasideda nuo akimirkos, kai kuri nors mergina savanoriškai pradeda monologą. Ne visos būdavo aktyvios – vienos tik įdėmiai klausydavosi, kitoms atrodydavo šviesmečiai iki kalbančiosios balsas pasieks ausis… Tačiau gydytoja stengdavosi prakalbinti visas. Paklausdavo, ar kuri nors tylinti mergina nenorėtų papasakoti, kaip jai sekėsi pastarosios dienos, galbūt pasisakyti, kaip jautėsi, kai kalbėjo kuri nors kita. O gal turinti kažką giliai širdyje, kuo nori pasidalinti ir vis neišdrįsta… Rūta buvo nuostabi terapeutė. Turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl psichoterapijos grupė man turėjo didžiulę reikšmę. Išėjusi iš ligoninės ir toliau tęsiau gydymąsi pas Rūtą. Tris metus. O po keturių metų pertraukos tęsiau toliau. Ir tebetęsiu iki šiol. 

Nesu iš tų, kurias reiktų „traukti už liežuvio“ – jeigu manęs paklausia, sakiniai pasipila kaip krioklys. Niekada nesiskundžiau savo iškalba, lygiai kaip nesiskundžiau ir savo atvirumu. Net ir pačius gėdingiausius ar slapčiausius dalykus apie save sakydavau be jokio užsikirtimo. Visada buvau nuoširdi, nekurdavau melagingų istorijų apie save, nepaaštrindavau ir nesureikšmindavau tam tikrų dalykų, sumenkindama kitus – visas lyg tol nugyventas laikas, man pačiai atrodė lyg komiškas filmas, surežisuotas pirmame kurse filmų industrijas studijuojančio narcizo, kuris norėjo į dvidešimt ketverius metus sudėti visas netikėčiausias nesąmones, kokias tik gali per gyvenimą patirti žmogus, kad tik parodytų, jog jis sugeba kurti ir sudrebinti žiūrovų protus. Mane visad sekė kokie nors neįprasti nuotykiai, kurie, jų laimei, nepasitaikydavo aplinkui mane gyvenantiems. Kartais atrodė, jog apie save pasakoti taip lengva dar ir dėl to, kad mano gyvenimą traumavę, keistus vingius braižę ir kasdienybę „drebinę“ įvykiai skamba lyg išgalvoti ir kalbėdama atsainiai mąstydavau: „ai, vis tiek niekas nepatikės“. Būtent dėl šios priežasties man nebuvo gėda pasakoti apie save. Ar viduje dėl daugelio įvykių man buvo gėda? Žinoma. Bet tik viduje. Išorėje visiems ir visada atrodžiau stipri ir savimi pasitikinti. Nors daugelį metų nebuvau nei tokia, nei tokia. 

Grupinė psichoterapija buvo ta vieta, kurioje galėjau kalbėti ir manimi buvo tikima. Anksčiau manęs klausėsi mano psichologė, tačiau seansų kiekis buvo per mažas, kad išnarpliojus mano ligų šaknis, būčiau ėmusis veiksmų sveikti, o galų gale buvau „išsiųsta į psichūškę“. Tad grupinėje psichoterapijoje jaučiausi lyg filmuose rodomų anoniminių alkoholikų susitikimuose, kur vienas už visus ir visi už vieną. Per pirmąjį psichoterapijos užsiėmimą Rūta pasiteiravo, ką norėčiau papasakoti apie save. Tiksliai nepamenu, ką tąkart papasakojau, tačiau tiksliai žinau, kad rėžiau paprastais trumpais faktais – nuo keturiolikos vis laikiausi dietų, penkiolikos manimi seksualiai pasinaudojo ir mane fiziškai sužalojo man labai patikęs vaikinas, prasidėjo depresija, pradėjau nevalgyti, įstojusi į universitetą vėl sutikau tą patį manimi pasinaudojusį vaikiną, vėl jį įsimylėjau, tada jis vėl mane pažemino atsakydamas į mano jausmus ne taip, kaip aš norėjau, tada jis išsikraustė nebaigęs mokslų, aš baigiau studijas ir išvykau į Vilnių, miestą, kurio nekenčiau dėl nemalonių patirčių būnant penkiolikos, jaučiausi tokia sugniuždyta, jog smarkiai paūmėjo depresija, psichiatrė išrašė antidepresantų, nuo kurių augo svoris, aš badavau, kad svoris kristų, tada pradėjau gydytis alkoholiu, kurį miksavau su raminamaisiais, išbandžiau narkotikų, mano gyvenime trečią kartą atsirado tas pats vaikinas, pasakęs, jog aš visuomet jam patikau, tik jis nežinojo, kaip tai parodyti, aš vėl dėl jo pamečiau galvą, jis nesugebėjo priimti mano depresijos (kuriai, beje, pats ir darė įtaką), todėl mane ir vėl labai įskaudino, aš dukart norėjau prisiryti migdomųjų ir daugiau niekada nebepabusti, o pabudusi tesugebėjau ištarti „blet.“

– Ir štai mes sėdime čia, – su šypsena užbaigiau savo tiradą. 

Gydytoja primerkusi akis žvelgė į mane, o aš į ją. Maniau, jog ji lygiai taip pat nepatikėjo didžiąja dalimi mano dešimtmetį kauptų įvykių. Nežiūrėjau daugiau nei į vieną merginą, o kadangi ilgai nesugebėdavau išlaikyti akių kontakto, akis įbedžiau į savo pirštus, kurie nevalyvai sukinėjo mūvimus žiedus. Praėjus minutei tylos, pakėliau akis į merginas – daugelis su užuojauta žvelgė į mane, tačiau nei viena nieko nesakė. Nemaniau, jog išgyvenau kažką ypatingo, juolab labai nemėgau užuojautos, nes tada pasijusdavau dar didesne auka, o ja būti aš tikrai nenorėjau.

– Oho, – tarė kažkuri nebesusilaikiusi.

– Žinau, kad skamba neįtikimai, bet toks tas mano sušiktas gyvenimas.

Rūta padėkojo, kad pasidalinau tokiomis nemaloniomis savo gyvenimo detalėmis ir nuo tos akimirkos mes pradėjome nuostabią kelionę mano sveikimo link. Labai gaila, kad negaliu pasidalinti kitų merginų ir moterų istorijomis, kurios buvo tikrai artimos maniškei – jos lygiai taip pat jautėsi suteptos, nešvarios, išnaudotos, sugadintos, brokuotos, nepakankamos – daug būdvardžių galėčiau išvardinti tam keistai šlykščiam jausmui ir tuo pačiu santykiui su savimi. Lyg kažkas būtų mus suteršęs, prišiukšlinęs mūsų sielą ir dabar mes beatodairiškai stengėmės „apsivalyti“, nukreipdamos tą apsivalymą į maisto kontrolę.

Psichoterapinės grupės laukdavau kaip kažkokio svarbaus įvykio lėtai slenkančiose dienose, nes jaučiau, jog su kiekvienu kartu aš vis stiprėju. Šitas užsiėmimas buvo ne apie maistą. Ne apie mitybą. Ne apie kalorijas. Jis buvo apie tą svorį, kurį nešiojausi savo galvoje kaip papildomus kilogramus, kuriuos stengiausi numesti nuo kūno, o iš tiesų – reikėjo išmesti iš galvos. Visuomet maniau, jog mano depresija ir valgymo sutrikimai prasidėjo nuo to traumuojančio įvykio būnant penkiolikos, tačiau iki to įvykio vedė ne itin sveikas santykių suvokimas – būtent dėl to ir leidau mane sutraumuoti. Dabar puikiai suvokiu, kaip idealizuodavau ir romantizuodavau tai, ką pasiekdavau per skausmą, per nuolatinį pasiaukojimą, kaip vis norėdavau patvirtinimo iš šaltų, nepalenkiamų žmonių… Čia galima būtų sucituoti visą „Moterys, kurios myli per stipriai“ knygą – gaila, kad ligoninėje nepaskyrė jos perskaityti, turbūt šiek tiek anksčiau būčiau pradėjusi kovoti su savo mintimis, nes visas „viršsvoris“ kaupėsi ten. Blogas mintis apie savo kūną vadinau ir vis dar vadinu „storos mintys“. Kai jų nevaldydavau, valdydavau fizinius kūno poreikius. Kol galų gale išsikreipė santykis tarp minčių ir tarp kūno.