grieve in. grieve out

„In the end, it’s the happiest memories that hurt the most.”

Savo telefone turiu „Idėjų užrašus“, kaskart kilus idėjai – užsirašau, kol nepamiršau, nes kartais minčių užplūsta tiek daug ir tokiose netikėtose vietose, jog nepasižymėjus, garantuotai nuplaukia. Turiu netgi atskiras temas: gyvenimo; apie ką noriu parašyti; ką noriu nufilmuoti; kuo norėčiau pasidalinti; apie ką noriu pasikalbėti su draugais ar psichoterapeute… Prie tinklaraščio punktelio, turiu susirašiusi nemažai temų, tad šiandien su psichoterapeute bandėme praeiti kelias, nes tai, ką apie ką noriu parašyti, dažniausiai yra mano jausmai ir asmeniniai išgyvenimai. Gydytoja stabtelėjo ties tema „Gedulas“. Paklausė, ko gedžiu? Ir nors aš nenoriu būti tas „dejuojantis kamuoliukas“, bet mirus mano mylimam Dėdei, aš nesijaučiau ir, du mėnesiai po jo mirties, vis dar nesijaučiu jo išgedėjusi… Gyvenime nesu praradusi daug artimų žmonių. Netgi savo garbaus amžiaus senelį palaidojau visai neseniai, tačiau jis jau tikrai buvo „atidirbęs gyvenimą“ ir nusipelnęs poilsio, net jei jis amžinas. Senelio gedėjau, tačiau su palengvėjimu, kad jis nebesikankina dėl prastos sveikatos ir susitikus nebekartoja „aš jau pavargau, leiskit man išeiti“. Bet mano Dėdė… Jis mirė net nesulaukęs pensijos, netikėtai, absurdiškai ir visiškai beprasmiškai. 

Šiandien psichoterapijoje neplanavau nei verkti, nei kalbėti apie gedulą, bet gydytoja padėjo suprasti gedėjimo procesą ir „vedė“ per MAN svarbiausius aspektus. Buvo verkimo. Buvo nubėgusio blakstienų tušo. Buvo šnirpštimo. Buvo veido slėpimo delnuose.

KIEK GALIMA GEDĖTI?

Dėdė. Kai išgirstu šitą žodį, įsivaizduoju senyvą vyrą, kuris kartais pasirodo gyvenime – per tam tikras šventes, savaitgalius, tėvų bučiulių susitikimus, giminės suvažiavimus. Dėdė netgi neturi būti  giminaitis – kartais tai tiesiog senas tėvų pažįstamas, kurį matydavai nuo vaikystės. Dažnai atrodo, kad Dėdė – tolimas žmogus, nepriklausomai giminiuojatės, ar ne. Ir nors mano Dėdė man buvo tikrai artimas – mano tėčio sesers vyras – kurio amžius buvo panašus į mano tėvų, kuris mane užaugino, kuris man skambindavo, su kuriuo turiu beprotiškai daug malonių atsiminimų nuo pat tada, kai buvau visiškai mažytė, aš sau nuolatos kartoju – kiek galima gedėti, juk jis turi artimesnių žmonių – mano teta, pusseserė, jos vaikai, jo sesuo… Ir nors žodis „dėdė“ man skamba tolimai, tai buvo labai artimas žmogus. Šeima. Ir mano neleidimas sau gedėti vien dėl to, kad visuomenėje statusą „dėdė“ turi bet kas nuo artimiausio giminaičio iki vieną kartą vaikystėje sutikto vyruko, užgožė tikruosius jausmus, tikrąjį liūdesį ir daug daug ašarų, nes svarsčiau save esant toli nuo tų artimiausių šeimos narių, kurie TURI TEISĘ gėdėti ir aš neturėčiau leistis į gedulą kaskart, kai pagalvoju apie prarastą man brangų žmonų, nepaisant jo statuso.
Mano psichoterapeutė paminėjo, jog „artumas“ neturi nieko bendro nei su giminystės ryšiais, nei su pažinties ilgumu, nei su kažkuo kitu, ką galima lengvai paaiškinti. „Daug žmonių vis dar gedi Navalno – nors jo visiškai nepažinojo. Bet jo ideologija, jo asmenybė rezonavo su daugelio kitų žmonių, todėl jo gedima kaip simbolio, idealo tų, kurie jo nepažinojo ir neturėjo visiškai jokio ryšio su juo. Ryšys – nėra kraujas ar pažintis, tai tavo jausmai nukreipti į kitą asmenį,“ – sakė mano gydytoja. Tuomet aš prisiminiau, kaip 2008 metais mirus mano mylimiausiam aktoriui Heath Ledger, grįžusi iš mokyklos gulėjau ant grindų (?) ir verkiau. Nepažinojau, neturėjau jokių ryšių – verkiau, lyg būtų miręs mano draugas. Ir dabar, praėjus šešiolikai metų, besikaupiančios ašaros vis dar ima graužti nosį kaskart pamačius Heath Ledger nuotrauką ar video internete, ar netyčia pamačius jo filmą per televizorių. Neturiu su juo jokių prisiminimų, bet man jis buvo nuostabus aktorius, paprastas, gražus, talentingas, gilus. Išgedėjau, bet kaskart žiūrėdama filmą su juo, pagalvoju, jog naujų – nebebus. Tad tai, jog mano Dėdė man tik dėdė, nereiškia, jog man neplyšta širdis jo netekus.

NĖRA KADA ATSISVEIKINTI

Dar viena priežastis, dėl kurios išgedėti nepavyksta – pagalba planuojant laidotuves ir užsisukimas reikaluose, kol visi ramiai mintyse atsisveikina spoksodami į urną. Kaip artimas žmogus, prisijungiau prie savo pusseserių, kad atsisveikinimas vyktų sklandžiai ir taip, kaip norėjome – su tinkama aplinka, tinkamos spalvos žvakėmis, tinkama muzika, tinkamu maistu, tinkamais gėrimais, tinkamu tvarkaraščiu… Dieną, kuomet vyko tikrasis atsisveikinimas, atsisėdau ir pagaliau pravirkau, pasakiau, kad aš per visas dienas neturėjau laiko atsisveikinti, pabūti su Dėdė paskutinį kartą, prisiminti bendras akimirkas, galų gale, suvokti faktą, kad jo nebėra, kad jis neįeis pro duris pavėlavęs į šitą „susibūrimą” ir nepradės gnaibyti mano šono. Žinau, kad laidotuvių planavimas neišvengiamas ir nė už ką nebūčiau atsisakiusi padėti jas organizuoti, bet per tas dienas aš taip ir nesuvokiau fakto, dėl ko visa tai organizuojama. ATSISVEIKINTI. Išlydėti. Paskutinį kartą pabūti. Nežinau, ar būčiau išgedėjusi, jei būčiau sėdėjusi visas dienas ir žiūrėjusi į urną, bet tuo metu man atrodė, jog nepakankamai dėmesio skiriu būtent savo Dėdei.

KALTĖ

Nors mano Dėdės mirtis buvo netikėtas įvykis, ji nebuvo itin staigi. Net 40 dienų jis gulėjo komoje, vėliau kiek atsigavęs, po to, kai nukrito nuo laiptų savo namuose. Pirmasis šokas aplankė tada, kai sulaukiau žinios, jog įvyko nelaimė ir jis paniro į komą. Lankėme jį nuo pirmos dienos, kai tik buvome įleisti. Vienai valandai. Po vieną. Kelioms minutėms. Kalbėjome, kad būtų stiprus, kad grįžtų pas mus, kad kovotų. Leidome jam tylią muziką, skaitėme straipsnius, davėme uostyti gėles, pasakojome, koks oras už lango. Kalbėjome pozityviai ir jam atgavus sąmonę, turėjome laimės matyti jo akis, jo reakcijas, būti laikomi už rankos. Ėmėme suprasti, ką jis nori pasakyti iš jo akių, plaštakos suspaudimų. Klausėme, ar mus atpažįsta… Gydytojai nebuvo nusiteikę labai pozityviai ir prognozavo labai nesmagų gyvenimą, net jeigu jis ir atsigautų. Paralyžius, kalbos praradimas ir visi kiti gyvenimą apsunkinantys dalykai… O jis buvo aktyvus, jo gyvenime buvo DAUG, jis buvo garsus, linksmas reikalų ministras, muzikantas ir mokyklos direktorius. Jo gyvenimas buvo pilnas veiksmo. Netilpo į galvą, kaip toks žmogus toliau galėtų gyventi prirakintas prie lovos ar vežimėlio, be savo veiklų, be dalyvavimo koncertuose ir priklausomas nuo kažko kito. Nesąmoningai ėmė rastis mintys, jog toks ir būtų tas „gyvenimas“. Gyvas, bet ar gyvenantis?.. Jis Svarstyklės, kaip ir aš, savanaudiškai pagalvojau, kad jeigu būčiau jo vietoje, geriau norėčiau mirti, nei gyventi būnant našta ir nesugebant gyventi pilnavertiškai.
Dabar gailiuosi tų minčių… Jaučiuosi kalta, kad tokia mintis kilo ir dar baisiau, kad ji išsipildė. Nors vis dar manau, jog jam „naujas“ gyvenimas nebūtų patikęs, bet galbūt būtume jam padėję jaustis geriau – tiek fiziškai, tiek emociškai.

„JIS TIK VĖLUOJA“

Vis dar neįmanoma savęs „užprogramuoti“, kad Dėdės tikrai nebėra su mumis. Kad jo nėra prie stalo ne dėl to, kad jis, kaip visuomet, „vėluoja“, ne dėl to, kad „užtruko darbe,“ ne dėl to, kad „kuičiasi garaže“, ne dėl to, kad „stato mašiną“, ne dėl to, kad „parduotuvėje“… Jo tiesiog nebėra. Ir jis negrįš iš darbo, neateis iš garažo su kokiu niekučiu, klausdamas, ar žinom, kas čia, neprisijungs mieste bambėdamas, kad nėra kur statyti mašinos, neparvyks iš parduotuvės su nauja sūrio rūšim ir nepradės pasakoti, kiek tualetinio popieriaus rulonų galima įsigyti už mažą kainą. 
Psichoterapeutė paaiškino, jog turės apsisukti visi metai – visos šventės, atostogos, susitikimai – visi metai turės apsisukti tam, kad susidurtume su ta nauja realybe, kad visa tai vyks be vieno šeimos nario. Tam, kad širdis dužtų dar ir dar kartą, kaskart jo pritrūkstant. Kol visos tradicijos, visi nusistovėję dalykai (kaip pavyzdžiui, susėdimo prie stalo tvarka: seneliai stalo gale, dėdė, mano mama, aš, mano pusseserė kitame stalo gale prieš senelius, senelio sesuo prieš mane, mano tėtis prieš mano mamą, mano dėdienė prieš mano dėdę – jau 30 metų taip pat) bus išgyvenami iš naujo, tik kitaip… Vien galvojant apie tai norisi purtyti galvą ir bėgti nuo šito pokyčio. 

O JEIGU…

Norom nenorom, pradedu galvoti, kaip jausiuosi praradusi savo tėvus? Žinau, kad visi mirsime ir mirties nebijau, bet jeigu taip jaučiuosi praradusi Dėdę, kad ir itin artimą, kaip jausiuosi praradusi tėvus – savo artimiausius žmones gyvenime? Nesiplėsiu ties šia tema, nes apie tėvus aš nekalbu, aš apie juos verkiu. O klaviatūros jau dabar nebematau. 
Šita netektis sukrutino tą labai skaudų suvokimą, kad amžinų nėra. Ir atsisveikinti teks net su pačiais artimiausiais.

Mano psichoterapeutė man vis kartoja, jog turiu nustoti gyventi pagal savo susidarytus „kaip turi būti“ ir leisti sau tiesiog būti. Kartoju, kad nebeturiu gedėti, nes juk praėjo laiko, nes juk aš kasdien nebuvau šalia Dėdės, aš gi nebuvau jam artimiausias žmogus, bet viduje vis dar neužsitraukusi žaizda, o vietoje naujų akimirkų, vis pergrojami prisiminimai – 30 su virš metų kaupti prisiminimai – nuo vaikystės, kai jis buvo tas „besignaibantis“ Dėdė iki ilgų brandžių pokalbių, telefono ekrane pamačius jo vardą. Nors ir apsisuks metai be jo, metai, kai vienintelis kontaktas – gėlės ant jo kapo, aš vis tiek apie jį galvosiu su ašaromis akyse ir šypsena veide visą likusį gyvenimą.

Manęs vis nepaleidžia paskutinis vakaras, kurį praleidau su Dėde likus dviems savaitėms iki nelaimės. Buvo mano dukterėčios – jo anūkės – gimtadienis. Visi su tortu sugūžėjome į svetainę, kur vaikai užkandžiavo ir žiūrėjo filmus. Svetainėje stovi pianinas ir mano Dėdė visą gyvenimą per šventes juo linksmina švečius. Kaip įprasta, jis sėdo prie instrumento ir pradėjo groti gimtadienio dainą, kartu įvairiausiais balsais sudainavome „su gimimo diena“ ir pasveikinę dukterėčią, dalinomės tortą. Dėdė vis dar grojo, kai aš priėjau ir padėjusi ranką ant peties pasakiau: „jeigu atvažiuosiu pas jus švęsti savo gimtadienio, pagrosi?“ Jis atsakė: „tai žinoma, tu tik atvažiuok, pagrosiu“… 
Nebepagros. Nei man, nei anūkams, nei svečiams. 

Dainą, kurią priskyriau prie šio įrašo, leidome šarvojimo metu, kai liko tik šeima. Buvo vėlu, buvome pavargę. Bet tai buvo viena iš mano Dėdės mėgstamų dainų. Mes šokome šarvojimo salėje ir dainavome. Jam būtų patikęs šitas vakarėlis.