IV dalis. Laiškas mintims

Kūnas dažniausiai matomas, ne kaip žmogaus vienio su siela dalis, bet kaip kažkoks antikūnis, kaip nuomojamas būstas mintims, kuriame tau nepatogu, nejauku ir nemalonu gyventi.

O tam santykiui susigrąžinti ir sustiprinti lankėmės kūno vaizdo grupėje. Nuoširdžiai pasakysiu – nesupratau, kas tai ir kam tai reikalinga. Daugeliui merginų šis užsiėmimas buvo labiausiai trikdantis. Nuo pirmo susitikimo su gydytoja, man buvo liepta įsigyti knygelę ir kaip „pratybas“ mokykloje ją pildyti. Knygelės pavadinimas – „Teigiamo kūno sampratos kūrimo knyga“. Jas turėjome nusipirkti skyriuje. Tai buvo beveik 200 spausdintuvu atspausdintų puslapių, susegtų specialiu segtuvu – priminė mano bakalaurinį darbą. „Pratybų“ turinys susidarė iš aštuonių žingsnių pozityvaus požiūrio į kūną link: savęs pažinimo, fizinės išvaizdos psichologijos, streso įveikimo, ginčytinų prielaidų, kritinio mąstymo, savęs žlugdančio elgesio įveikimo, teisingo elgesio su savo kūnu ir teigiamo požiūrio ateičiai. Atrodo, visai įdomi, inspiruojanti ir motyvuojanti knyga, bet… mums ją reikėjo ne tik skaityti, reikėjo ir pildyti bei atlikti tam tikras užduotis, vertinti savo kūną balais ir panašiai. 

Kai žmogus serga valgymo sutrikimais, jo „galva“, kurioje vyksta visas „gyvenimas“, atsiskiria nuo kūno. Kūnas dažniausiai matomas, ne kaip žmogaus vienio su siela dalis, bet kaip kažkoks antikūnis, kaip nuomojamas būstas mintims, kuriame tau nepatogu, nejauku ir nemalonu gyventi. Žiūri į veidrodį ir nematai savęs, nematai to, kokį savęs vaizdą esi susikūręs galvoje. Kūnas būna lyg „prielipa“, kurio niekaip neišeina atsikratyti. Tu pykstiesi su juo, jį skriaudi, žaloji ne tik pjaustydamas, gesindamas nuorūkas ar kitaip sukeldamas tą momentinį „aštrų“ skausmą, kuriuo bandoma atsikratyti minčių skausmo, bet tuo pačiu žaloji jį ir nevalgydamas, persivalgydamas, priverstinai šalindamas suvartotą maistą, alindamas sportu ir, žinoma, siųsdamas pačius „maloniausius“ linkėjimus. Atrodo, kad kūnas – ne tavo. Nori kito. Stengiesi jį pakeisti, bet stengiesi kenksmingomis priemonėmis. Susiskaldai į du: tavo emocinis „aš“ ir tavo fizinis „aš“. Fizinis „aš“ nori valgyti, o emocinis „aš“ neleidžia, nes ir taip neatitinka susikurto standarto. Tuomet fizinis „aš“ neturi jėgų ne tik fizinėms veikloms, bet pradeda sekti ir emocinio „aš“ jėgos, juk maistas – kuras ne tik nueiti, pakelti ir fiziškai atlikti veiksmą, maistas yra ir kuras mūsų mintims „bėgioti“ po smegenų vingius. 

Būtent dėl tokios minčių atskirties nuo fizinio savo kūno, sunku būdavo išsėdėti valandą su puse užsiėmime, kuris skatino vėl susidraugauti, pamilti ir dėkoti savo kūnui. O atlikti užduotis „pratybose“ buvo tikra kankynė, kuri, bent jau man asmeniškai, sukeldavo didžiulę gėdą. Vertinti savo kūną?… Kai tu jo nekenti? Sunki užduotis. Kaip pavyzdį pateiksiu pasitenkinimo kūno dalimis testo rezultatus, kuriuos tuo metu atlikau. Lape surašytos kūno dalys, o šalia skaičiukais nurodyta, kaip aš vertinu savo kūną (1 – labai nepatenkintas, 5 – labai patenkintas). Vienintelis penketas mano teste – plaukai. Veidas ir ūgis „įvertinti“ trejetu, o visa kita – apatinė kūno dalis (sėdmenys, klubai, šlaunys, kojos), vidurinė kūno dalis (juosmuo, pilvas), viršutinė kūno dalis (krūtinė, pečiai, rankos), raumenų tonusas, svoris – įvertinti vienetu. Palikta laisva vieta įrašyti savo itin nemėgstamas kūno dalis – vienetu įvertinti dantys ir skruostai. Išvada: palikite plaukus ramybėje, visa kita – galite pasiimti!

Kitas testas apie stresines situacijas, išskiriu kelias, kuriuose pažymėjau, jog jaučiu didžiausią stresą: kai kažkas žiūri į tas mano kūno vietas, kurių nemėgstu labiausiai; kai esu su žmonėmis, kurie kalba apie svorį ir dietų laikymąsi (beje, šis punktas man vis dar kelia nemalonius jausmus); kai parduotuvėje matuojuosi naujus rūbus; kai žiūriu į savo nuogą kūną veidrodyje; kai sočiai pavalgau; kai numatau, kad turėsiu arba iš tikrųjų turiu seksualinius santykius (apie šį punktą norėčiau parašyti atskirą knygą); kai aš esu su lieknesiu žmogumi; tam tikru metų laiku – čia aš įrašiau „vasarą“ (labai nemėgau vasaros dėl to, kad tenka „išsirengti“ ir rodyti daug apnuoginto kūno); kai valgau tam tikrą maistą – čia įrašiau „bandeles“ (nes be buvių, bandelės man visą gyvenimą buvo vizija, kaip aš atrodysiu, jeigu jų suvalgysiu…) ir vienintelis man streso nesuteikiantis punktas: užsiimant tam tikra laisvalaikio veikla – ten aš įrašiau „rašant“. 

Tokių testų pratybose – keliasdešimt. Nejaučiant jokio ryšio su fiziniu „aš“, atlikti visas užduotis beprotiškai sunku. Dar sunkiau – perskaityti viską, ką rašai apie save. Būti žmogumi, kuris negali pakęsti savo išvaizdos ir juodu ant balto matyti „nuosprendžius“, tikrai sukelia didžiulį stresą. Todėl su gydytoja darydavome užduotis grupėse. Kalbėjome apie viena kitos kūną, ką juose matome, gyrėme vienos kitų veidus ir kūno sudėjimus. Dažniausiai nei viena iš merginų nepriimdavo kitų nuomonės, nes tarp valgymo sutrikimus turinčių merginų povandeninės srovės ganėtinai keistos – mąstymas persiverčia į tokį, lyg visos nori, jog tu sustorėtum. Jos giria tavo kojas, kokios jos gražios, o tu mintyse ginčyjiesi: „meluoji, jos storos! Kodėl man meluoji?“ Ypač tokios mintys ateina, kai tau tai sako už tave lieknesnio sudėjimo žmogus. Viskas pasidaro taip painu… Kažkada kažkuri neištvėrė ir rėžė:
– Tai kodėl tada badauji, jeigu tau gražu toks storas pilvas?

Kūno vaizdo grupėje ėmiau suvokti, jog sau keliu per didelius reikalavimus „tobulai figūrai“ pasiekti, tačiau realiai matant net už mane stambesnę merginą, man ji neatrodo „stora“ ar „nepatraukli“. Mano pačios figūrą labai dažnai žmonės ir skyriuje kartu gyvenusios merginos įvardino kaip „moterišką“. Moteriška, tai „figūringa“, išraiškingų formų. Kad ir kaip visuomet žavėjausi moteriška figūra, galvoje mano draugė Anoreksija vis kartodavo: „moteriška, tai reiškia platūs klubai, didelė krūtinė, putlios rankos ir šlaunys… „Sultinga“, „motiniška“, „seksuali moteris“. Labiausiai nenorėjau atrodyti seksuali. Vienas iš depresijos požymių – dingęs seksualinis potraukis. Pridėjus faktą, kad penkiolikos patyriau seksualinę prievartą ir nuo to laiko negalėjau prie savęs prisileisti jokio vyro, mano „moteriška figūra“ buvo lygu „kekšės išvaizda“. Viskas, kas seksualiai patrauktų kito dėmesį mane atgrasydavo nuo noro švęsti savo moteriškumą, kad ir koks „figūringas“ ar natūralus jis bebūtų. Norėjau itin mažos krūtinės – dėl to nedėvėjau liemenėlių, kurios galėtų „iškelti“ ar padidinti krūtis, norėjau paslėpti savo klubus ir šlaunis – dėl to keletą metų neturėjau nei vienų kelnių ar džinsų ir vilkėjau tik pūstesnius sijonus… Daug prisigalvodavau būdų, kaip vizualiai save pateikti kaip beišsivysčiusią mergaičiukę, kuri nesukeltų nei vienam jokių seksualių minčių. Nors aš visada turėjau smėlio laikrodžio figūrą kuri traktuojama viena seksualiausių. 

Išsiaiškinau ir dar vieną labai svarbų dalyką – turėjau keistą fobiją žodžiui „normali“. Mano KMI (kūno masės indeksas) buvo normos ribose. Šis faktas man buvo dar vienas didžiulis paskatas badauti. Būti „normalia“ reiškia išvis nebūti. Nuo pat vaikystės norėjau kažkuo išsiskiri – savo išvaizda, savo rūbų stiliumi, savo šukuosenomis, savo makiažu, savo pomėgiais, savo užsiėmimais… Jaučiausi šiek tiek „kitokia“ nei aplink mane esantys žmonės. Nenorėjau gyventi pagal „instrukciją“ kaip REIKIA atrodyti, kaip REIKIA elgtis, kaip REIKIA kalbėti, kaip REIKIA gyventi. Todėl buvimas „normalia“ man reiškė buvimu kaip visi. Būti sveikai kaip visi. Būti sveiko svorio kaip visi. Nežinau, ar tai vienturtės auklėjimo pasėkmė, ar tiesiog gimiau norėti ir siekti būti KAŽKUO, kuo kiti nebūna. To negalėjau sau paaiškinti, tačiau plaukiau sraunia gyvenimo upe kaip visi – mokiausi, studijavau, susiradau darbą, turėjau vaikinų, ėjau į klubus linksmintis, vartojau alkoholį, ėjau į kiną… todėl mano depresija ir valgymo sutrikimas buvo kažkas, kuo galėjau išsiskirti iš visos pilkos masės. Ne, ne tam „sirgau“, kad išsiskirčiau, bet tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl ilgą laiką priešinausi gydymui ir nenorėjau pasveikti. Maniau, jog be šių dalykų aš būsiu visiškai neįdomi. Nors, tiesą sakant, kaži ar kam buvau įdomi su savo ligų ir storų minčių bagažu. Nebent tik sau.

Per užsiėmimus turėdavo rašyti laiškus: savo kūnui ir mintims… Padėkoti kiekvienai savo kūno daliai už kažką, pavyzdžiui, mano padėka parašyta taip: „DANTYS – gerai, kad apskritai turiu dantis; UŽPAKALIS – turiu ant ko minkštai sėdėti; RANKOS – galiu rašyti; KOJOS – galiu pasivaikščioti; KLUBAI – sakoma, lengviau gimdyti; PILVAS – galima turėti „sixpack’ą“; SKRUOSTAI – telpa nesuvalgytas maistas; KAKLAS – galima papuošti aksesuaru; KRŪTINĖ – tilps daug pieno kūdikiui.“ Akivaizdu, jog „padėkos“ nėra skirtos būtent mano kūnui. Kūnas buvo priimamas bendrąja prasme – lyg tai būtų daiktas svetainėje – gerai, kad yra, bet šiaip tai gali ir nebūti. Tame pačiame prie šio „laiškelio“ buvusiame voke, sudėti maži lapeliukai, ant kurių surašyta, už ką aš nemyliu savo kūno – per platūs, per stori, per kreivi, yra celiulitas, viršutinė lūpa siauresnė už apatinę, tarp kojų nėra tarpo… Sakoma, kad nėra žmogaus, kuris nerastų prie ko „prikibti“ savo išvaizdoje ir beveik visi kažką pasikeistų. Bet taip smarkiai nemylėti visko, ką matai veidrodyje iš tiesų yra liga. Liga dar ir dėl to, jog niekas negalėjo įtikinti kitaip – galbūt kartais toks neigiamas požiūris į save, iššaukia atmestinę aplinkinių reakciją, lyg reikalaujama patvirtinti, kad žmogus gražus, viskas su juo gerai, tačiau aš kaskart nusiteikdavau priešiškai, jeigu kažkas man sakydavo, jog esu graži, mano figūra „gera“ ar bandydavo paneigti mano kritiką kūnui. Tai nebuvo dėmesio troškimas ir noras sulaukti pagyrų – aš tiesiog nuoširdžiai netikėjau nei vienu žodžiu ir maniau, jog aplinkiniai guodžia mane. Nes kaip tokia stora aš galiu būti kažkam patraukli. Ligšiol negaliu pakęsti komplimentų ar komentarų apie savo išorę. Vis dar sunkiai mokausi visų pirma jais patikėti, visų antra juos priimti, visų trečia – į juos reaguoti. 

Vis dar turiu savo kūno laišką mintims, kurį rašiau paskutinę gydymosi savaitę ir po dešimties metų paėmusi jį į rankas negalėjau suvokti, kad kažkada taip savęs negerbiau, o taip norėjau pagarbos iš kitų. Mano laiškas skambėjo taip: 

Mielos Mintys,

kodėl jūs mane ignoruojate? Ausys girdi, jog aplinkiniams atrodau tobulas, jiems patinka mano minkštučiai pirštai, kurie daro puikius masažus, patinka riestas užpakaliukas ir kartą net girdėjau, jog mano blauzdos labai dailios! Negi taip sunku priimti komplimentus? Žinau, kad jūs vertinate mane kaip milžinišką šiukšlių dėžę, galvojate, jog maistas tik teršia mane, bet man REIKIA likti gyvam. Kodėl komplimentus sau – kokios jūs originalios ir protingos – priimate, o pagyrų man – ne? Sakoma, kad žmonės pamilsta vidų ir aš pritariu. Bet kaip mano išorei reikia vandens ir puoselėjimo kremais, aliejukais ir kitomis priemonėmis, taip man reikia ir energijos šaltinio – maisto. Nustokite galvoti, kad jis pūva skrandyje ar nusėda ant šlaunų – tai mano reikalas ir jūs jau įsitikinote, kad valgant reguliariai, aš viską pasisavinu, kad funkcionuočiau! Aš būsiu ištvermingas, jei mane pamilsite ir kartu su manimi būsite bendra komanda siekiant laimingo ir pilnaverčio gyvenimo! Kaip jums dažnai būna gėda dėl manęs, taip man kartais gėda dėl jūsų. Būkime išvien.

Jūsų namai – KŪNAS

Šiame laiške bent jau girdisi adekvatumo užuomazgos, kai migla nuo akių pasitraukė ir pradėjau suprasti, jog iš tiesų visos storos mintys – mano pačios susikurtos iliuzijos. Kad ir kokie kūno vaizdo grupės užsiėmimai buvo nemalonūs, jų reikėjo, kad visa bjaurastis, liejama ant kūno, atsigręžtų į tikrąją anoreksijos ir depresijos priežastį – mintis.