V dalis. Stovyklos medicina

Negali pakeisti to, ko nepripažįsti. –
Dr. Phillip C. McGraw „Gyvenimo strategija“

Kiekvieną trečiadienį visas skyrius iškart po pietų sugūžėdavo į tą patį kabinetą vienam smagiausių užsiėmimų – filmų peržiūrai. Jų peržiūra užtrukdavo ilgai – iki pat pavakarių. Gydytoja išrinkdavo savaitės filmą ir jį peržiūrėjusios susėsdavome ratu aptarimui. Gerai prisimenu tik du filmus – „Maleną“ su mano mylima Monica Bellucci ir „Adomo obuoliai“, kurį turėjau peržiūrėti dar kartą, praėjus dešimčiai metų, nes siužetą buvau primiršusi. Nors televizorių skyriuje turėjome, dažniausiai žiūrėdavome „Simpsonus“, kokį meksikietišką serialą ar žinias. Kadangi televizoriui metų buvo panašiai, kaip man, įrašų atsukimo funkcijos nebuvo… O filmus vakarais jei ir pradėdavome žiūrėti – migdomieji suveikdavo anksčiau, nei prasidėdavo įdomus veiksmas. Tad išorinio pasaulio beveik nejautėme ir filmų terapija „išjudindavo“ ties savomis ligomis ir problemomis užsibuvusias mintis. Žinoma, analizuoti filmus, juos peržiūrėjus reiškė, jog jų siužetas, veikėjai ar pateikimas, turėjo sužadinti mumyse gilesnes emocijas, kažką užgauti, kažkur paliesti, turėti sąsajų su mūsų išgyvenimais. 

„Maleną“ pamenu labai aiškiai – buvau mačiusi šį filmą anksčiau ir po gydymosi žiūrėjau dar ne kartą. Labai susitapatinau su heroje Malena, kažkurioje dimensijoje, maniau, jog esu būtent tokia moteris. Giliai giliai viduje, po visais savo nepasitikėjimo šydais, už depresijos pastatytos sienos. Žinojau, kad esu drąsi, savimi pasitikinti moteris, kuri, kaip Malena eina iškėlusi galvą pro visus „normalius“ žmones, kurie nustebę palydi mane žvilgsniais ir komentarais. Tada dar nesupratau, jog buvimą drąsia ir savimi pasitikinčia kiti vertina kaip aroganciją ir įžūlumą. Moterį, nebijančią išsakyti tiesos, laiko tiesmuka, o nebijančią ginti savo nuomonės – grubia ir nesupratinga. Žavėjausi Malenos buvimu tokia, kokia ji nori būti. Gailėjau jos, kai žmonės iš pavydo ją žemino. Mačiau save visame filme ir būtent dėl šios priežasties, negalėjau tinkamai jo aptarti. Bijojau prasitarti, kad aš noriu būti tokia moterimi, kuri viduje plėšosi į visas puses, norėdama ištrūkti ir parodyti pasauliui, kokia stipri yra, bet sėdėjau susigūžusi su savo drauge Anoreksija ir beprotiškai bijojau paleisti jos ranką, nes nežinojau, ar išgyvensiu pasaulyje, kuris Malenoms yra labai priešiškas.

Keistas paradoksas – Monicos Bellucci figūra ir, apskritai, išvaizda man buvo ir vis dar yra dieviška. Tai yra moters išorės idealas. Jos povyza, jos judesiai, jos minkštumas ir tuo pačiu tvirtumas man atrodė tobulas, tačiau save tuo pat metu norėjau matyti kaip paliegusią „vargšę“ moterytę, kuri gyvenime daugiau neturi jokio tikslo, išskyrus mesti svorį iki tol, kol iš jos liks tik dulkių krūvelė…

Na, o apie „Adomo obuolius“ kažką tinkamo pakomentuoti labai sudėtinga. Nors mėgstu analizuoti filmų scenarijus, itin sužavėjusius filmus narstau po kaulelį skaitydama kritikų atsiliepimus bei įvairias spekuliacijas ar sudėtingus paaiškinimus, pastarasis man sukėlė per daug prieštaringų jausmų, nes veikėjų santykis labai smarkiai rezonavo su mano pačios dažnu elgesiu. Tiesiog… Siūlau skirti filmui popietę ir patiems jį įvertinti asmeniškai. Iš tiesų, netgi labai įdomu, kokius jausmus siužetas įžiebia kitiems.

Vienas iš labiausiai atpalaiduojančių ir paprasčiausių užsiėmimų buvo psichomotorinė terapija. Susirinkusios atsiguldavome ant grindų, apsiklodavome pledais ir klausydavome užsiėmimą vedančios gydytojos žodžių, pagal kuriuos atlikdavome atpalaiduojančius pratimus. Skambant itin ramiai muzikai, užsimerkdavome ir sekdamos žodžius, giliai kvėpuodavome, su kiekvienu įkvėpimu jusdamos prisipildančius oro plaučius, įtempdavome pirštų galiukus, sėdmenis, sugniauždavome kumčius, stengdavomės pajusti alkūnes, riešus, ausis, nosį ir lūpas. Visą pusvalandį ramybėje bandydavome grįžti į savo kūną, suprasti jį, išgirsti ir priimti. Kartais užmigdavome, kartais ir užknarkdavome. Po visų pratimų, galėdavome dar kurį laiką gulėti, nes kūnas būdavo lyg medūza, plūduriuojanti vandenyje – atsipalaidavęs, nekeiksnojamas ir laisvas.

Išėjusi iš ligoninės bandžiau internete susirasti būtent tokius pratimus, tačiau visi jie buvo angliški ir tuo metu nebuvo tokie paveikūs, kaip gydytojos Jelizavetos ramus balso tembras, kurį retkarčiais susapnuodavau naktimis. Užsiėmimas man užstrigo atmintyje ir visai neseniai, išgyvenant itin sunkų etapą gyvenime, kai mintys dūzgė lyg avilys, neleisdamos užmigti, įsikišdavau nakčiai ausines ir įsijungdavau tylų meditacinį foną, kuriame žodžiai paskandindavo mane ramybėje ir padėdavo nebegalvoti apie dalykus, kurių negaliu pakeisti bei paruošdavo mane kitai dienai. 

Kiek šis užsiėmimas man padėjo būtent gydymosi metu atsakyti sunku, tačiau džiaugiuosi, jog daugelis įvairiose terapijose įsisavintų dalykų, man padėjo sunkiais atkryčio momentais – rašyti laiškus tiems, kuriuos noriu paleisti, kuriems noriu padėkoti ir kurių noriu atsiprašyti, susitelkti į minčių atpalaidavimą ir nusiraminimą, prisileisti suvokimą, jog kiekvienas įvykis gyvenime kažko moko ir išmokus pamoką, jis praeina. Neišmokus – pasirodo vėl. Galbūt kitu pavidalu, bet kaskart vis geriau suprasdavau, kaip tvarkytis su savo storomis mintimis, su depresijos ir nevilties epizodais, kur nukreipti nerimą ir, žinoma, kaip pamilti tą kūną, kuriame gyvenu ir kuris yra mano namai. Kiekvienas užsiėmimas buvo darbas su savimi, nuo kurio daugelis diena iš dienos bėgame ir bijome, nes dirbti su savimi ir savo traumomis nėra malonumas, tai skausmingas ir daugeliu atveju nemaloniai stebinantis procesas – sužinai apie save dalykų, kuriems galbūt nesi pasiruošęs, sužinai apie savo šeimą faktų, kurie sudaužo tavo iliuzijas apie tobulą auklėjimą, sužinai apie savo veiksmus, kurie galbūt buvo viso tavo „nenusisekusio“ gyvenimo šaknys… O po tokių „sužinojimų“, deja, bet toliau bėgti nuo savęs nebegali, nes pripažinus problema esant vieną ar kitą gyvenimo „sudedamąjį“, nebeturi kito kelio – tik pradėti viso savęs „remontą“, kuris užtrukti gali metų metus. Vienoje iš savo mėgstamiausių Dr. Phillip C. McGraw knygų „Gyvenimo strategija“, kurioje išdėstytos septynios gyvenimo strategijos, vienas iš man labiausiai patikusių punktų yra „negali pakeisti to, ko nepripažįsti“. Pritaikomas tikrai ne vien depresijai ar valgymo sutrikimams. Tad manant, jog jums gyvenime nesiseka ir norint gyventi pilnavertiškai – teks pripažinti savo klaidas, paanalizuoti elgesį ir pripažinti, jog negyvenote ir negyvenate taip teisingai, kaip manėte. O pripažinus bent jau žinosite, kurias savosios egzistencijos spragas reikia užpildyti ir atlikti generalinę tvarką.

∙ ∙ ∙

Turėjau ganėtinai keistą santykį ir su vaistais, kalbu konkrečiai apie antidepresantus, raminamuosius ir migdomuosius. Paauglystėje buvau nervingas vaikas, dažnai nei iš šio, nei iš to pratrūkdavau – tėvai manė, jog mano toks charakteris ar temperamentas arba taip „prapykstu” paauglystę. Dažnai pakeldavau balsą, atsakydama surikdavau, trenkdavau kambario durimis, suriaumodavau iš susierzinimo. Esu metusi lėkštę į orą, kur ji sudužo gerai nepamenu… Mano tėčio temperamentas choleriškas, tad jis dažniausiai ir išprovokuodavo manyje tas pykčio bangas, ant jo paauglystėje labai daug rėkiau ir provokuojama išliedavau įniršį. Pamenu, kartą tėvai grįžo iš žygio ir atnešė man į lovą kareiviškos košės. Tėtis atsisėdo ant lovos krašto ir kažką man pasakojo, o aš ragavau vaikystėje taip mėgtą košę.
– Košė su mėsa? – garsiai paklausiau, nes tuo metu buvau pradėjusi maitintis vegetariškai.
– Kareiviška košė ir priklauso būti su mėsa, – atrėžė tėtis.
– Aš gi nevalgau mėsos! – atrėžiau šaukdama ir įžeista, jog tėvai negerbia mano sprendimo atsisakyti mėsos.
– Prisimąsto nesąmonių! Šikna nesumažės, jei nevalgysi mėsos! – atgal tokiu pat tonu atsakė tėtis.
Ir man to užteko, kad prisigalvočiau visokiausių dalykų: tėtis mane laiko storašikne, jis negerbia to, kad aš jau pakankamai suaugusi rinktis, ką noriu valgyti ir ko ne, jis sugadino mano iliuziją, jog nevalgant mėsos, aš galėsiu numesti svorio. Viso to užteko, kad pyktis pasiektų aukštumas ir aš mečiau į jį dėžutę su koše, kuri išsibarstė po visą mano patalynę. Po tokių epizodų, mama man duodavo valerijono lašų, kuriuos tėtis taip pat visuomet turėdavo pakomentuoti. Tačiau niekada jokių rimtesnių vaistų nesu gėrusi – tik valerijono lašai arba valerijono tabletės. „O pyktį išaugs“, – taip buvo manoma.

Iki kol nuėjus pas psichologę jau būnant „paaugusia“ ji nustatė, jog man depresija jau kuris laikas ir tuo metu ji buvo tokiame pike, kad be vaistų pagalbos, negalėsiu grįžti į džiaugsmingą gyvenimą. Ar tiesiog į gyvenimą. Taigi pirmuosius antidepresantus man išrašė būnant dvidešimtdviejų. Jie smogė labai stipriai – kadangi buvo hormoniniai, ėmė didėti svoris ir prasidėjo užburtas ratas. Antidepresantus gėriau, kad jausčiausi geriau, bet veidrodyje vaizdas nedžiugino, todėl dar daugiau depresavau… Vartojau ir raminamuosius, kurių pusė tabletės nuramindavo kilus nerimo priepuoliui. Kas vakarą nurydavau migdomųjų tabletę, kad galėčiau užmigti, nes kankino didžiulė nemiga. Antidepresantus privalėjau vartoti kasdien, tačiau taip pykau, kad nuo jų didėja apetitas, auga svoris ir jie mane smugdina į dar gilesnę depresiją, jog pradėjau maišyti juos su alkoholiu, nors tai buvo griežtai draudžiama. Alkoholis suveikdavo stipriau, nei visad, užtekdavo nedidelio kiekio, kad pagirios būtų beprotiškai skausmingos, antidepresantai taip gerai nebeveikė, maišomi su „laipsniais”, todėl galų gale pasirinkau antidepresantų nebevartoti… 

Kitaip nei migdomuosius – kartais vos grįžusi iš darbo čiupdavau juos tam, kad nebereikėtų kęsti beprasmiškos dienos ir ji kuo greičiau užsibaigtų. Kartais jų išgerdavau didesnę dozę, galvodama, jog taip „išgydysiu“ savo sergančias mintis, bet galų gale vaistai tiesiog niekaip nebegalėjo padėti. Kol kartą nusprendžiau, jog išgersiu didesnę dozę ir galbūt man pavyks nebepabusti, nes informaciniame vaistų lapelyje buvo įspėjimas, jog suvartojus didesnį tablečių kiekį, nei rekomenduojama, gali tiesiog sustoti širdis. Tuo metu neįsivaizdavau ramesnio išėjimo… Bet pabudusi tegalėjau nusikeikti ir toliau tęsti savo vegetaciją.

Apie savo vartotus vaistus ligoninėje papasakojau savo psichiatrui Laurynui, kuris atidžiai manęs klausėsi ir paskyrė kitokius vaistus. Vaistų vartojimas nebuvo perduotas mūsų atsakomybėn – juos mums paduodavo skyriaus prižiūrėtoja – kada, kuriai ir kurie buvo paskiriami. Kiekviena mergina turėjo savo vaistų „tvarkaraštį“. Čia jau netgi rašant, kyla holivudinių filmų sukurtos scenos, kai visi psichikos namų gyventojai stovi eilutėje prie langelio, kuriame seselės dalina vaistus. Šiame skyriuje taip nebuvo: slaugytoja po pusryčių pasikviesdavo kiekvieną prie savo stalo, pamatuodavo spaudimą ir duodavo tabletę, kartais ne vieną. Išgerti vaistą turėdavome prie jos, kartais ir parodyti, ar tikrai neslepiame tabletės po liežuviu. Juokinga, bet tikrai pasitaikė atveju, kai merginos nenorėdavo vartoti antidepresantų ir visais įmanomais būdais priešinosi sveikimo procesui, įskaitant ir vaistų nevartojimą. 

Su antidepresantais ir nuotaikų reguliavimo tabletėmis gydytojas pataikė iškart, bet su migdomaisiais turėjau ganėtinai juokingų istorijų. Pirmieji vaistai, kuriuos man paskyrė, užmigdydavo labai greitai, tačiau sapnai buvo tokie ryškūs ir jų buvo tiek daug, jog pabusdavau visiškai nepailsėjusi ir po kelių dienų nebesupratau – ar tam tikri dalykai iš tiesų vyko mano gyvenime, ar aš juos tiesiog susapnavau. Neišsimiegojimas kėlė sunkumų koncentruotis per užsiėmimus ir galop pasitarus su gydytojų, „perėjau“ prie kitų migdomųjų, kurie turėjo dar keistesnį poveikį. 

Kiekvieną vakarą, 23:00 visos turėjome būti lovose, išjungtomis šviesomis, o nuo 22:00 prasidėdavo mūsų pasiruošimas poilsiui. Gyvenant su dešimčia merginų visa valanda prabėgdavo besikeičiant vieta prie kriauklės, kad galėtume nusivalyti veidą, nusiprausti, išsitepti kremais, išsivalyti dantis ir laukti migdomųjų. Kadangi tradiciškai šie vaistai suveikia per 20-30 minučių, savo dozę gaudavau apie 22:30. Tačiau mano naujai paskirti vaistai jau pirmą vakarą suveikė ne taip, kaip turėtų ir slaugytoja su keliomis merginomis turėjo apsčiai juoko. Išgėrusi vaistą, apsirengiau pižamą ir išsidrėbusi ant sofos su kitomis merginomis žiūrėjau televizorių, o apie savo vėlesnius nuotykius sužinojau tik ryte!

Pasirodo, vaistas užmigdė mano smegenis, tačiau kūnas vis dar funkcionavo ir aš lyg lunatikė vaikščiojau po skyrių, nuėjau į tualetą, iš kurio mane teko vesti tiesiai į lovą, nes prisnūdau tiesiog ant klozeto. Po pirmosios nakties nieko blogo nesupratau, tačiau kai tai pasikartojo dar porą naktų ir ryte sužinojau apie pokalbius, kurių neatsiminiau ir apie filmą, kurį visos kartu žiūrėjome – gydytojas nusprendė bandyti trečią kartą ir paskyrė migdomuosius, kurie pagaliau leido ilsėtis po sudėtingų užsiėmimų.

Visus man paskirtus vaistus vartojau ir išėjusi iš skyriaus, nemaišydama jų su alkoholiu ir atsakingai dozuodama, kol po pusmečio intensyviaus vartojimo atsisveikinau su antidepresantais ir nuotaikų reguliatoriais. Vienok buvo didžiulis džiaugsmas, nes esu į priklausomybę linkusi asmenybė, todėl „atsirišti“ nuo vaistų man reiškė didelį pasiekimą, tačiau tuo pačiu mane lydėjo didelė baimė, kad be vaistų man nepavyks susitvarkyti su gyvenimo pametėtais iššūkiais, kad esu vis dar per silpna PATI, be vaistų pagalbos, išjausti, išspręsti, sureaguoti, priimti viską, kas vyksta… Vaistų vartojimas man reiškė saugumą ir tokią saugią erdvę, kai visi pašaliniai dalykai galvoje „užtildomi“ ir galima kurti naujus gyvenimo planus. Vaistai man veikė kaip apsauginis šydas nuo aplinkos – į viską reaguodavau daug ramiau, nuotaika nesvyravo, susinervinus turėdavau priemonę tapti ramia per dvidešimt minučių – jaučiausi saugiai. Žinojau, kad daugelio dalykų be vaistų neištverčiau ar tiesiog nesusitvarkyčiau taip ramiai, kaip į pagalbą pasitelkus mediciną. Tačiau išėjus iš skyriaus, išėjus iš to burbulo, kuriame neegzistuoja niekas kitas, tik tu, tavo liga ir pastangos pasveikti, išėjus į visuomenę, kur visko tiek daug – darbas, santykiai su kitais žmonėmis, socialinė atsakomybė, hobiai, įvairūs išorės veiksniai – jaučiausi itin paveiki. Adaptacinis laikotarpis be vaistų užėmė nemažai laiko, bet prie antidepresantų per dešimt metų – nebegrįžau. Nors ir buvo pora aktyvesnių atkryčių, stengiausi nebeprisirišti prie medikamentų ir viską patirti blaiviomis smegenimis. 

Vaistų, kurie man padėjo, atskleisti nenoriu, nes labai tikiuosi, jog tai, ką rašau, įkvepia panašias patirtis turinčius žmones gydytis ir neskatina atvirkštinio proceso – susirgti. Stengiuosi neberomantizuoti psichikos ligų, todėl nenoriu, kad vaistų pavadinimai taptų vieninteliu problemos sprendimo būdu. Be to, kiekvienam sergančiam ar nervinius bei nerimo priepuolius patiriančiam asmeniui, gydytojas labai individualiai paskiria kiekvieną medikamentą. Tai priklauso nuo žmogaus alergijų, vaisto šalutinių požymių, ligos istorijos, ligos sudėtingumo ir, be abejo, nuo kitų vartojamų vaistų. Turiu ne vieną pažįstamą, kuris susinervinus, savarankiškai vartoja „Xanax“ tabletes, nei pasitarę su gydytoju, nei gavę iš jo leidimą ar paskirtą receptą, nei pasigilinę, kokius šalutinius poveikius turi šis amerikiečių taip reklamuojamas medikamentas, nei apskritai, kam jis skirtas vartoti… Vieniems jis padeda, kitiems paaštrina nerimą, dar kitiems paskatina priklausomybę. O priklausomybė nuo vaistų yra lygiai tokia pat destruktyvi, kaip ir alkoholizmas bei narkomanija. Todėl labai prašau, nerizikuokite savo psichine ir fizine sveikata, dėl kiekvieno receptinio vaisto, tarkitės su gydytoju, jeigu reikia – su psichiatru, kuris nustatys jūsų diagnozę ir skirs tokius vaistus, kurie padės, o ne pakenks.