IX dalis. Night out

„Prablaivėjus“ nuo anoreksijos svaiginimo, teko kovoti jau nebe su maistu, gydytojais ar man brukama meile savo kūnui, o su ta mano dalimi, kuri vis dar ypatingai žavėjosi šia liga ir ta neįtikėtinai didžiule priklausomybe ligai. Gydytojas įvardino mano  potraukį anoreksijai „hobiu“. Kurį laiką nesupratau, ką tai turėtų reikšti, tačiau net kelis kartus su juo susitinkant, jis vis sakydavo: „pagalvok, ką gyvenime gali kontroliuoti be maisto“, „tu gali būti daugiau nei anoreksija“ ir iš tiesų – kontroliuoti maistą ir nuolatos galvoti apie tai, kaip numesti svorio buvo tapę įpročiu. Tiesiog saugia sfera, kur aš buvau pakankamai GERA, pakankamai nusimaniau įvairiausius triukus, buvau pakankamai įgudusi, nors ir ne visiškai atitinkanti „kriterijus“, bet man buvo įdomu galvoti apie maistą, skaičiuoti, „žaisti“, slėptis nuo jo – tai buvo užsiėmimas. Jis užėmė didžiąją dienos dalį – nuo minutės, kai pabusdavau, iki minutės, kai užmigdavau su idėjomis, kaip rytoj reiks sumažinti porcijas, kaip išvengti maisto ar kiek ir kada suvalgyti sausainių. „Džiugindavo“ ir tie maži nukrypimai, kai tekdavo pavalgyti ir tuomet turėjau teisę savęs neapkęsti, save kaltinti ir vėl galvoti naujus būdus, kaip sudeginti kalorijas.

Visą gyvenimą turėjau „gerbėjos“ savybę, kaip pati ją vadinu. Visad turėjau kažką MĖGTI – mylėdavau muzikos grupes, būdavau atsidavusi gerbėja, įsimylėdavau žmogų ir būdavau jo gerbėja, patikdavo filmas – žiūrėdavau jį šimtus kartų, atrasdavau naują receptą – gamindavausi tą patį patiekalą, kol tapdavo negera net pagalvoti apie tą patį skonį. Tai buvo dalis mano narcisistinės asmenybės. Nebuvau šimtaprocentinė narcizė, nebuvau piktybiškas žmogus, tačiau mano „atsidavimas“ kažkam man būdavo būtinas visais gyvenimo etapais. Pavadinčiau savo būseną „nuolat įsimylėjusi“. Man tiesiog REIKĖJO kažką mylėti/mėgti/dievinti, kažkuo domėtis ir kažkur susikoncentruoti. Jeigu man kažkas pradėdavo patikti – tai tapdavo man gyvenimo centru. Esu tiesiog į priklausomybę linkęs žmogus.

Labai panašiai viskas prasidėjo ir su anoreksija. Iš pradžių nekaltos dietos, norint atsikratyti „paauglystės putlumo“, vėliau agresyvesnis badavimas, norint pažiūrėti, koks gi tai jausmas būti „tuščia“, tada atsirado ir itin lieknų inspiracijų, o domėjimasis mados pasauliu dar labiau sujudino mano smalsumą. Tai tikrai buvo tam tikras hobis. Taip pat ir priemonė kažką savo gyvenime kontroliuoti, kai pasijusdavau bejėgė. Kiek vėliau pajutau, jog tai gera priemonė save „nubausti“, tam tikra bausmė už susikirtimą sprendimuose ar pasirinkimuose. Giliai viduje man visuomet buvo įdomu, koks yra jausmas sirgti. Žavėjausi tuo taip paviršutiniškai, lyg bailus žmogutis, kuris pats nedrįsta peržengti tos ribos ir nori iš šono stebėti, kaip viskas vyksta susirgus. Esu labai empatiškas žmogus, todėl lengvai perimu kitų emocijas ir pasakojimus sugebu išgyventi labai tikroviškai – tam skaitydavau kitų istorijas apie valgymo sutrikimus, apie jausmą būti tuščiam, apie jausmą kontroliuoti maistą. 

Turbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl priimant mane į VSC, „komisija“ dvejojo, ar man gydymą skirti valgymo sutrikimų centre, ar ribinių būsenų skyriuje. Ar man tik depresija? Ar man anoreksija? Ar aš tik apsimetu, kad sergu, nes labai noriu pažiūrėti, kaip viskas vyksta „už uždarų durų skyriuje“? Mane tikrai labai domino psichikos sveikatos centrų veikla, manau, natūraliai, kaip ir daugelį žmonių domina dalykai, kurių jie nėra patyrę ir kurie yra pakankamai slapti, kone tabu tema visuomenėje. Labai ilgai norėjau parašyti knygą apie anoreksiją, dar kol pačiai nebuvo pripažinta nei depresija, nei valgymo sutrikimai, domėjausi, daug skaičiau ir daug rašiau apie tai. Perskaičiau visus triukus, žinojau visus simptomus, tačiau niekad nemaniau, jog tai peraugs į obsesiją. Domiuosi daugeliu keistų dalykų, kurie labiausiai mane traukia iš psichologinės perspektyvos. Pavyzdžiui, serijiniai žudikai – aš tikrai nesimėgauju prievarta, nesiklausau pasakojimų tik dėl to, kad man patinka žiaurumas ar smurtas, man beprotiškai knieti analizuoti žmogaus psichologiją – kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi? Kas priverčia žmones daryti taip ar kitaip? Kokia jų istorija? Kokia jų praeitis? Kas padarė didžiausią įtaką? Kaip jie jaučiasi vėliau? Ir panašiai… Nėra smerktina domėtis tuo, kas vyksta žmogaus galvoje. 

Lygiai taip pat buvo ir su anoreksija –  mane visuomet domino, kodėl merginos taip elgiasi, kaip jos jaučiasi badaudamos, ne fiziškai, o emociškai, kodėl jos nepriima savo kūno ir panašiai. Matyt, tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl aš pati atsidūriau tokioje pozicijoje. Pati nesupratau, ar man labiau depresija ir ji sukelia badavimą, ar badavimas ir nemeilė sau pačiai sukeldavo depresijos bangas… Faktas tas, kad maistas buvo mano priemonė kovoti su visais sunkumais, kurie apimdavo mano protą. Niekaip negalėdama priimti to, kad man diagnozuota nervinė anoreksija, o aš neatitinku jos fizinių rodmenų, skyriuje užsiiminėjau „savigyna“, jog čia guliu tik dėl to, kad parašyčiau knygą. Niekas negalėjo „įlįsti“ į mano vidų ir pamatyti, kaip aš iš tiesų jaučiuosi, o pačios sau užklijuota „blogos anoreksikės“ etiketė mane skatino gintis, kodėl aš visgi užimu vietą skyriuje tarp merginų, kurios vemia arba persivalgo, arba akivaizdžiai yra sulįsusios. 

Likus kiek daugiau nei savaitei iki gydymosi pabaigos, mane į savo kabinetą pasikvietė VSC vadovė. Tiksliai nepamenu, apie ką kalbėjome, tačiau iš mano perspektyvos, aš pajaučiau jos kvestionavimą mano liga. Labai nenoriu improvizuoti ir ją cituoti, tačiau kaip aš asmeniškai priėmiau jos žodžius ir visą pokalbį buvo tai, jog aš iš tiesų nesergu anoreksija ir tik „renku“ medžiagą knygai. Aš taip supykau ant jos. Pamenu, jog sėdėjau nuleidusi galvą, o viduje tiesiog degiau iš pykčio. Aš pati visą laiką dvejojau, ar man čia vieta, ar aš iš tiesų sergu, o čia atsirado dar vienas žmogus – psichiatrė, valgymo sutrikimo centro vadovė, kuri šimtą kartų už mane geriau nusimano, kas yra ši liga, po trijų savaičių gydymosi, pastangų suvokti, kas man yra, man pareiškia, jog dvejoja, ar aš iš tiesų esu „tinkamas ligonis“. Nepamenu, ką tuomet jai atsakiau, tačiau žinau, jog lengvai perėmiau jos nuomonę ir labai abejojau savo pačios jausmais.

Parbėgusi į skyrių, prižiūrėtojai pareišiau, jog išeinu. Tiesiog išeinu. Mane pasivijo Vilija, su kuria mes tapo itin artimos ir atsisėdusi ant lovos priešais mane pradėjo klausinėti. Buvau kupina įsiučio, mečiau lagaminą ant lovos ir nežinodama, ką pirmiausia griebti, tiesiog svaidžiausi maišais. Išrėkiau jai viską, kas man buvo pasakyta ir tiesiog kilnojau savo daiktus iš vienos vietos, į kitą. Netrukus į palatą užėjo mano psichiatras ir paprašė palikti mus dviese. Jis mane nuramino, paprašė atsisėsti ir papasakoti, kas įvyko. Su tokiu pat pykčiu ir, žinoma, viską ironizuodama tepasakiau:
– Aš gi nesergu. Aš tik apsimetinėju.

Gydytojas tuo metu elgėsi tiesiog nepriekaištingai. Jis man ramiai paaiškino, jog išeiti aš galiu ir turiu pilną teisę, niekas manęs čia nelaiko užrakinęs, jei toks yra mano sprendimas. Tačiau jis pageidautų, jog aš sprendimą priimčiau ne apimta pykčio, o gerai pagalvojusi.
– Aš čia tikrai neliksiu, kai yra žmogus, kuris galvoja, kad aš tik apsimetinėju. Kad esu čia dėl kažkokio „tyrimo“, – gestikuliuodama rankomis jam išrėžiau.
– O tu nemanai, kad tave tiesiog bandė išprovokuoti? Gal norėjo pamatyti tavo reakciją, – šyptelėjo jis.
Šie žodžiai mane dar labiau supykdė.
– Na, tai va – čia mano reakcija. Aš išeinu!

Labai vaizdžiai prisimenu tą momentą palatoje. Ramus ir santūrus gydytojas ant vienos lovos krašto ir isterijos apimta pacientė, nenustygstanti vietoje, ant kitos lovos krašto. 
– Susitarkime taip, – pradėjo derybas jis. – Pagalvok iki rytojaus, ar tikrai nori išeiti ir nutraukti gydymą. Išleidžiu tave nakčiai. Nesiimk daiktų, palik viską čia ir jeigu rytoj ryte būsi nusprendusi išeiti – grįžk, susidėk daiktus ir pasirašysime tavo išleidimo popierius, gerai?

Visą praleistą laiką šiame centre, jaučiau nepaprastą pagarbą gydytojui. Jis man buvo kantrumo, blaivaus proto ir ramybės įsikūnijimas. Jis padėjo man atkapstyti mano demonus ir pradėti su jais tvarkytis savo viduje, ne išorėje. Jis padėjo man kovoti su pykčio priepuoliais ir suvokti, dėl ko jie kyla, kaip juos numalšinti ir kaip nepriimti visko, ką man apie mane perša kiti. Nors aš su juo praleidau ne tiek daug laiko, bet žinojimas, kad galiu į jį kreiptis, man suteikė saugumo jausmą, aš buvau įsitikinusi, kad tai yra žmogus, kuris nuoširdžiai nori man gero.

– Gerai, – kiek patylėjusi sutikau.
– Gerai, Martina, šiąnakt pailsėk, pagalvok ir lauksiu tavęs rytoj. Norėčiau, kad liktum, – pakartojo jis žodžius, kuriuos pasakė per pirmąjį mūsų susitikimą.

Visad buvau impulsyvi ir gyvenime padariau daug klaidų dėl savo nekantrumo, dėl užsidegimo ir dėl nesuvaldomų emocijų pertekliaus. Niekada nepagalvodavau, visuomet vadovaudavausi viršų imančiomis emocijomis. Tąkart nusprendžiau pagalvoti.

Nevykau namo. Iš skyriaus mane pasiėmė mano buvusios grupiokės, su kuriomis tuomet vis dar palaikėme artimus ryšius, jos parsivežė mane į savo nuomojamą loftą ir mes atsidariusios raudono vyno butelį, kalbėjome apie gyvenimą. Apie tai, kaip viskas nenuspėjama, kaip jaunystėje naiviai galvojome, jog mokykloje ir universitete yra sudėtinga, kokius sunkius sprendimus manėme priimančios tuomet, o štai dabar, sėdime kiekviena savo gyvenimo kryžkelėje, ir galvojame, kaip buvo paprasta, kai mums tereikėjo gerai mokytis, išlaikyti egzaminus ir gauti diplomą. Buvo ypatingai jaukus vakaras, per kurį supratau, jog pasiilgau socialinio gyvenimo, pasiilgau žmonių, pasiilgau kalbų apie paprastus kasdienius dalykus, pasiilgau galvoti apie tai, ką gyvenime noriu nuveikti, pasiilgau būti įdomi kitiems, pasiilgau gerti vyną su draugais, pasiilgau miesto ir lempučių, pasiilgau nebebūti ta liūdna mergaite, kuri dieną pradeda ir baigia vaistais… Norėjau vėl būti savimi, ne tuo, kuo mane pavertė depresija. Užmigau ant jų sofos su mintimi, jog grįšiu, baigsiu gydymą, lankysiuosi dienos stacionare ir pasveiksiu. Nesvarbu, kokia liga besirgčiau, aš nuo jos pasveiksiu.

Kitą dieną grįžus, merginos pasitiko mane su smalsumu akyse. Buvau nusiraminusi ir nebeveikiama provokacijos ir žodžių, kurie tąkart mane įžeidė. Grįžau baigti, ką pradėjusi. Nuėjusi pas gydytoją į kabinetą, pasakiau jam:
– Sakėte, kad aš neišbūsiu čia visą paskirtą laiką, bet aš įrodysiu, kad pasikeičiau ir nebenoriu jaustis taip, kaip jaučiuosi.

Jis pagyrė mano sprendimą ir palydėjo atgal į skyrių. Persimetęs keliais žodžiais su slaugytoja, atsisuko į mane, besigaminančią kavą ir nusijuokė:
– Čia tavo puodelis?
Žvilgtelėjau į puodelį, ant kurį puošė užrašas „Drama Queen” ir su šypsena linktelėjau.
– Labai taiklu, – dingdamas už durų šyptelėjo.

Visuomet atminkite, kad niekas kitas negali suprasti, kaip jūs jaučiatės, todėl jūsų sveikata, ypatingai psichinė, priklauso tik nuo jūsų pačių. Manau, jog tendencija būnant ligoniu sulaukti daugiau dėmesio, palaikymo ir sukelti daugiau atgailos, prisidengus liga neatlikti savo pareigų ar neprisiimti atsakomybės, jau praeitis. Žmones vis labiau veikia buvimo psichologiškai stipriu principas, tačiau netgi būnant stipriu, gali nutikti taip, jog prireiks pagalbos iš specialistų. O kartais ir apginti savo jausmus.