VI dalis. Restoranas „Vasaros 5”

the more you try to control what you eat, the more food controls you.

Pats geriausias  ir efektyviausias vaistas skyriuje buvo MAISTAS. Rašydama tai šyptelėjau, nes vykdama į skyrių penkioms savaitėms gydymo, vienintelis dalykas, kurio bijojau ir buvo maistas. Jau rašiau apie santykį su juo – šiukšlės, kurios puva viduje. Nors nebuvau gurmanė, bet mėgdavau mamos gaminamus patiekalus – košes, sriubas, beprotiškai dievinau sumuštinius, kuriuos iki dabar renkuosi pusryčiams ir negalėčiau įvardinti įdomesnio „patiekalo“ su tiek daug variacijų, tačiau maistui daug dėmesio neskyriau. Nebuvau saldumynų mėgėja, verčiau rinkdavausi bulvių traškučius, sūdytus riešutus, tačiau cukraus trūkumą užpildydavau guminukais ar kondensuotu pienu su braškėmis. Ledai taip pat nebuvo mano numeris vienas patiekalas, net kai buvau vaikas… Nuo mažumės turėjau ganėtinai keistą santykį su maistu, nors galbūt tai tiesiog buvo paprastas požiūris į maistą – per daug jo nesureikšminant ir neprisikemšant iki dūsavimo, bet taip pat vaikystėje tyčia nebadavau. Reikėjo valgyti – valgydavau, kiek norėdavosi, ko nebenorėdavau – nebevalgydavau. Turbūt kaip ir daugelis vaikų, labiau mėgau niekučius ir užkandukus, nei lėkštę, prikrauta subalansuotų produktų. 

Brendimo laikotarpiu, labai staigiai priaugus svorio, ėmė kamuoti mintys, jog esu stora. Nuo tada prasidėjo ne tik pykčiai tarp kūno ir minčių, bet ir su maistu. Gyvenant su tėvais sudėtinga buvo praleisti valgį, tačiau kartais pavykdavo. Mokykloje pietaujant iš sriubos išsirankiodavau bulves, nes laikiau jas angliavandenių karaliais, o angliavandeniai man reiškė storumą. Išvykus studijuoti, pirmaisias metais vartojau labai daug alkoholio. Nes GALĖJAU. Pagaliau galėjau daryti ką noriu! Nauji žmonės, naujos vietos, studentiški vakarojimai baruose, dvi picos už vienos kainą, bandelės per pertraukas tarp paskaitų – pirmaisiais studijų metais svėriau daugiausiai, kiek kada nors esu svėrusi – 68 kilogramus (mano ūgis 168 cm). Atrodžiau kaip nuo tėvų griežos priežiūros pabėgęs vaikas – ne tik „išsitaškiusiomis“ emocijomis, bet ir mityba. Nepadėjo ir tai, jog gyvenau su mergina, kuri gamino taip skaniai, jog nesugebėdavau atsisakyti nei sumuštinukų, keptų orkaitėje, su begale sūrio ir majonezo, nei pyragų, kuriuos ji pati sukurdavo, nei įvairiausių salotų, kurios iš pažiūros buvo sveikos, tačiau užkandamos daug prancūziško batono ir užgeriamos alumi. 

Antrame kurse pradėjau smarkiai pergyventi dėl meilės reikalų ir maistui nebeteikiau tiek dėmesio. Pietums suvartodavau javainių batonėlį, gėriau daug kavos ir vis dar labai daug alkoholio. Nors pati sugebu skaniai pagaminti įvairius patiekalus ar sukurti naujus iš turimų produktų, su maistu santykiai buvo tokie pašliję, jog verčiau nusipirkdavau naują rūbą, nei maisto. Labai gailėdavau pinigų kavinėms, todėl stengdavausi nevakarieniauti mieste. Galėdavau suvalgyti bananą vakarienei ir jausdavausi puikiai, nes jam neišleisdavau daug pinigų. Galų gale maistas tapo ne tik priemone kontroliuoti svorį, bet ir kontroliuoti finansus. Nesimėgavau maistu, todėl jis tapo praktiškai nereikalingu gyvenimo aspektu. Nesilepinau juo ir vengdavau bet kokio draugų susibūrimo, kur žinojau, jog bus maisto. Ilgainiui tai sukuria atskirtį nuo žmonių, nes visgi maistas visais laikais buvo tas dalykas, kuris suburdavo šeimas, gimines, bendruomenes, nepažįstamus žmones. Maistas tiesiog yra ir visada bus vienas svarbiausių socialinių veiksnių. O kai maistas tampa „priešu“ – žmogus tampa socialiai atsiskyręs.

Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl skyriuje egzistavo ypatinga tvarka maitinimosi metu, neužmirštant ir pagrindinės, kad visos merginos pradėtų maitintis reguliariai ir intuityviai. 

8:10 – PUSRYČIAI. Tokią valandą, kiekvieną rytą, visos susirinkdavome pusryčiams skyriuje. Jame mes turėjome nedidukę virtuvėlę, kurioje buvo kriauklė, arbatinukas, mikrobangų krosnelė, visi įrankiai ir puodeliai, kava, arbata, cukrus. Pačios nesigaminome ir nešeimininkavome, tačiau kava ir arbata nebuvo ribojama. Jų nusipirkti turėdavome pačios, bet apie pirkinius – tolesniuose skyriuose. Taigi, pusryčius iš valgyklos atnešti padėdavo pora merginų (rotuodavomės, kurios dvi/trys tą savaitę prižiūri tvarką skyriuje ir yra „pagalbinės“ skyriaus slaugytojai). Visą gyvenimą dievinau pusryčius, nes esu ryto žmogus. Nors kurį laiką badavau, pusryčių nebuvau praleidusi niekada, net jei tai buvo sausainis su kava. Visos turėjome savo vietas prie stalo (man tai buvo idealu, nes aš esu tvarkos žmogus) ir laukdavome, kuo prasidės mūsų nauja diena. Kai kurios, ką tik pakilusios iš lovos, vis dar susivėlusios ir traiškanotomis akimis, nenulaikančios žiovulio, kitos kiek žvalesnės, su šlapių plaukų kupetomis ar rankšluosčių turbanais ant viršugalvio ir tokios kaip aš – jau nugyvenusios gerą valandą dienos, žvalios ir pasiruošusios užvaldyti dieną.

Nors viso valgiaraščio negalėčiau prisiminti, tačiau keletas pusryčių variantų itin įstrigo atminty. Makaronai su varške. Pirmą kartą atrodė keistai, ne tik šis, mano galvoje, nesuderinamas duetas, bet ir pusryčių pasirinkimas. Makaronai dažniausiai valgomi sotiems pietums ar vakarienei su draugais, tačiau tiek angliavandenių savyje kaupiantis produktas, gydytojų nuomone, yra puikus energijos šaltinis visai dienai. Tačiau tai nebūdavo vienintelis patiekalas. Kiekvieną rytą, nepriklausomai nuo to, koks būdavo „pagrindinis“ pusryčių patiekalas, šalia gaudavome kvadratinio batono riekę, kubelį sviesto ir nedidukę saujelę džiovintų slyvų. Pirmieji tokie pusryčiai man buvo sunkūs. Vien pažiūrėjus, kiek skirtingų produktų teks sukimšti per pusvalandį (tiek laiko buvo skiriama kiekvienam valgiui suvartoti iki paskutinio trupinėlio), darydavosi sotu. Bet slaugytoja nuolatos kartodavo: „valgykite negalvodamos, kiek maisto yra lėkštėje. Tiesiog valgykite.“ Toks buvo intuityvaus valgymo principas, kurio turėjome mokytis.

Nepasakyčiau, kad makaronai buvo neskanūs. Nors tuomet labai norėjosi maištauti, bet makaronai su varše – visai neblogas derinys. Kai kurios užsibarstydavo cukraus, lyg tai būtų rytinis desertas, užsimesdavo keletą džiovintų slyvų ir sukišdavo nekramčiusios. Dažniausiai tai būdavo kelios persivalgymo sutirikimų turinčios merginos, kurios lygiai taip pat nesimėgaudavo maistu, kaip ir tos, kurios bijojo jį įsidėti į burną. Retkarčiais gaudavome virtų kiaušinių. Tai tikrai buvo vieni nesmagiausių pusryčių, nes niekada nebuvau virtų kiaušinių mėgėja. Tačiau ilgainiui išmokau maisto neskirstyti į tą, kurį mėgstu ir tą, kurio nemėgstu, bent jau kol gydžiausi. Ėmiau stengtis į maistą žiūrėti kaip į balansuotą reikiamybę, kurią pasiekus, galėsiu pati rinktis, kas man skanu ir kas ne. Kol kas, kaip sakė slaugytoja, maistas yra tiesiog darbas, kurio nepasirinksi – dirbti ar ne. Reikia ir viskas. Juk mažiems vaikams tėvai sako tą patį: reikia valgyti ir taškas. Nežinau, kiek kiekvieno mūsų tėvai nusimanė apie balansuotą mitybą, o kiek norėjo, kad vaikas būtų sotus, bet toks „reikėjimo“ principas visgi veikia. Gydantis valgymo sutrikimus, esi kaip mažas vaikas, susipažįstantis su tam tikrais gyvenimo aspektais iš naujo. Turi pabandyti visko, kad vėliau galėtum savarankiškai rinktis, kas tau tinka ir kas ne.

Visi pagrindiniai pusryšių patiekalai mano istorijoje neturi jokio įsimintino fakto, tačiau tai, kas būdavo šalia jų, primena komediją su absurdo prieskoniu. Nuo mažumės labai nemėgau baltos duonos ir batono, bet dievinau juodą duoną, ji man buvo itin gilaus skonio, o burnoje visuomet likdavo malonus poskonis. Man tai buvo toks TIKRAS maistas. Nuo darželio laikų pusryčiams mama sutepdavo sumuštinių, todėl man duona buvo vienas mėgstamiausių produktų. O čia, gydantis, pusryčiams gaudavo baltos duonos riekę. Kaip visuomet sakau apie ją – oro skonio produktas. Miltai ir vanduo. Nesu prieš batoną, bet vertinant savo skonio receptoriais, tamsi duona man buvo nugalėtoja. Kurį laiką sprendžiau, kaip apgauti savo smegenis ir į tą vienišą riekę pradėti žiūrėti palankiau, labiau susižavėjusiomis akimis. Krūvelė sulipusių, blizgių džiovintų slyvų irgi nekėlė apetito, o kubelis kieto sviesto buvo ta „vyšnia ant torto“, kurios niekada niekas nenori valgyti – jam aš taip pat nesimpatizavau.

Nuo merginų nusikopijavau keletą būdų, kaip lengviau visus lėkštėje esančius komponentus susidėlioti į padorų „patiekalą“. Gavus makaronų – sviesą sumaišyti su jais, kad išsilydytų ir pagardintų patiekalą, tepti ant virto kiaušinio su šiek tiek druskos, kad nebūtų itin sausa, sumaišyti su avižine koše, kad nesimatytų. Anoreksija sergančioms merginos būdavo ypač svarbu „nematyti“ tam tikrų produktų, todėl sviesto kubelio, kuris atrodydavo labai didelis, išlydymas karštuose patiekaluose, buvo išsigelbėjimas tiesiog „nematyti“, ką valgai. 

Tačiau aš susidūriau su problema – batonas man per sausas valgyti jį vieną, o džiovintos slyvos – per saldžios pasilikti „desertui“ po pagrindinio patiekalo. Todėl po pirmosios savaitės aš jau turėjau savo metodą: kol valgydavau pagrindinį pusryčių patiekalą, džiovintas slyvas „užmerkdavau“ vandenyje, kad nusiplautų saldumas. Iš tiesų, rekomenduojama visus džiovintus vaisius ir uogas perplauti dėl higienos sumetimų, tačiau retas kuris iš tiesų tai daro. Man svarbiausia buvo valgyti džiovintas slyvas be saldumo poskonio. Taip pat, tai buvo dar viena saviapgaulė – maniau, jog nuo slyvų „nusiplovus“ saldumui, jos nebenus tokios kaloringos. Slaugytoja leisdavo slyvas užmerkti penkiolikai minučių ir mano pavyzdžiu pasekė kitos, su maistu žaisti mėgstančios merginos. 

Po pagrindinio patiekalo, paimdavau batoną, ant jo užtepdavau šiek tiek pasilydžiusį sviesto kubelį ir riekę supjaustydavau į 9 dalis. Ant kiekvienos dalies uždedavau po išmirkusios džiovintos slyvos gabaliuką. Kodėl 9 dalys? Nes viena batono riekė man buvo per didelė, turėjau apgauti protą, kad valgau mažiau, nei iš tiesų norėjau sau leisti. Taip elgdavausi su visais sumuštiniais – supjaustydavau juos į kuo mažesnius kvadratėlius, kad atrodytų, jog valgau labai mažyčius „sumuštinukus“, maždaug monetos dydžio. Tuomet suvalgydavau daug mažiau, nes pavykdavo smegenis apgauti, kad suvalgiau net šešis sumuštinius, nepaisant jo dydžio. Tai visais laikais buvo ir turbūt tebėra vienas iš anoreksija sergančių žmonių keistenybų, kurios paaiškinamos saviapgaulės principu. Akys mato daug mažų kąsnelių, todėl pasisotina greičiau, nei pamačius prieš save vieną riekę. Nors atrodydavau keistai, tiek laiko užsiimdama maisto dėliojimu ir žaidimais, vizualus maisto vaizdas man padėjo jį pamilti. Ir čia jau buvo tikras darbas su savo protu, bandant jį apgaudinėti. 

Kiekvieno valgio metu visos vienu metu susėsdavome prie stalo ir pakilti galėdavome tik tada, kai paskutinė mergina nurydavo paskutinį maisto kąsnį. Kartais tai trukdavo visą valgiui skirtą laiką – pusę valandos. Pusryčių metu ne kartą prie stalo girdėdavome šūksnius: „valgyk greičiau, noriu atgal į lovą!“ Persivalgymo sutrikimus turinčios merginos pusryčius „sudorodavo“ (tikrąją to žodžio prasme) per penkias-dešimt minučių, kai tuo tarpu anoreksijos „šalininkėms“ penkių minučių prireikdavo „paruošti“ maistą taip, kad norėtųsi į įsileisti į savo skrandį. Akys, įbestos į tavo kančias valgant, sukeldavo dar daugiau streso, tačiau taip pat paskatino ritmingai maitintis, nesižvalgant aplink ir daug negalvojant apie maistą. Tiesiog „smeigi ir dedi į burną“. 

12:00 – PIETŪS. Dažniausiai nelaukiamiausias dienos valgis, nes nejaučiant alkio jausmo (kas pasitaiko valgymo sutrikimus turintiems asmenims), per keturias valandas nuo pusryčių, vis dar galvojama apie tai, ką suvalgei, o tavęs jau laukia šviežiai garuojantys patiekalai. Pietaudavome pastato valgykloje ir per pusvalandį nespėjus sušlamšti gausių pietų, likučius nešdavomės į skyrių, kur vienos sėdėdavome prie stalo ir baiginėdavome savo kančias. Pietums dažniausiai gaudavome sriubą ir kažką rimtesnio. Kadangi nevalgiau mėsos, dažniausiai gaudavau bulvinius patiekalus – kugelį, bulvinius, grikių ar daržovių blynus, žuvį, žuvies kotletukus su šviežiomis daržovėmis ir daug grietinės. Juokinga, nes grietinė mane lydėjo viso gydymosi metu, tai buvo toks kirtis mano įsitikinimui, jog grietinė yra visiškai nereikalingas produktas, nors ir nepamėgau jos, bet supratau, jog nuo šaukšto grietinės svoris nešoktels keliais kilogramais viršun!

15:30 – PAVAKARIAI. Sirgdama maniau, kad tai vienas iš nereikalingiausių valgių dienoje (pirmoje vietoje karaliavo naktipiečiai), negi negalėjome išlaukti iki vakarienės? Valgiai buvo sudėlioti kas 3,5 valandos – kaip ir pridera subalansuotai mitybai. Sveikata besirūpinantis žmogus turbūt mielai valgytų jam pagamintus patiekalus tokiais laiko periodais, nes alkis „stukteli“ maždaug tokiais laiko tarpais po kiekvieno valgio. Bet sergant tai atrodo beprotiškai trumpas laikas ir emociškai tam prisiruošti man prireikė ne vienos savaitės. Pavakarius ir vėl valgydavome valgykloje, kuria, kaip vėliau sužinojau, skirtingu laiku dalindavomės su krizių skyriaus gyventojais. Apie mitybą su jais paplepėdavome netyčia susitikę per rūkymo pertraukėles (apie jas kiek daugiau parašysiu skyriuje apie VSC tvarką). Kas tiksliai buvo patiekiama per pavakarius, nuoširdžiai nesugebu prisiminti… Penki kartai per dieną atsiminti, kas buvo patiekiama su kiekvienu valgiu – sudėtinga, daugiausia pamenu EMOCIJAS, kurios kildavo valgant, ir tai, kaip stengdavausi „apžaisti“ maistą. 

19:00 – VAKARIENĖ. Ja „smaguriaudavome“ savo skyriuje. Valgymas skyriuje visuomet buvo daug malonesnis, nei valgykloje, nes fone visuomet bambėdavo televizorius, dažniausiai tai būdavo žinios, ir mes jausdavomės lyg didelė šeima, kuri susirenka kartu pavakarieniauti televizoriaus fone. Slaugytoja neleisdavo valgio metu jo žiūrėti, kad susikoncentruotumėme ties tuo, ką dedame į burną, tačiau fonas buvo daug smagesnis, nei tarškančios į lėkštes šakutės. Vakarienei labai gerai pamenu varškės patiekalus – varškėtukai, varškėčiai, varškės apkepas… Nors galbūt aš maišau su pavakariais. Bet kuriuo atveju, nebuvau varškės gerbėja, nes buvau įsitikinusi, jog esu jai alergiška. Bet nebuvau, tai buvo dar vienas smegenų apgaudinėjimas, atsisakyti tam tikro produkto. Prisigalvodavau, jog jaučiu, kaip suvalgius varškės ar varškės sūrelį, ant skruostų pradeda dygti spuogeliai, nors akivaizdžių „rezultatų“ niekuomet nebūdavo. 

Labai ryškiai pamenu taip vadinamuosius „skrylius“ – miltų ir vandens gaminys. Jis primindavo ištęžusį daiktą, kuris nekramčius puikiai nuslysta stemple į skrandį. Toks, mano nuomone, visiškai apie nieką maistas. Nors vaikystėje jį dievinau – su spirgučiais ir sviesto padažiuku. Anoreksija iš manęs atėmė labai daug malonių ir skanių akimirkų ir galvoje sukūrė tikrą kalorijų skaičiuoklę. Negalėdavau apsipirkti maisto prekių parduotuvėje, neatgręžus produkto etiketės ir paskaičiavusi, kiek pakuotė turi kalorijų. Valgių metu mums buvo draudžiama kalbėti apie kalorijas – toks žodis apskritai buvo tabu. Bent jau prie stalo. Ne dėl to, kad mes ignoruotume ir apsimestume, jog maistas neturi kalorijų, o dėl to, kad daugelį merginų „triggerino“ bet kokie skaičiukai – svarstykių ekranėlyje, matuojant apimtis, suskaičiavus patiekalo kalorijas. Be to, mokėmės į maistą žiūrėti, kaip į energijos šaltinį, ne į skaičius. Mokymasis intuityviai valgyti, kaip tai daro sveiki žmonės, primygtinai reikalauja ignoruoti kalorijas. Kol susitaikoma su maistu ir galima pradėti sveikos mitybos su tinkamu kalorijų kiekiu pagal žmogaus aktyvumą ir kūno sudėtį.

21:30 – NAKTIPIEČIAI. Tokia vaikiška svajonė – prieš miegą dar gauti maisto. Pamenu, kaip man visuomet sakydavo: „neprisivalgyk prieš naktį, prastai miegosi“, todėl valgis pusę dešimtos vakaro man buvo mistika ir niekaip nesisiejo su „sveika mityba“. Tačiau maistas, kurį gaudavome nebuvo kažkas tokio, ko skrandis nespėtų suvirškinti iki miego laiko. Kas vakarą gaudavome indelį jogurto ir keturis sausainius. Labai puikiai atsimenu tą skaičių, net nežinau, kodėl. Sausainiai buvo mano mėgstamiausiais „anoreksiškas“ maistas – paskutiniais mėnesiais, prieš atsiduriant ligoninėje, tai buvo tapę mano vieninteliu badavimo dienų „patiekalu“. Tačiau rinkdavausi sūrius ir ne tokius „miltingus“ – „TUC“ prekės ženklo sausainius, kurie turėjo paprikos, krapų arba grietinėlės su svogūnais skonį. Godžiai nuo pirštų laižydavau prilipusius prieskonius, nes žinodavau, jog tai vienintelis maistas, kurį leisiu sau tądien suvalgyti. Reikėjo „nulaižyti“ kiekvieną trupinuką.

Deja, ligoninėje gaudavome „Gaidelio“ arba „Selga“ sausainius, kurie ilgainiui man tapo skaniausiu desertu. Kaip buvo galima nuspėti – jogurto taip pat nemėgau. Nemėgau daugelio pieno produktų, todėl gydantis teko iš naujo pratintis prie dalykų, kurie dėl anoreksijos ar dėl vidinių įsitikinimų buvo išbraukti iš mano valgiaraščio. Tiesą sakant, dabar esu dėkinga ligoninei už tai, kad išėjusi pradėjau kaip tikra virtuvės šefė gaminti įvairius patiekalus, kuriuos buvau „nurašiusi“ ir vėl atradau ne tik maisto skonio, bet ir gaminimo džiaugsmą.

Naktipiečių „ritualas“ vis dar kelia šypseną, lygiai kaip ir pusryčių. Užsiplikydavau arbatos. „Išdrėbdavau“ jogurtą į nediduką dubenėlį. Sausainius kišdavau į arbatą. Ir tą suminšktėjusį kvadratuką dėdavau į jogurtą. Viską gerai išmaišydavau ir gaudavau jogurto košę. Nors skamba bjauriai, tačiau būdavo be galo skanu! Tai ilgainiui tapo vienu laukiamiausių valgių dienoje. 

Kaip galbūt pavyko pastebėti, su maisto vizualu tekdavo padirbėti. Ir tik tam, kad apgaučiau smegenis, kad nevalgau vieno ar kito, arba kad valgau mažiau, nei iš tiesų patiekta, kad maistas būtų kuo minštesnis ir nereikėtų kramtyti – nekramtau, vadinasi, nevalgau. Tokia logika, jeigu ją galima taip pavadinti, sukosi galvelėje. Smulkindavau ne tik sausainius, kad jų nereiktų kramtyti valgant su jogurtu, bet ir sriubos ingredientus, kad sriuba būtų kuo tirštesnė ir nereiktų „perkąsti“ nei vienos daržovės. 

Kadangi skyriuje gydėsi tiek su persivalgymo sutrikimais, tiek atvirščiai į maistą reaguojančios merginos, maisto „dieta“ buvo pritaikyta individualiau – priklausomai, ar reikia priaugti svorio, ar sumažinti emocinį valgymą ir sunormalizuoti maitinimosi ritmą. Tuo metu, kai gydžiausi aš, skyriuje buvo moteris, kuriai buvo gerokai virš 40, tačiau ji buvo tokia liekna ir jos anoreksijos atvejis buvo ne tiek tyčinis badavimas, kiek stresinis skrandžio užsiblokavimas, tad ji nuoširdžiai pati norėjo priaugti svorio. Jos dieta buvo gausiausia – su kiekvienu patiekalu ji gaudavo papildomų kalorijų šaltinį. 

Pagal ką gydytojai nustatydavo, ar tau reikia priaugti svorio, ar sunormalizuoti mitybos ritmą? Kas savaitę buvome sveriamos specialioje patalpoje, į kurią pabundintos iš miegų, gūžėdavome vis dar su pižamomis, apsisiautusios pedais. Po vieną įeidavome į nediduką kabinetuką, kuriame stovėjo automatizuotos svarstyklės. Kadangi aš turėjau ir vis dar turiu svarstyklių fobiją, vadinamą gravitofobija, ant svarstyklių lipdavau nugarą atsukusi į ekranėlį, kad nematyčiau skaičiaus. Sveriantis, jeigu svoris būdavo pakankamas (tiesą sakant, nežinau, koks svarstyklių limitas į mažąją pusę), išlįsdavo „čekiukas“, kaip mes jį vadindavome. Kas jame parašyta – man liko neaišku, tačiau moteriai, apie kurią rašiau aukščiau, „čekiukas“ neišlįsdavo. Tai ir buvo rodiklis, jog jai reikia priaugti svorio ir jos dieta buvo padidinto kalorijų suvartojimo. Man čekiukas išlįsdavo visuomet. Tik niekad nežinojau, nei kiek svėriau pirmą dieną atvykusi į skyrių, nei kiek sveriau po poros savaičių rutiniško maitinimosi. Man užteko nusivylimo savimi, kad neatitinku anoreksikės aprašymo ir nesu kritiškos būklės, buvimas normalia manęs nedomino ir aš nuoširdžiai nenorėjau sužinoti, kiek daug sveriu.

Kitas maitinimosi atvejis, kiek labiau šokiruojantis ir pasitaikantis retai, tačiau vien jau tai, kad pasitaiko, yra didžiulis šokas niekad su valgymo sutrikimais nesusidūrisiems žmonėms. ZONDAS. Zondas, per nosies ertmę įleistas tiesiai į skrandį, kitame žąrnelės gale – maišelis su „skystu maistu“, kuris per zondą „kapsi“ tiesiai į skrandį. Žmogus nei deda kažką į burną, nei kramto, jam maistas tiesiog „kapsi“ skrandin. Tikiu, jog ligoninės personalas prisižiūrėjęs tokių atvejų, tačiau man tai buvo pirmas kartas, suvokiant, kad badavimas priveda prie tokių maitinimosi „sąlygų“. Su manimi skyriuje gydėsi viena vienintelė mergina, kuriai prireikė tokios pagalbos maitinantis. Apie ją papasakosiu kiek vėliau, nes ji buvo tas „lūžio taškas“, kuris mane pabudino iš neadekvataus sapno ir jos buvimas šalia man buvo inspiracija daugiau niekada nesvajoti apie badavimą.