Little Dark Age

I hope to arrive to my death late, in love and a little drunk.
– Atticus

Jeigu skaitote ne pirmą mano įrašą, puikiai žinote, kad ne visada rašau patogiomis ir itin maloniomis temomis, tačiau apie smagius gyvenimo epizodus mes dažniausiai išrėkiame atvirai visiems, o tuos skaudžiuosius – pasiliekame sau ir tarp savų. Mano hobis nėra raustis ir ieškoti pačių jautriausių temų, tiesiog gyvenimas pameta vieną kitą mintį, o „mintyti“ aš labai mėgstu, nes tikiu, jog taip aš užgydau atviras žaizdas – galvodama ir, šiuo atveju, išrašydama. Šįkart viena iš temų, kuria nedrįsta kalbėti absoliučiai visi mano pažįstami ir artimieji, tema, kurią visuomenė kartkartėmis pavalkioja po portalus, socialinę mediją, tačiau retas noriai priima šią temą į savo galvą. Taip ramiai ir paprastai, kaip priimu aš pati.

Prieš kelias dienas atšvenčiau savo 34 gimtadienį ir tik likus paskutinėms tos dienos valandoms prisiminiau, kaip jį švenčiau lygiai prieš dešimt metų… Bet tam, kad suprastumėte mano 24 gimtadienį, nusikelsiu dar toliau, kai buvau paauglė ir susižavėjus nervine anoreksija bei dramatiškai rašliavojant savo romanus, įsikaliau sau į galvą „svajonę“ – mirti 24 metų nuo anoreksijos. Tuo metu „budinėjo“ mano meilė madai ir aš turėjau vieną iš savo mylimiausių modelių – Ana Caroliną Reston. Didžiaakė, tiesių plaukų mergina iš Brazilijos. Būdama vos dvidešimt vienerių ji mirė nuo kepenų nepakankamumo, kuris buvo ilgametės nervinės anoreksijos pasekmė. Kad ir kaip gailėjau jos ateities ir grožio, neslėpsiu, jog liguistai žavėjausi jos mirties priežastimi. Jos lėta savižudybe. Ji mirė labai jauna. Ir labai graži. Tuomet ir užgimė mano didis noras – die young, stay pretty (liet. mirk jauna, išlik graži). Ir nors tai nebuvo staigus rankos pakėlimas prieš save, badavimas vis tiek yra savęs kankinimas ir lėtai atliekama savižudybė.

Iki 24 metų aš nebuvau tiek savęs iškankinusi, kad sutriktų mano organizmas, atsirastų fizinės sveikatos problemų ir dėl to labai pykau ant savęs. Tačiau savo 24 gimtadienio vakarą aš nusprendžiau išgerti daugiau gydytojos paskirtų migdomųjų tablečių, kad ryte nebepabusčiau. Pamenu, tąkart pagalvojau: „kaip gražiai atrodytų antkapis – gimė 10.10 ir mirė 10.10“. Turbūt priklausau tai grupei žmonių, kurie romantizuoja mirtį. Bet romantizuoja ją tada, kai patys pasirenka, kada ir kaip mirti. Žinoma, tablečių neišgėriau tiek, kad sustotų mano širdis, matyt, giliai viduje aš visgi nenorėjau mirti (apie tą naktį aš jums dar papasakosiu, kai tam ateis laikas, nes psichologiniu lygmeniu tai buvo viena reikšmingiausių naktų mano gyvenime). Po poros savaičių pradėjau gydymą valgymų sutrikimo centre ir nuo tos akimirkos pasirinkti, kada ir kaip mirti, nebebandžiau. Bet savižudybė, kaip gyvenime egzistuojantis ir niekam nesuprantamas dalykas, mano galvoje išliko visam laikui.

Nenoriu skambėti kaip perdėtai melancholiška ar depresuota asmenybė, nes tokia esu tik truputį, bet domintis psichologija, dalyvaujant įvairiuose renginiuose ar seminaruose, susijusiuose su psichikos sveikata, norom nenorom tenka paliesti savižudybės temą, susipažinti su asmenimis, kurių artimieji nusižudė, išgirsti jų istorijų ir jausmų nuotrupas, atjausti ir bandyti suprasti, ką jaučia žmogus, netekęs savo mylimo dėl savižudybės. Apie tai kalbama ne tik tokiuose susitikimuose – apie tai rašo žiniasklaida, apie tai rengiami vieši seminarai – kaip atpažinti skausmą žmoguje, kaip padėti draugui, kuris turi suicidinių minčių, kaip užbėgti nelaimei už akių, kaip artimieji kaltina save po to, kai žmogus pakelia prieš save ranką… Bet labai retai randu žmonių, kurie bandė žudytis, kurie turėjo minčių apie tai, pasakojant ką jie jautė? Kodėl tai atrodė vienintelis kelias? Kokios mintys sukosi galvoje? Kokių problemų žmogus turėjo? Kažkodėl visuotinai nuspręsta, jog žmogus „nebeiškentė“, žmogus „nebeturėjo prasmės“, žmogui buvo „per sunku gyventi“… Ir nors dalinai taip ir yra, egzistuoja ir kitas paaiškinimas, kurį man labai paprastai išdėstė mano psichoterapeutė.

Sužinojus apie vėžio diagnozę ir pradėjus gydymą, turėjau labai daug laiko mąstyti apie viską šiame pasaulyje. Psichologiniu lygmeniu. O kad „praskiesčiau“ tas mintis, pradėjau žiūrėti daug filmų. Mėgstu biografijas, net ir žmonių, kuriais nesidomiu. Pavyzdžiui, Marilyn Monroe. Nors kaip asmenybė ji manęs niekad nežavėjo ir aš per daug ja nesidomėjau, pajaučiau keistą troškimą pažiūrėti dokumentinį filmą apie jos gyvenimą. Nepasakyčiau, kad po filmo mano jausmai jos atžvilgiu pasikeitė, bet aš tai vargšei moteriai pajaučiau daugiau empatijos. Pastebėjote, kad biografijų niekas nerašo ir nestato filmų apie nuobodžias asmenybes? Apie tvarkingai, pagal instrukciją gyvenančius žmones? Žiūrėjau į titrus po filmo ir pagalvojau: „toks netradicinis gyvenimas ir turėjo užsibaigti netradiciškai…“ Kitą dieną įsijungiau dokumentinį filmą apie Anthony Bourdain’ą, kurį irgi žinojau tik apčiuopom. Žinojau, kad jis mirė visai neseniai, žinojau, kad keliavo aplink pasaulį ir filmavo kultūrines laidas, žinojau, kad turi aštrų liežuvį. Bet vienu ypu peržiūrėjusi filmą, vėl prigavau save žiūrint į titrus pabaigoje su ta pačia mintimi: „netradicinis gyvenimas – netradicinė ir jo pabaiga.“ Ir tąkart į galvą atėjo tokia labai paprasta mintis, lyg galvočiau apie kitos dienos pusryčius: „ar aš irgi nusižudysiu?“

Kol nepradėjote galvoti, jog tai mano paskutinis įrašas, kažkoks „atsisveikinimas“ ar pagalbos šauksmas, užbėgu mintims už akių ir pažadu – nusižudyti minčių neturiu. Tiesiog atėjo tokia paprasta, be jokio papildomo šešėlio ar planavimo mintis. Labiau net klausimas, ne mintis. O ji atėjo dėl to, kad pamaniau, jog mano gyvenimas irgi nėra visiškai tradicinis – aš negyvenu pagal gaires, kuriomis vadovaujasi didžioji dalis visuomenės. Nei vyro, nei vaikų, nei (šiuo metu) darbo, nei užgyvento turto, mano santykius su vyrais sunku įstatyti į kažkokius „santykių“ rėmus, pereinu karmišką ligą, esu toks dar ne visiškai „išsipildęs“ žmogus, kaip galima būtų tikėtis mano metuose, aš niekur nenoriu „suleisti šaknų“, nenoriu būti nuo kažko priklausoma, nenoriu, kad kažkas priklausytų nuo manęs. Ir tiesą sakant, aš savęs niekada neįsivaizdavau senatvėje… Aš suprantu, kad sunku patikėti, bet ta mintis apie savižudybę nebuvo kažkokia slegianti ar sunki, tai buvo tiesiog „variantas“. Visa tai papasakojau savo psichoterapeutei ir ji pasakė man tokius nuostabius žodžius, jog visas to baisaus žodžio ir reiškinio svoris pasidarė toks lengvas, o savižudybės pasirinkimas toks suprantamas… Ji tepasakė: „dažnai, kai žmonės negali kontroliuoti to, kas vyksta jų gyvenime, jie pasirenka vienintelį dalyką, kurį gali sukontroliuoti – savo mirtį.“ Ir aš likau išsižiojusi kelioms ilgoms sekundėms.

Ji konkrečiai kalbėjo apie mano situaciją ir paaiškino man, kodėl ta mintis apie savižudybę toptelėjo taip paprastai ir lengvai. Kadangi šiuo metu savo gyvenime daugelio dalykų negaliu kontroliuoti – savo fizinės sveikatos po chemoterapijos seansų, vėžio gydymo, savo išvaizdos pokyčių, kartais negaliu kontroliuoti savo emocinės būsenos, tad vienintelis dalykas, kuriame jausčiausi turinti galių – pasirinkti kaip ir kada mirti. Ir kas mane sužavėjo labiausiai mūsų su gydytoja pokalbio metu, kad tai nebuvo sunki, slegianti ar gąsdinanti tema. Mes labai nuoširdžiai pasikalbėjome apie pasirinktą mirtį, kaip faktą, ne kaip signalą, jog man visai dzingu-lingu. Nuo tos dienos aš pradėjau daug geriau suvokti, kodėl žmonės pasirenka baigti gyvenimą. Ne visada tai yra dėl to, kad jiems per sunku, ne visada nebėra prasmės, ne visada gyvenimas nebe mielas, ne visada jie savanaudžiai ir negalvoja apie tuos, kuriuos įskaudins… Tai tiesiog vienintelis būdas atgauti kontrolę. Net ir tokiu būdu.

Nors artimoje aplinkoje neturiu savižudybės atvejų, pamenu, kai tokią baigtį pasirinko mano mylimiausias mokytojas ir mano mamos kolega. Jis buvo toks šmaikštus, sarkastiškas, ciniškas ir tuo pačiu rūpestingas, jog istorijos pamokas gimnazijoje pamilau daug labiau nei per visus ankstesnius metus mokykloje. Būdamas dar labai jaunas, jis mokė ir mano tėtį. Su mokytoju net turėjome „inside jokes“ apie tuos laikus, kai jį mokė… Ir pirmaisiais metais po mokyklos baigimo, mokytojas nusprendė nusižudyti. Nežinau dėl ko, nenoriu spekuliuoti apie mirusį žmogų, bet aš labai supykau. Kai mama paskambino pranešti šią žinią, aš buvau vokiečių istorijos paskaitoje. Daugiau į ją nebegrįžau, nes buvau labai supykusi. Galvojau: „toks nuostabus mokytojas, taip gebantis sudominti jaunus žmones, turintis tiek išmonės ir žinių apie pasaulį, ir toks idiotas!“ Laidotuvėse verkiau pasikukčiodama, vis dar iš didžiulio pykčio. Ir nors manęs asmeniškai jis „nepaliko“, aš jaučiau kažkokią neteisybę, kad jis nusprendė palikti visus ateities mokinius. Negaliu paaiškinti to jausmo, bet jaučiausi kažkaip taip. Kai raminamųjų perdozavo mano mylimiausias aktorius, aš vėl pykau, kad toks jaunas ir talentingas aktorius paliko visus savo gerbėjus ir mes daugiau niekada nepamatysime naujų jo filmų. Kaskart kai tik išgirsdavau apie talentingų žmonių savižudybes, aš tiesiog pasiusdavau! Atrodydavo – kokie neatsakingi žmonės! Bet po pokalbio su gydytoja, pasidarė daug lengviau suprasti – ne priimti – suprasti savižudybę. 

Gerai prisimenu, kai apie vėžio įtarinėjimus pasakiau savo psichoterapeutei, jos klausimas tebuvo: „O tu nori gyventi?“ Ir po jo stojo ilga tyla. Nemeluosiu, nepuoliau isteriškai klykti: „ŽINOMA!“, aš tikrai nuoširdžiai turėjau pagalvoti. Ir nors mano atsakymas po kelių sekundžių buvo: „manau, kad noriu, nes nepadariau dar daug dalykų, kuriuos norėčiau padaryti“, man prireikė laiko tam atsakymu suregzti. Žinau, jog skamba taip, lyg nevertinčiau gyvenimo, bet man atrodo, jog aš tiesiog nebijau mirties. Šitai gydytoja taip pat labai logiškai paaiškino – vienišiems išeiti lengviau. 

Todėl nebūkit vieniši su savo sunkumais – dalinkitės ir kalbėkitės, išsirašykit. Daug dažniau gyvenimą nutraukia tie, kurie tyli ir kuriems „viskas yra gerai“, nei tie, kurie atvirai kalba net apie tokius dalykus, kaip savižudybė. Nelengva apie tai kalbėti tik tada, kai savižudybę laikote nepakeliamu svoriu, kuris apnuodija visas mintis. Bet tiek savižudybė, tiek mirtis yra dalis gyvenimo.