Balansas. Gyvenimo fonas

some people just hear the music, while others feel it.

Vienas mano gyvenime svarbiausių (akivaizdu pagal prie „garso takelius” įkeliamus prie kiekvieno įrašo – aut.past.) ir, atrodytų, kiekvienam žmogui „privalomas“, per gyvenimą lydintis dalykas – muzika. Nekalbu apie mokymąsi groti tam tikrais instrumentais, muzikinę klausą, talentą dainuoti ir visus kitus aspektus, kurie ateina iš žmogaus. Kalbu apie muziką, kaip kasdienybės foną. Daugelis mūsų tiek automobilyje, tiek namuose, tiek laisvalaikiu, tiek susitikus su draugais fone girdime muziką. Dažnu atveju, tai yra tiesiog fonas, kurio mes patys nesirenkame (kavinėje girdime jos konceptą palaikančias dainas, automobilio radijas groja tai, kas popurliaru pasaulyje arba atitinka radijo stoties muzikinį stilių, namuose, kuriuose gyvena mažamečiai vaikai, dažniausiai skamba vaikiškos dainelės ir t.t.) Ir žmonės įpranta klausyti tai, ką jiems „įbruka“ aplinka, radijas ar susiklosčiusi situacija.

Tačiau šiame punktelyje savo milžinišką meilę norėčiau dedikuoti mūsų pasirenkamai muzikai, kurią analizuojame, kuri mus įkvepia, kurią patys dainuojame, dėl kurios perkame brangiausius bilietus į gyvus koncertus, kuri atsiranda tam tikru gyvenimo momentu, tobulai apibūdindama išgyvenamus dalykus, kurios klausome ilgose kelionėse, kuri mums padeda nubėgti tuos užsibrėžtus 20 kilometrų, kuri mus lydi svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis ar kuri padeda išgyventi skaudžias patirtis. Nes man muzika yra mano gyvenimo fonas, kuris daro didžiulę įtaką mano nuotaikai, kuris nuramina ar kaip tik suteikia stiprybės, kuris lygiai kaip maistas – išjaučiamas, patiriamas ir paskanaujamas.

Mano tėtis – multiinstrumentalistas, negrojantis turbūt tik su styginiais instrumentais. Nuo pat vaikystės aš buvau lydima ne tik įvairių garsių roko grupių muzikos, bet ir gyvų koncertų, kuriuos rengdavo tėtis su grupe. Nuo mažumės matydavau tėtį mušantį būgnus, pučiantį triūbą orkestre, tampantį akordeoną šventėse… Tai išūgdė didžiulę pagarbą muzikai ir jos atlikimui. Nuo pradinių klasių pradėjau lankyti fortepijono užsiėmimus. Nors iš pradžių noras buvo didžiulis, nes norėjau būti kaip tėtis – mokėti iš klausos „susirinkti“ klausomų dainų natas ir sugroti tą pačią melodiją. Vaikystėje man tai buvo kažkas neįtikėtino – tėtis, išgirdęs Britney Spears dainas, „atsirinkdavo“ natas ir sugrodavo melodiją pianinu. Jau vaikystėje muzika man nebuvo vien dainų pamėgdžiojimas nusitvėrus plaukų šepetį ir atliekant pasirodymus prieš veidrodį, man muzika buvo menas, talentas, emocija, gylis ir būdas išlieti emocijas. Ir nors lankant muzikos mokyklą patyriau tiek pakilimų, kai norėjau būti antrasis Mocartas, tiek nuosmukių, kai norėjau viską mesti, esu dėkinga tiek tėvams, kurie primygtinai reikalavo baigti, ką pradėjau, tiek mokytojai, kuri turėjo kantrybės su mano nuotaikų svyravimais, tiek sau, kad visgi susiėmiau ir tai atvedė mane į nuostabų muzikos suvokimo pasaulį. 

Tikiu pasakymu, jog tam tikra daina mus susiranda tada, kai mums jos reikia labiausiai. Tam tikra daina mums primena tam tikrą asmenį, tam tikrą vietą, tam tikrą užsiėmimą, tam tikrą išgyvenimą. Ir visam likusiam gyvenimui tą daina lieka „prilipusi“ prie kažkokio mums įsimintino įvykio. Išgirdus ją – vėl esame nukeliami ten, kur buvome, kai klausėme dainos, su tuo, ką ji mums primena… Muzika yra lyg laiko mašina, kuri mums padeda keliauti po praeitį, vėl išgyventi malonius ar ne tokius malonius įvykius, sukelia pozityvias ar negatyvias emocijas ir, žinoma, svarbiausia – įkvepia.

Per savo gyvenimą klausiau įvairiausio žanro muzikos nuo sunkiojo metalo iki operos, nes visada buvau atvira muzikai. Klausiau įvairiausiomis kalbomis – prancūzų, suomių, vokiečių, anglų, italų, ispanų, japonų, turkų, indų, korėjiečių… Muzika, mano nuomone, neturi nei žanro, nei lyties, nei kalbos, nei amžiaus barjerų. Ne visad suprasdavau, apie ką dainuojama, pirmiausia mano širdį pavergdavo melodija ar net kelios natos, po kurių pradėdavau dainos „operaciją“ – išnagrinėdavau žodžius, sukūrimo istoriją, kas dainą parašė, kaip daina susijusi su muzikiniu klipu, koks atlikėjo asmeninis gyvenimas… Daina ir muzika man niekada nebuvo tik „fonas“, aš mėgdavau ir vis dar mėgstu „lįsti giliau“ į dainos vidų, ieškoti simbolių ir reikšmių, nes tada muzika įgauna dar svarbesnį vaidmenį kasdienybėje. 

Šimtu procentu esate buvę tam tikroje situacijoje, kai išgirstate naują dainą, įsiklausote į jos žodžius ir galvojate: „visiškai apie mane“. Arba tampate įkvėpti įveikti tam tikrą sunkumą, arba tiesiog jaučiate, kad daina „kalba“ su jumis ir apie jus. Kažkada paauglystėje išgirdau vieną anglišką frazę ir vis dar ją dažnai prisimenu (parašysiu angliškai, nes tai nuostabus skambesys): „– How do you know, when you’re in love? – All songs make sence.“ (vert. „- Kaip žinoti, kad įsimylėjai? – Visos dainos tampa prasmingos.“) Atrodo, taip ir būdavo – įsimyli ir visos dainos aplink tave yra meilės dainos, išgyvenamas kiekvienas apdainuotas jausmas, kai sunku išreikšti savo emocijas mylimajam – pasitelkiame dainų žodžius, kad savo jausmui suteiktume žodinį pavidalą. Tačiau gerai pagalvojus – kiekvienas gyvenimo etapas yra tam tikra daina, kuri atspindi mūsų jausmus, mūsų skausmą, netektį, džiaugsmą, jautrias emocijas, kurių patys sau negalime įsivardinti… Galbūt patyrėme skyrybas ir staiga į gyvenimą pradėjo plūsti dainos apie vienatvę ir liūdesį, galbūt mums gimė kūdikis ir visos dainos apie didžiulę apsiaukojančią meilę tapo itin jautrios, galbūt kardinaliai pakeitėme savo gyvenimą ir mūsų ausis pasiekė dainos apie buvimą nepriklausomu, galbūt išgyvename sunkią depresiją ir gyvenimas mums atsiunčia motyvuojančių dainų, kurios paskatina kapstytis iš juodžiausių epizodų, galbūt patyrėme mylimojo išdavystę – daugelis dainų ima skambėti apie meilę sau ir buvimą stipriu, galėčiau vardinti be pabaigos, nes pati kone kiekvienam gyvenimo epizodui turiu po dainą, kuri simbolizuoja tuos išgyvenimus. 

Iš paauglystės „neatsinešiau“ jokių blogus prisiminimus keliančių dainų, buvau eksperimentuojantis vaikas, todėl klausiau įvairių žanrų sunkesnę muziką, nes nuo pat mažų dienų daugiausia klausiausi roko dainų, kadangi abu mano tėvai buvo didžiuliai „Guns’n’Roses“, „Smokie“, „Scorpions“, „AC/DC“, „Queen“ ir kitų 1980-1990—ųjų roko klasikos grupių. Mano didžioji meilė muzikai prasidėjo trylikos, kai pradėjau klausyti suomių gotiško roko grupės „H.I.M“ („His Infernal Majesty“). Buvau dar paauglė ir į dainos žodžius labai daug dėmesio nekreipdavau, o jei ir kreipdavau, tai man buvo tam tikras jausmų simbolizmas, kurį dainų kūrėjai naudojo išreikšti sudėtingas emocijas. Muzika taip pat smarkiai diktuodavo mano aprangos stilių – kol klausiau gotiško roko, rengiausi kaip gotė, baigiant mokyklą pradėjau klausyti popsą, tad rengiausi, kaip visos merginos – šviesiai, spalvingai ir seksualiai, abitūros metai buvo „emo“ fazė, kai beprotiškai įsimylėjau vokiečių grupę „Tokio Hotel“, studijuodama pradėjau suprasti, koks yra mano tikrasis stilius ir muzika tiek įtakos nebedarė, tačiau besidomėdama vis nauja grupe, trupinėlį iš jos įvaizdžio pasiimdavau. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje muzika man buvo priemonė ne tik stiliaus paieškoms, bet ir susitapatinimas su kažkuo, kas jautėsi taip, kaip aš, ir sugebėjo apdainuoti visas emocijas. Toptelėjo mintis, jog paauglystėje kiekvienas pažįstamas žmogus man atitiko tam tikrą dainą ir tik dabar prisiminiau, kokia daina simbolizavo mane labiausiai sutraumavusį žmogų – Slipknot „Duality“. Tik dabar atėjo nušvitimas, jog neveltui dainos pavadinimas būtent toks… Atsižvelgus į žmogaus „kelią per mano gyvenimą“…

Vis dažniau pagaunu save ties man didžiulę reikšmę turinčių dainų pavadinimais. Pastaruoju metu (tekstas rašytas 2023 sausį, ne įrašo pasidalinimo metu – aut.past.) mano kelios klausomiausios dainos: „Black Swan“, „Monster“, „Foreshadow“ ir visos jos mano ausis pasiekė visiškai netikėtai. „Juodoji gulbė“ – daina apie akimirką, ką prarandi įkvėpimą daryti tai, ką visad taip mylėjai ir mėgai, gyvenime atsirado kaip tik tuo momentu, kai buvau visiškai praradusi save kaip asmenybę, kai neturėjau jokio tikslo gyvenime, tiesiog kiekvieną dieną vegetavau ir buvau priklausoma nuo kito žmogaus. Daina „Monstras“ atsirado po kurio laiko, kai pradėjau vėl atrasti save ir joje apdainuojama kiek „liguista“ meilė ar apskritai santykis, kai monstras veržiasi į tavo širdį, kai žinai, jog žmogus nėra tinkamas, bet vis tiek gyveni iliuzijoje. „Pranašystė“ – scrollinant instagrame nugirstos trys sekundė privertė mane susirasti pilną dainą ir neveltui… Daina korėjietiška/japoniška/angliška, žodžių iš japonų ir korėjiečių kalbų nesiverčiau kelias dienas, tačiau galų gale susiradusi vertimą, pagalvojau – nereikia net suprasti kalbos, kad muzika „kalbėtų su tavimi“. Tąkart patyriau didžiulius pasikeitimus savo viduje – išsikėliau tikslus, kurie mane inspiravo kiekvieną rytą su džiaugsmu kilti iš lovos ir ši daina man buvo lyg antspaudas, jog viskas, ką darau, yra tai, ką turiu daryti ir visi skausmingi išgyvenimai yra tai, kas atvedė mane prie mano tikslo išsikėlimo, kurio vienintelė baigtis – nuostabi ateitis. Rekomenduoju ir jums atlikti nediduką eksperimentą ir atkreipti dėmesį į savo mėgstamiausias dainas, kurių galėtumėte klausyti „ant repeat’o„. Arba į tokias, kurios kažkada labai labai seniai ėmė patikti ir vis dar „sukasi“ jūsų grojaraštyje. Pasigilinkite į jų pavadinimus, išsiverskite žodžius, perskaitykite dainų sukūrimo istoriją – pamatysite, kiek daug savęs rasite jose. 

Kalbėdama apie muziką kaip hobį, negaliu nepaminėti, kiek daug naujų pažinčių man davė tam tikru metu klausyta grupė. Kaip minėjau – niekada nebuvau iš tų, kurie tik klauso dainų – aš būdavau grupių gerbėja! Nuo pat paauglystės, kuomet ieškojau savęs, bandžiau rasti su kuo galėčiau susitapatinti, tad labai mėgau bendrauti su žmonėmis, klausančiais tokios pat muzikos. Kai klausiau H.I.M – internetas žengė pirmuosius žingsnius Lietuvoje, nebuvo jokių soc.tinklų, tik internetiniai dienoraščiai ir laiškai, nežinojau jokių šios grupės fanų klubų, todėl tik dviese su drauge dalindavomės įspūdžiais apie grupės narius, muziką, muzikinius klipus. Kai pamėgau Tokio Hotel, buvau oficialaus fanų klubo narė, tad susipažinau su grupele merginų, su kuriomis organizuodavome susitikimus, pas kurias svečiuodavausi savaitgaliais ir mes ne tik kalbėdavome apie muziką, bet tapome tikrai artimomis draugėmis. Kartu vykome į grupės koncertus autobusais, pusryčiavome prie jūros, šventėme viena kitų gimtadienius, vėliau sveikinome viena kitą su įstojimu į universitetus, šventėme tuoktuves ir vaikų gimimą – tai nuostabios draugystės, kurios prasidėjo tik dėl muzikos. Su viena mergina, praėjus dešimčiai metų po viso „fanų klubo bumo“ – susitikome mano naujoje darbo vietoje ir tapome kolegėmis!

Ir nors visas „fanų klubo“ konceptas gali skambėti vaikiškai – turėjau puikų pavyzdį savo buvusio kolegos, kuris taip stipriai mylėjo grupę „Depeche Mode“, jog klausėsi jos ir buvo fanų klubo narys net sulaukęs beveik penkiasdešimties. Jis man buvo įrodymas, jog muzika ir atsidavimas tam tikrai muzikos grupei, neturi amžiaus cenzo ir tiesiog yra tam tikrų žmonių hobis. Daugeliui atrodo, jog mėgti tam tikrą muzikos grupę, ar atlikėją reiškia kažkaip „nusižeminti“ ir laikyti save menkesniu, sudievinant visiškai nepažįstamą asmenį. Žmonės galvoja, jog gerbėjai fantazuoja apie susitikimą su savo dievukais, yra persekiotojai, neturi savo gyvenimo ir pamiršta realybę, kurioje iš tiesų gyvena. Dar kiti galvoja, jog pagal savo idealus gerbėjai ieško sau partnerių arba savo asmenybę „stato“ ant atlikėjo ištransliuojamos asmenybės. Tai labai sudėtingi psichologiniai aspektai, tačiau daugelis išvardintų dalykų yra tiesa – visi paauglystėje beieškodami savęs, ieškome su kuo susitapatinti, kur pritapti, ieškome, kokie mes, ką mėgstame, kaip bendraujame, esame švelnūs ar grubūs, kokį aprangos stilių mėgstame, kokią saviraiškos priemonę norime rinktis, kokios mūsų vertybės, kokie mūsų hobiai… Visiškai natūralu, jog pasirenkame muzikos atlikėjus, kino žvaigždes, sportininkus ar kitus žinomus žmones, kaip savo „kelrodes žvaigždes“ ir nors jų asmeniškai nepažįstame, jų ištransliuojami žodžiai, veiksmai, įvaizdis, vertybės tampa mums artima ir mes randame tą, su kuriuo galime susitapatinti, kurio pavyzdžiu sekti, kas mus gali įkvėpti. Tai labai plati tema, kuri man beprotiškai įdomi, tačiau nenorėčiau išsiplėtoti ir pasilikti ties muzika.

Esu ne iš vieno žmogaus girdėjusi, jog tam tikra muzika juo išgelbėjo, suteikė norą gyventi, padėjo išgyventi depresišką laikotarpį ir aš tuo šimtu procentu tikiu, nes ir pati prieš kurį laiką susikoncentravau ties muzika, kuri kelia mane į viršų, kuri skatina mylėti save, kuri įkvepia ir kuri suteikia pasitikėjimo savimi bei savo pasirinkimais. Muzika tikrai gelbėja, tačiau privalote ją priimti į savo širdį. Muzika kuria nuotaiką, muzika nuteikia tam tikriems veiksmams, muzika paskatina tam tikrą gyvenimo būdą. Pabandykite susidaryti grojaraščius skirtingoms progoms, pavyzdžiui, sporto grojaraštis – į jį sutalpinkite visas dainas, kurios jus išjudina, kurias išgirdus pačios kojos pradeda kilnotis, kurios jus „užmotyvuoja“, kurios yra ritmingos ir padeda jums spausti save, kai manote, jog nebeturite jėgų. Tikrai ne veltui sporto klubuose visuomet groja garsi ir itin ryškų ritmą turinti muzika – tai „užveda“ sportuojančius žmones stengtis per „nebegaliu“. Susidarykite darbo grojaraštį – galbūt darbe galite per ausines klausyti pasirinktos muzikos arba turėti pertraukėlę nuo bendravimo su kolegomis, o gal privalote atlikti individualų darbą ar projektą – įsijunkite jus inspiruojančią muziką, tam tikram darbui tai tikrai padeda. Galbūt darbe kyla daug stresinių situacijų – įsijunkite grojaraštį su raminančia muzika, klausykite ją kaip tylų foną, akimirksniu emocijos nuslūgs, kvėpavimas susinormalizuos ir jūs vėl jausite savo vidinį centrą. Youtube puslapyje begalės grojaraščių, skirtų studijoms, darbui, sportui, meditacijai, kelionėms, skaitymui, lietingiems rudens vakarams, vasaros atostogoms, paplūdimiui, Kalėdų pasiruošimui  – susiraskite tokį, kuris jums reikalingas ir susikursite nuotaiką. 

O į atmintį įstrigus tam tikrai dainai, kuri net užmerkus akis dienos pabaigoje, vis dar skamba ausyse – būtinai susiraskite jos žodžius, išsiverskite juos, jei reikia, paskaitykite apie tos dainos sukūrimo istoriją, paanalizuokite ir pažaiskite žaidimą „ką ši daina nori man pasakyti?“ Galbūt ir daugiau to pačio muzikos atlikėjo ar grupės dainų jums patiktų – pasidomėkite, kas atlieka jus palietusią dainą, kokia grupės/atlikėjo filosofija, panagrinėkite kiekvieną narį, susiraskite kitų jų atliekamų dainų. Nors neatrodytų, jog vidinis balansas ženkliai priklauso nuo muzikos, kurią klausote, tačiau nepatikėsite, kiek daug indėlio į fokusuotą kasdienybę ji turi. Taip pat tai gali tapti jūsų hobiu, suvesti su jus suprantančiais žmonėmis ir suteikti prasmę gyvenimui. O kartais muzika gali padrąsinti jus skristi 10000 kilometrų į kitą pasaulio galą, kur įgyvendinsite savo svajonę, apie kurią rašiau čia.

Prie šio įrašo pasidalinau jau aprašyta grupės Enhypen daina „Foreshadow” – jos žodžiai man asocijuojasi su mano šiuo metu išgyvenama situacija: „Those days fell into place one by one like pieces of a puzzle, until one day a long shadow fell before my eyes.” Ir nors lygiai prieš metus ją išgirdus maniau, jog tai apie mano pakankamai pasisekusį gyvenimą, kuriame ieškau savo vietos, labiau atrodo, jog tai buvo pranašystė apie ateityje tykantį tamsų laikotarpį. Žinote tą kūrybingų žmonių „tiesą” – geriausi kūriniai gimsta iš skausmo, tad turbūt kiekviena daina gali vienaip ar kitaip rezonuoti su sunkiai išgyvenama situacija, bet manau, kad netgi tai svarbu pastebėti ir išjausti, ypač, kai viduje ima trūkti balanso.