dabar

Martina 2.0

Gyvendami po truputį kiečiamės, tobulėjame ir vystomės, taigi įmanoma, kad tai, kuo tapsite ateityje, neturės nieko bendro su tuo, kuo buvote praeityje.
Tomás Navarro, Kintsugi

Didžiąją dalį gyvenimo į kažką lygiavausi ar tiesiog turėjau savo idealą, autoritetingą „figūrą“, kuria žavėjausi ir kurios įkvėpta susidėliodavau savo mindset’ą, kartais inspiruodavausi garderobu, o kartais tiesiog norėdavau būti gimusi tuo žmogumi. Turėti savo autoritetą – naudinga ir kartais netgi būtina, kaip pavyzdžiui, bandant sieki tam tikros karjeros, rekomenduojama stebėti, analizuoti, domėtis tais žmonėmis, kurių „pėdomis“ norisi sekti. Puiku turėti „charakterio“ autoritetą – galbūt savo močiutę, kuri buvo labai dosni ir pasiaukojanti, jeigu norite savo charakteriui suteikti daugiau altruizmo, galbūt kaip tik norite būti kiek griežtesnis tam tikromis situacijomis, tad imate pavyzdį iš žmogaus, sugebančio pastovėti už save. Visi šie pavyzdžiai jus gali praturtinti ir suteikti pranašumo gyvenime.

Mano ikonos visad buvo Kate Middeton ir Monica Bellucci. Dvi visiems puikiai pažįstamos ir kardinaliai nepanašios moterys, bet abi man dieviškos dėl visiškai skirtingų priežasčių. Dabartinė Velso princesė – tai, kuo aš niekada negalėsiu būti ir čia aš kalbu ne apie titulus ar „pelenės istoriją“, kuomet ji ištekėjo už princo. Kalbu apie jos atsidavimą tokiam gyvenimo būdui. Žaviuosi jos santūrumu, kuris, žinoma, yra išmoktas, kažkiek suvaidintas ir parodomas mirtingiesiems tik trumpoms akimirkoms, tačiau aš vis tiek esu įkvėpta ir baltai pavyzdžiu, kaip moteris sugeba klausyti ir paisyti visų taisyklių. Niekada negalėčiau priklausyti karališkajai šeimai, kad ir kaip mano siela dainuoja galvojant apie karališkus reikalus, nes aš nesugebėčiau laikytis daugelio taisyklių. Laužyčiau jas, daryčiau gėdą, būčiau tiesmuka, o jeigu ir daryčiau viską pagal protokolus – viduje kankinčiausi ir jausčiausi kaline. Tad ši moteris man visad bus inspiracija to, ko aš niekada savyje neturėjau ir turbūt neturėsiu… 

Na, o Monica… Beje, vakar buvo jos 59 gimtadienis, mano tobula svarstyklė. Man ji yra ta paslaptinga, gundanti moteris, kuria aš taip pat niekada nebūsiu. Nesvarbu kur ir kada ji būtų nufotografuota, nuotrauka tiesiog spinduliuoja geidulingumu, nežinau, ar dėl jos figūros, ar dėl jos tobulai išraitytų lūpų, jos elegantiškos povyzos, ar dėl jos nuostabių plaukų, gal dėl itališko ryškumo… Nežinau dėl ko, bet ji tiesiog trykšta tokiu moteriškumu, kokiu norėčiau „trykšti” pati. Ir neatrodo, kad kada nors būtų buvę kitaip. Kuri moteris kuriame nors savo gyvenimo etape nenorėjo būti ta paslaptinga moterimi?… Netikiu, kad tokių yra. Kažkas norėjo būti kaip Marilyn Monroe, kuri lygiai taip pat buvo linksniuojama „seksbomba“, kažkas Monica Bellucci, bet tikrai visos kažkuriuo metu „sėmėmės“ inspiracijų iš tokių moterų, kurių niekas niekada nematys kitaip, negu matė iki šiol. Jų įvaizdis tiesiog „užantspauduotas“.

Ir aš visad norėjau turėti tą savo įvaizdį, tokį užantspauduotą, tokį savo – atpažįstamą, nesumaišomą. Ir turėjau ar bent jau ėjau savo „ikoniško” įvaizdžio link. Bet atsitiko vėžys ir šiuo metu esu tarp buvimo tuo, kuo buvau, tuo, kuo esu ir tuo, kuo bandau būti

Praeitą savaitę dalyvavau radijo laidoje „Pažinimai” ir kalbėjausi su laidos vedėja Viktorija apie tai, kaip viskas susiklostė mano gyvenime, kad užbaigusi kažkokį tai „normalų ir įprastą“ savo gyvenimo etapą, į jį atėjo vėžys ir prieš mane atsivertė naujas baltas lapas. „Nauja Martina“, – kaip pasakė Viktorija. Ir aš tą „naują Martiną“ pasinešiojusi porą dienų, nusinešiau pas savo psichoterapeutę. Papasakojau jai, kaip man sekėsi laidoje ir paminėjau, jog šiuo sunkių etapu „gims ir nauja Martina“. Gydytoja susiraukė ir atsakė: „man atrodo, kad tai ne nauja Martina, tai tiesiog jos tęsinys.“ Ir aš pradėjau jai berti visas susikaupusias mintis.

Aš nenoriu, kad tai būtų kažkoks mano tęsinys, aš šiuo metu nežinau, kas esu. Esu žmogus, kuris ryte atsikelia ir nežino, kas jis. Aš nepažįstu savęs veidrodyje, nes visas mano veidas kitoks – jis neturi tų bruožų, kuriuos turėjo Martina. Jis išblyškęs. Jis neturi antakių. Jis neturi blakstienų, kokias turėjo anksčiau. Jis turi dvi įdubusias akis. Pajuodusias, tikrai nešvytinčias. Nepažįstu savęs veidrodyje, todėl į jį žiūriu tik tada, kai prausiuosi. Daugiau neįstengiu, nes kaskart man gaila, kad aš savęs nepažįstu. Tad kaip tai gali būti mano tęsinys?
Kartais bandau „pritempti“ senąją save prie to, kas esu dabar – darausi tokį pat makiažą, kokį darydavau anksčiau, deduosi peruką, kuris primena mano plaukus, bet tai ne aš. Jaučiuosi nepatogiai, jaučiuosi ne savimi. Makiažas man nebeatrodo gražus, perukas neatrodo natūraliai.  Visa tai ne aš. Bet ir tas plikas žmogutis – ne aš. Tai kur šiuo metu esu aš? Ta Martina, kurios labai smarkiai laikausi įsikibusi?
Nenoriu nuotraukų, nenoriu turėti prisiminimų, kad taip atrodžiau. Nenoriu, kad kas nors visam laikui prisimintų mane tokią, kokia esu dabar. Nenoriu, kad visų akyse likčiau ta beveide mergina. Nenoriu atrodyti keista, noriu būti tokia, kokia buvau, noriu būti kaip visi.

Ir tuomet mano psichoterapeutė mane prigavo: „tu nepriimi fakto, kad sergi vėžiu.“ Ir nors aš nuoširdžiai tikėjau, kad esu susitaikiusi su šiuo faktu, pasirodo, kad tik dabar į paviršių pradeda kilti stiprus psichologinis vėžio poveikis. Iš pradžių susitelkiau ties pozityviu nusiteikimu, nes esu stipri ir žinau, jog verkšlenimas nepagydys. Tačiau visiems aplinkui pradėjus praktikuoti mano pozityvumo metodus, pati pradėjau grimzti į savigailą, kuri persivertė į ligos neigimą. Mano nusiteikimas štai toks – susileidžiu chemijos ir gyvenu toliau. Nieko baisaus nenutiko, juk tai tik vėžys, pasitaikantis nemažam procentui Žemės gyventojų. Niekada savęs iš niekur neišskirdavau, kaip ypatingos ar kitokios – lygiai taip pat ir su liga. Nesu niekuo ypatinga, kad sergu, niekuo ypatinga, kad gydausi, niekuo ypatinga, kad neturiu plaukų ar sveikatos. Gydytojos paklausiau: „tai kaip aš turėčiau priimti vėžį?“ Man prapliupus ašaromis, ji atsakė, jog po truputį pradedu priimti, bent jau tai pripažinusi.

Visgi, noras sergant vėžiu apsimesti, kad niekas nepasikeitė, bandant išlikti tokia, kokia buvau anksčiau, yra pats akivaizdžiausias įrodymas, kad ignoruoju ligą ir jos nenuginčijamą poveikį mano gyvenimui bei asmenybei. Kai gydytoja ar kiti žmonės pavartoja labai vaizdingą išsireiškimą „kovoji su vėžiu“, aš iškart purtau galvą ir ginuosi: „aš su niekuo nekovoju.“ Mano psichoterapeutė man tai pakartojo tris kartus: „Kovoji, Martina.“ Ir aš vėl apsipyliau karštomis ašaromis, košdama pro dantis: „aš tiesiog gydausi.“ Žodis „kovoju“ man atrodo toks herojiškas, o aš nieko herojiško nedarau, tik ištiesiu ranką kateteriui. Labiausiai kovoju ne su vėžiu, o su savimi. Net ligos akivaizdoje iškeliu sau nerealius tikslus – atrodyti stilingai, būti geros nuotaikos, niekam nesiskųsti, nepasakoti nemalonių gydymosi detalių, nekelti gailesčio, nedejuoti net jei skauda, neprašyti pagalbos, išlikti optimistiška ir linksma, nešti savo „įvaizdžio vėliavą“ net ir tada, kai norisi išeiti pro duris atrodant kaip visiškai nusispjovusiai ant pasaulio ir nereaguoti, ką apie mane pagalvos kiti.

Ir nors atrodė, jog man visą gyvenimą rūpėjo ne tik tai, ką apie mane galvoja kiti, labiau rūpėjo, kad jie galvotų apie mane GERAI, tik ilgų psichoterapijos metų dėka, paaiškėjo, jog visad stengiausi ne dėl kitų, o dėl savęs – dėl savo vidinio kritiko, kuris nuolat aiškindavo, kad turiu būti, atrodyti ir elgtis tobulai, nes iš tiesų – visiems vienodai šviečia, kaip kas atrodo, kiekvienas užsiėmęs savimi. Daug labiau, nei visi aplink, aš pati savęs nepriimdavau klystančios, neatrodančios taip, kaip norėčiau atrodyti, nesielgiančios taip, kaip manau esant teisinga. Kartais labai norisi kaltinti kitus, kemšant sau į galvą, kad „žmonės nepriims manęs tokios, aš tokia nepatiksiu, tokia nebūsiu jiems graži“, nors iš tiesų viduje slegia savo pačios lūkestis į save. Kai man nuskuto galvą, aš nedaugeliui pasirodžiau be kepurės, peruko, skaros ar bet ko, kas pridengtų mano nuogumą. Ir kaskart prieš atskleisdama savo blizgantį skalpą vis kitam artimajam, aš tardavau: „na, ar pasiruošę?“ lyg bandydama juos įspėti, jog nebus gražu. Nors tiesa tame, kad klausimą iš tiesų užduodavau pati sau, nes nelaikiau savęs gražia be plaukų ir turėjau paruošti save tam, kad kažkas pamatys tą mano negražų vaizdą. Sau visuomet buvau išsikėlusi lūkestį – kad žmonėms būtų malonu į mane žiūrėti. Lyg būčiau Kate Middleton ar Monica Bellucci ar sušikta pica. Visada tokia pat. Visada tokia, kokios tikimasi.

Nežinau, ar skaitantieji tinklaraštį seka mane instagrame, tačiau prieš gerą pusmetį, dar nežinodama, kad sergu vėžiu, savo storiuose pasakiau: „nebekelsiu tiek daug rūbų derinių ir selfių, nes noriu, kad žmonės matytų mano vidų, ne tik išorę“ ir štai – po pusės metų mano pageidavimas pildosi. Nepažinti išorės, bet pažinti vidų. Manau, kad labiau nei būti pažinta kitų, noriu pažinti pati save. Visas savo versijas. Šiuo metu manyje įdiegiama Martina 2.0 versija – vis dar bandoma pritaikyti praktikoje, vis dar tvarkoma, vis dar atnaujinama, bet tikiuosi, po visų remontų, naujausia versija bus priimta kaip nusotabi transformacija. Norėjau būti ir Kate, ir Monica, bet niekur nepabėgsiu nuo visų Martinos versijų, kurios ir yra mano gyvenimo ikonos.

2 Comments

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *