Balansas. Mėgautis kiekvienu kąsniu

You are what you eat, so don’t be fast, cheap, easy or fake.

Jaučiuosi, lyg aprašinėčiau biologinius žmogaus poreikius, tačiau kaip kartą perskaičiau knygoje apie tai, kodėl turėtume nevartoti alkoholio: žmonės laimingiausi yra tada, kai daro tai, kas natūralu žmogaus prigimčiai – miegoti, valgyti, judėti, būti gamtoje ir gyventi taikoje su aplinkiniais. Todėl nenuostabu, jog subalansuota mityba veda prie harmoningo gyvenimo. Bent jau harmoningo savo paties viduje. Kadangi didžioji dalis tinklaraščio tiesiogiai ar netiesiogiai yra apie mitybą, puikiai suprantama, jog ji groja vienu pagrindinių smuikų tiek turint valgymo sutrikimus, tiek sveikstant nuo jų. Būtent dėl to, „užleidau“ mitybai ketvirtą punktelio vietą, nenorėdama dar kartą jos sureikšminti. Visi ir taip žinome, jog ji svarbi, tačiau norint pasiekti vidinio balanso, bent jau man, mityba PAGALIAU nebebuvo pats svarbiausias veiksnys. Nuolatinis galvojimas apie maistą, kaip jį kontroliuoti, kaip riboti tam tikrus produktus, kaip jo pagalba „nuryti“ tam tikras emocijas ar nemalonias situacijas, niekada neleis pasijusti harmonijos.

Maistas turėtų tapti tiesiog natūraliu energijos šaltiniu – jo turi pakakti, pageidautina, kad jis būtų kuo sveikesnis, tačiau nieko tokio retkarčiais suvalgyti kažką kaloringesnio, riebesnio ar suvartoti didesnį cukraus kiekį. Didžiąją dalį gyvenimo, mano santykis su mityba, švelniai tariant, buvo pasyviai agresyvus – aš žinojau, jog maitintis reikia, bet neteikiau tam didžiulės reikšmės. Ką reiškia neteikti didžiulės reikšmės? Man vakarienei tikdavo bananas, galėdavau praleisti tam tikrą dienos valgį, valgydavau tik tuos pačius pusryčius, neįvairindama maisto raciono, savaitėmis nevykdavau į parduotuvę nusipirkti kažko šviežio ir maitindavausi tik tuo, kas yra šaldytuve, ilgą laiką nevaikščiodavau į kavines, nes bijodavau, jog nusivilsiu maisto kokybe… Į klausimą: „ką norėsi valgyti?“, kurį dažniausiai užduodavo mama grįžus į gimtinę, atsakymo neturėdavau, nes apie maistą norėjau galvoti kuo mažiausiai. Neturėjau nei kažkokių ypatingų norų, nei mėgstamo patiekalo, nei apskritai galvojau apie skanų maistą.

Tačiau iš kitos psichologinės pusės – mano mintys nuolatos sukosi apie maistą. Apie tai, kaip jį riboti, ką galėčiau suvalgyti nesigamindama, nes patiekalo gamyba man reiškė, jog mėgaujuosi maistu, o aš norėjau sau tą drausti. Dažnai „valgydavau“ atsistojusi, kad per daug nesimėgaučiau. Skirdavau maistui labai mažai laiko, nes tai irgi reiškė nesimėgavimą. Dariau viską, kad tik maistas mano gyvenime neužimtų daug vietos, „nesuvalgytų“ daug laiko ir tamptų visiškai nereiškingas. Labiausiai šis požiūris į mitybą pasireiškė praėjus keliems metams po gydymosi Valgymo sutrikimų centre. Kai 70% nugyvento laiko Žemėje skyriau maistui – norėjosi sau įrodyti, jog atsikračiau priklausomybės nuo minčių apie jį ir dabar jis man visiškai nieko nereiškia. Ir maniau, jog toks yra tas „sveikas“ požiūris į maistą… Tai buvo lyg bandymas nutraukti toksiškus santykius su žmogumi – įsivaizduoji, jog jausmų sumenkindamas padarys stebuklą ir jausmai dings, o iš tiesų vis tiek nuolatos galvoji apie tą žmogų ir tampi nuo jo dar labiau priklausomas. Esu išgyvenusi tokį ne tik su maistu. 

Kaip susitaikiau su maistu? Pradėjau žiūrėti į jį kaip į geriausią draugą – su kuriuo noris palaikyti ramius santykius, su kuriuo smagu leisti laiką, kuris praturtina mano vidų ir su kuriuo mus sieja abipusė pagarba. Labai smarkiai prie sveiko požiūrio į mitybą prisidėjo turbūt knyga „Intuityvus valgymas“. Aš ją rekomenduoju tiek žmonėms, kurie kreipiasi į mane klausdami, kas man padėjo pasveikti nuo valgymo sutrikimų, tiek juos turintiems, tiek emociškai persivalgantiems, tiek ieškantiems tikslo gyvenime, nes visgi santykis su maistu yra vienas svarbiausių laimingo gyvenimo aspektų. Ne MAISTAS, o santykis su juo. Manau, jog tai yra didžiulis skirtumas.

Aš pati, pradėjusi žiūrėti į maistą per santykio prizmę, pradėjau iš tiesų maistu mėgautis. Nuo pat minčių apie tai, ką norėčiau suvalgyti, ką planuoju gaminti, kokius produktus pirkti, kaip paserviruoti stalą, kokias servetėles rinktis prie tam tikro patiekalo, į kokią lėkštę maistą sudėti, kaip patraukliai jį pateikti, kuo „užsiimti“ valgant, kokį puodelį priderinti, ką galėčiau „sukurti“ iš galioti besibaigiančių produktų… Maisto ruošimas tapo smagiu užsiėmimu, skonių naujovė, skirtingų, dar „nederintų“ produktų suderinimas, įvairios kitų šalių virtuvės, eksperimentavimas su prieskoniais ir tekstūromis – tai tapo ritualu, kuris leidžia man daugiau laiko praleisti su maistu ir dar neįsidėjus jo į burną, pradėti gražų santykį. Tai paqkeisi man buvo labai sunku, nes maisto, kaip dalyko neapkenčiau dėl nuolatinių minčių apie jį. Pykti ant „dalyko“, kuris yra reikalingas kiekvieną dieną ir be kurio gyvenimas labai greit užsibaigtų – pakankamai sudėtingas reikalas. Būtent todėl mano subalansuota mityba prasidėjo nuo POŽIŪRIO į maistą ir SANTYKIO su maistu, ne nuo konkretaus produktų derinimo ar rutiniško valgymo.

Žinoma, labai svarbu ir ką valgote, tačiau čia jau palieku kiekvieno asmeniniu reikalu, kadangi visų mūsų skonio receptoriai skirtingai renkasi, ką mėgti ir ko ne, negalėčiau nei patarti, nei parekomenduoti, juolab, kad neturiu tam kompetencijos. Aš pati vis dar tyrinėju maistą ir stengiuosi nebeskirstyti jo į „geras“ ir „blogas“ arba „sveikas“ ir „nesveikas“ maistas. Niekada nebuvau didžiulė „greitmaisčio“ gerbėja, ne dėl kaloringumo ar „nesveikumo“, tiesiog daug dažniau rinkdavausi valgyti namie pagamintą maistą arba, kaip minėjau, nutverdavau kažką, ką galėčiau čia ir dabar sukrimsti ir apsimesti, jog pavalgiau. Iš savo patirties galiu patarti tik tiek – gaminantis maistą pačiai, išbandant naujus receptus ir pačiai „liečiantis“ prie kiekvieno produkto ir patiekalo „gimimo“ – jis tampa trigubai gardesnis, sveikesnis ir pozityvesnis. Skambėsiu kaip iš kitos planetos, tačiau nuo mūsų gamybos ir sudedamų į maistą minčių gaminantis, priklauso jo skonis ir pasisavinimas organizme. Nuoširdžiai tuo tikiu. Sakoma – pagaminta su meile – štai ką reiškia šitas pasakymas! Mėgavimasis savo pagamintu maistu man yra numeris vienas subalansuotos mitybos punktelis.

Labai dažnai miniu „nevalgančiuosius“, kaip pavyzdį. Taip yra todėl, kad pati daug metų kojovau su nervine anoreksija ir neturėdavau persivalgymo epizodų. Tačiau aplink mane atsiranda vis daugiau moterų, kurios skundžiasi valgančios „emociškai“, kaip aš tai įvardinu „suvalgančios jausmus“. Nors tokiu būdu pasirenkamas gardus, gomurį pamaloninantis maistas, skonio receptoriai „nepagauna“ to gardumo ir skrandis virškina daugiau emocijas, nei maisto produktus. Šioje vietoje santykis su maistu tampa priemone „išgyventi“ tam tikrus jausmus – pyktį, susierzinimą, nusivylimą, nerimą, nuobodulį, taip pat ir džiaugsmą bei susijaudinimą. 

Kaip suprasti, ar valgome „emociškai“? Kai valgymas pasidaro automatinis ir praleidžiamas „maisto mėgavimosi“ momentas, kuomet jaučiame patiekalo/produkto skonį, tekstūrą, aitrumą, formą. Taip dažnai pasitaiko su bulvių traškučiais ir riešutais. Bent jau man. Valgau juos, nes noriu pajusti riešutų skonį ar trapią traškučių tekstūrą, bet viskas užsibaigia tuo, jog ranka tiesiog tiesiasi prie jų, tada prie burnos, tada vėl prie jų, vėl prie burnos ir aš akimirkai pamirštu, dėl ko visgi pasidėjau prieš save pakelį bulvinių skanėstų. Su riešutais lygiai tas pats – užkandžiavimas tampa toks automatiškas, jog kartais viršiju rekomenduojamą riešutų suvartojimo kiekį per dieną ir ima streikuoti skrandis. Žinau, kad šie du produktai – mano „emocinio valgymo“ įrankiai. 

Kaip atpažinus tvarkytis su „emociniu“ valgymu? Pirmiausia, pagavus save tokioje situacijoje – atpažinkime jausmus. Ar esame džiaugsmingai susijaudinę? Daug kalbame su aplinkiniais? Ar esame sunerimę, nes laukiame svarbių žinių? Ar namuose įvyko konfliktas ir neišsiaiškinome su partneriu iki galo, todėl vis dar kaupiame savyje pyktį? Ar mums nepavyko puikiai atlikti tam tikro darbo ir jaučiamės nusivylę savimi? O gal ilsimės, nors esame įpratę kažkuo užsiimti be jokios pertraukėlės ir šiuo metu nežinome, kaip išbūti su savimi pačiais? Daugelis šių jausmų yra lydimi automatinio valgymo vien dėl to, kad nesugebame išbūti su atsiradusiomis emocijomis ir stengiamės jas „sukramtyti“, nusiraminti, nukreipti savo dėmesį kitur. Maistas nėra pats tinkamiausias „emocijų surinktuvas“, šiuo atveju labai panašus į nagų kramtymą, rūkymą, kojos purtymą, spuogų spaudymą. Emocijas reikia tiesiog „ištverti“. Kaip turime išmokti pajusti maisto skonį, taip turime išmokti pajusti ir emocijų skonį – paragauti jų ir pasimėgauti, kad ir kokios nemolonios jos būtų. Nuraminti ir apkabinti save, giliai pakvėpuoti, pamedituoti, stresą išvaryti fizine ar menine veikla, pasivaikščioti, paglostyti augintinį, paskaityti knygą, paklausyti muzikos, tiesiog įsižeminti. Kelios minutės – ir emocijos praeis, mes vis dar norėsime skaniai pasimaitinti, nes nebūsime užkišę skrandžio emocijomis ir bet kuo, pasitaikiusiu po ranka. Jeigu kam įdomu, kaip aš „susitvarkiau“ su traškučių ir riešutų dozavimo problema – kai suprantu, jog noriu TO skonio, įsipilu užkandžio į nediduką induką ir suvalgau tik tokį kiekį, koks yra jame. Taip pasimėgauju skoniu, nepradedu automatiškai tiesti rankos ir susikoncentruoju ties kiekvienu į burną dedamu kąsniu. Beveik visais atvejais, dozuoto kiekio užtenka patenkinti tą „skonio“ alkį. Svarbiausia „taisyklė“ – atskirti maistą nuo emocijos ir patirti juos abu atskirai. Kai valgoma, susitelkti ties maistu, kai jaučiama, susitelkti ties tuo išgyvenimu.

Jeigu tikėjotės, jog šiame mažame „skyrelyje“ rasite patarimus, ką, su kuo ir kada valgyti, atleiskite, jog teko nuvilti. Esu įsitikinusi, jog maistas visų pirmą nėra apie „kas, su kuo ir kada“, jis yra apie „kaip“. Palaikant draugišką ir pagarbų santykį su maistu, net ir riebaus pyrago gabalaitis nėra priskiriamas prie „netinkamos mitybos“. Nemanau, jog galėčiau parašyti kažką protingiau, nei tai padarė knygos „Intuityvus valgymas“ autorės, todėl negaišiu jūsų brangaus laiko ir parekomenduosiu perskaityti knygą, kurioje paprastai ir aiškiai išdėstytas natūralus, žmogų laimingą darantis maitinimosi principas.