Carrousel de la Vie

I hope your dreams won’t just stay as dreams.
Agust D – Snooze

Toks jausmas, kad šie mano gyvenimo metai yra arba paskutiniai, arba pirmieji. Toks jausmas, lyg tam tikrais momentais kažkas miršta, o tam tikrais – gimsta visiškai nauja mano asmenybė. Juokais vadinu tai „gyvenimo karusele“, nes per kelis mėnesius nutiko tiek daug labai skirtingų, bet labai smarkiai gyvenimą paveikiančių dalykų, jog kartais atrodo, kad gyvenu kelis skirtingus vienu metu.

Du svarbūs įvykiai šiais metais buvo mano sprendimas, mano kontrolė ir mano atsakomybė. Trečias – nekontroliuojamas „snowball’as“, kuris rėžėsi į mane visu galingumu. Vienas iš mano savarankiškų sprendimų – išeiti iš darbo. Pagaliau pradėti daryti ar bent jau paieškoti kur galėčiau daryti tai, ką noriu didžiąją dalį gyvenimo. Ir nors apie išėjimą iš darbo galėčiau parašyti visą psichologinį traktatą su labai daug niuansų, šįkart noriu viltingo ir inspiruojančio teksto, kurį mintyse dėliojau jau kurį laiką. Todėl rašysiu apie antrą didžiulį sprendimą – išpildyti vieną iš savo svajonių. Ir nors daugeliui tai gali pasirodyti juokas, o ne svajonė, aš esu labai paprastas žmogus, su labai paprastomis svajonėmis, kurias įgyvendinti galiu pati. Kai tam ateina laikas. Nesvajoju apie milijonus, namus, jachtas ir kitus materialius daiktus, kurie užpildytų tuštumą mano viduje – svajoju apie potyrius ir visuomet klausau savo širdies.

Jeigu pasakojant nuo pat pat pat pradžių… Dar praeitais metais, kai išgyvenau emociškai vieną sudėtingiausių etapų, apie kurį jau rašiau anksčiau, į mano gyvenimą atėjo korėjiečių muzika. Ir nors aš esu fangirl forever asmenybė, maniau, jog esu kiek per „didelė“ vėl įsimylėti grupę taip, kaip paauglystėje. Tačiau su branda asmenybėje, atėjo ir brandus požiūris į „muziką” ir brandi „meilė atlikėjams”. Daugiau dainų tekstų analizės ir poteksčių, daugiau gilinimosi į atlikėjų išgyvenimus ir patirtis, perteikiamas dainose. Toks inspiracijų ieškojimas ir labai kūrybiškas požiūris į tai, kuo domiuosi ir kam iš tiesų pradėjau skirti daug laiko. Domėjimasis BTS man padėjo po truputį priimti save su visais netobulumais, dainos leido kiek labiau pamilti save ir savo praeitį, padrąsino stovėti už save ir į gyvenimą kabintis su dar daugiau optimizmo. Ir tiesą sakant, padėjo nukreipti mintis nuo „nelaimingos meilės“. Iš grupės labiausiai surezonavo mažas, ramus ir piktai repuojantis atlikėjas, kurio gyvenimo istorija man nuskambėjo panašiai, kaip mano pačios – į depresiją linkusi asmenybė, jausmų išliejimas tekstuose, drąsūs pasisakymai, savižudiškos mintys, susikurtas alter ego, skaudokai priimama kritika. Žinot, kai atrandi tokį jauną žmogų, su panašiais išgyvenimais ir matai, kaip puikiai jis su viskuo tvarkosi – jis tampa tavo inspiracija. Ir nors aš buvau per didelė mėgti atlikėją – aš labai pamėgau SUGA. Kaip labai gilių tekstų kūrėją. Ir kaip savo inspiraciją. Ir kaip asmenybę. Bent jau tokią, kokią jis pateikė.

Vasario 14 dieną, SUGA (arba kitaip Agust D) paskelbė savo pasaulinį turą. Amerikoje ir Azijoje. Neklauskite, kodėl ne Europoje, turbūt iš baimės nesurinkti pilnų salių, kadangi k-pop kultūra dar taip smarkiai „neapsėdo“ senojo žemyno… Padejavusi draugams, kad neteks sudalyvauti, savo manifestacijų knygelėje įrašiau naują norą – sudalyvauti SUGOS koncerte. Be svarstymų kaip tas noras bus įgyvendintas, kuriame tiksliai koncerte, kurioje šalyje, kada… Tik paprasta mintis ir paprastas noras. Bilietus į visus 27 jo koncertus išpirko per pirmas 7 minutes. Daugelis gerbėjų pirko į VISUS. Nepersūdau – tokių gerbėjų yra. Ir aš lygiai taip pat, kaip daugelis, nesuprantu, ar tie žmonės pinigais kakoja, ar apiplėšia bankus… ir ką jie veikia, jei gali kelis mėnesius skirti kelionėms aplink pasaulį paskui vieną atlikėją. Neesmė – neskaičiuoju svetimų pinigų ir laiko. Jeigu jie gali – labai džiaugiuosi už juos. Prasidėjus turui, žiūrėdavau video iš koncertų ir dejuodavau, kad aš niekada to nepatirsiu. Atrodė, kad tai neįmanoma – esi iš Lietuvos, pati kelionė kainuotų nemažai pinigų, aš ką tik buvau nusprendusi išeiti iš darbo, bilietų nebėra pardavime… O ir šiaip – atlikėjas tokio „kalibro“, jog atrodė nerealu net pasvajoti apie stovėjimą koncertų salėje.

Balandžio pabaigoje, kai tik prasidėjo turas, pasmalsavau, kiek kainuoja bilietai į koncertą ir perpardavinėtojų puslapyje radau Singapūre vykstančio koncerto kainas. Bilietų buvo. Kiek tik nori, už kokią tik nori kainą… Kitą dieną pažiūrėjau, kiek kainuotų skrydis į Singapūrą. Nieko nežinojau apie šią šalį – nei kas ten lankytino, nei kokia valiuta, nei kokia kalba. Nuoširdžiai apie Aziją nesidomėjau iki BTS, kol teko pramokti Pietų Korėjos kultūros, kalbos ir įvairiausių kitų niuansų. Tačiau Singapūras – niekada nebuvo mano bucket list’e. Dar po kelių dienų garsiai pasakiau artimiesiems, kad „volioju“ tokią mintį… apie koncertą, apie kelionę… buvo keista, bet niekas nepasakė to nedaryti. Viduje jaučiau keistą jaudulį ir nerimą, lyg tai nebūtų tik kelionė ar koncertas. Atrodė, kad tiesiog PRIVALAU tai padaryti. Privalau išdrįsti, privalau pasielgti spontaniškai, privalau rizikuoti, privalau išpildyti savo norą sudalyvauti koncerte. Kelias dienas skrandis buvo susisukęs, o krūtinę spaudė didžiulis nerimas.

Kad ir kaip beprotiškai tai atrodė žmogui, kuris viską gyvenime planuoja ir svarsto labai ilgai, aš po dviejų dienų nuo pirmojo pasvarstymo, nusipirkau bilietą. Iš perpardavinėtojų. Bijojau, kad bilieto negausiu. Bijojau, kad be reikalo vyksiu į šalį, į kurią net nenoriu. Bijojau, kad sukišiu pinigus šiknon. Bet spjoviau į baimes ir padariau tai. Po kelių dienų su draugu nusipirkome bilietus į Singapūrą. Po savaitės užsisakėme viešbutį šalia arenos, kurioje vyks koncertas. Buvau lyg kažkokiame transe – aš ką tik dejavau, kad ne tokiam menkam žmogeliui, kaip aš, sudalyvauti vieno populiariausių pasaulyje atlikėjų koncerte, o dabar jau rinkau patiekalus, kuriuos valgysime 13 valandų kelionėje lėktuvu ir skaičiau apie Singapūrą…

Likus porai savaičių iki kelionės – kiek džiaugsmo visata man suteikė, tiek pat atėmė: sužinojau, jog man įtariamas krūties vėžys. Tai nutiko likus dviems dienoms iki mano išėjimo iš darbo ir dviems savaitėms iki mano svajonių kelionės. Kadangi gyvenau aukščiausiam „savo taške“, šie įtarinėjimai skambėjo lyg kažkoks tolimas aidas, kurio beveik nesigirdėjo. Visus tyrimus atilikinėjau lyg automatu – nueiti ten, pasikalbėti su tuo, peršviesti aną… Sėdėdama prie gydytojos durų, gavau laišką su bilietu į koncertą – AŠ TIKRAI DALYVAUSIU KONCERTE. Manau, aplink mane sėdintys žmonės nesuprato, kodėl vėžio instituto koridoriuje, kur žmonės susirinkę tikrai ne gerų žinių išgirsti, sėdi mergina, kuri išsišiepusi nuo ausies ligi ausies nenustygo vienoje vietoje. Norėjau rėkti iš džiaugsmo. Viena rankas gyvenimas atima – kita duoda. 

Gydytoja planavo įvairiausius tyrimus ir aš jai pasakiau vieną vienintelį sakinį – jeigu aš rytoj nemirštu, prašau visus tyrimus atidėti, nes aš išvykstu pildyti savo svajonės. Ji tyrimus sudėliojo taip, kad į Singapūrą išvykčiau rami – visas biopsijas ir genetinius tyrimus atlikau prieš išskrendant. Ir nors giliai viduje žinojau, jog man tikrai vėžys dar jo nepatvirtinus gydytojams, kelionė buvo tas paskutinis taškas mano normaliame, sveikame ir aiškiame gyvenime. Tada supratau, kodėl jaučiau tokį poreikį įgyvendinti savo norą, kodėl visas organizmas drebėjo iš jaudulio vien pagalvojus apie tai, kad galiu sau leisti tokią „prabangą“ išvykti pildyti svajonės, kodėl tam pasiryžau ir kodėl turėjau džiaugtis kiekviena akimirka. Žinojau, kad grįžus manęs laukia kitoks gyvenimas, kitokie sprendimai ir visiškai naujas etapas, į kurį koncertai kurį laiką nebus įtraukti. Skambės labai dramatiškai, bet jausmas buvo toks, lyg tai paskutinės mano gyvenimo akimirkos. Tam tikra prasme ir buvo… Ir jos buvo pačios laimingiausios.

Esmė net nebebuvo koncertas ar SUGA, esmė buvo tai, kad aš padariau save laiminga, aš išdrįsau svajoti ir aš pati įgyvendinau tą svajonę. Ir kad tai buvo mano svajonė, kurios daugelis galbūt net nesuprato, bet man jos išpildymas buvo didžiulis psichologinis šuolis nuo sėdėjimo ir laukimo, kol svajonės išsipildys, link „aš pati išpildžiau savo svajonę“. Tiek koncertas, tiek pati kelionė, tiek Singapūras buvo tobuli. Įspūdingiausia gyvenimo kelionė. Jeigu tai būtų buvusios paskutinės mano gyvenimo akimirkos, jį užbaigčiau visiškoje pilnatvėje ir euforijoje. Tas kartais užduodamas klausimas: „ką darytum, jeigu žinotum, kad gyventi tau liko vos savaitė?“ man kirbėjo visą savaitę Singapūre, nes atrodė, kad būtent taip ir gyvenu – paskutinę savaitę. Bent kartą negalvojau apie tai, kiek pinigų išleidžiu tam, ką noriu veikti, ką noriu pamatyti, ką noriu įsigyti. Mintys apie ateitį, kurios mane dažniausiai lydi kiekvieną mielą dieną, tiesiog išnyko. Buvau čia ir dabar.

Kitą dieną grįžus iš Singapūro sužinojau, jog vėžio diagnozė patvirtinta. Išpildžius savo svajonę, dalinai netgi joje vis dar gyvenant, ši žinia man nebuvo tokia netikėta ar liūdna. Buvau ką tik pamačiusi savo mylimiausią atlikėją, iš jo tekstų sėmiausi stiprybės ir motyvacijos eiti į priekį, todėl priėmiau viską taip, kaip turbūt retas priima žinią apie krūties vėžį. Ir nors šiuo metu nebegyvenu svajonėje, aš vis dar atsisuku atgal į tą sprendimą pildyti svajonę, į pačią kelionę, į koncerto salę ir vis dar savimi didžiuojuosi – neišsigandau nei nežinios, nei prognozuojamos diagnozės ir savo sveiką gyvenimo etapą užbaigiau su didžiausiu trenksmu, prieš emociškai ir fiziškai sekinantį etapą, kurio metu „čia ir dabar“ kartais būna tiesiog nepakeliamas. Tačiau vis pagalvoju – jeigu nebūčiau pirkusi bilieto į koncertą, nebūčiau išvykusi į Singapūrą ir sužinočiau apie vėžį – tikrai būčiau gailėjusis, kad to nepadariau. 

Pildykite savo svajones, kad ir kokios jos mažos, kad ir kokios nesuprantamos tiek aplinkiniams, tiek jums patiems jos gali atrodyti, klausykite savo kūno tada, kai galvojate apie savo svajones, nebijokite pasielgti spontaniškai, nustokite galvoti „ar verta?“ – jeigu apie tai galvojate, vadinasi, tikrai verta! Ir čia jau nebekalbu tik apie kažkokią kelionę: galvojate išeiti iš darbo, bet bijote finansinių sunkumų – rizikuokite, kuo ilgiau tupėsite komforto zonoje, tuo ilgiau dvejosite; galvojate pradėti naują verslą, hobį ar inovaciją, bet bijote nesėkmės – rizikuokite, niekada nesužinosite, ar pavyks, jeigu nepabandysite. Galėčiau tęsti situacijas iki begalybės, bet esmei suprasti jau parašiau visą šį tekstą. Jeigu gyvenimas komfortabilus ir eina tiesia linija – pasitikrinkite, ar jūs tikrai gyvenate, nes širdies matavimo aparatai tiesią liniją rodo tada, kai žmogus miršta.

Nekantriai laukiu, ką po šio etapo man paruošė gyvenimas, nes žinau, kad atėmęs tiek daug, atiduos su kaupu. Ir nuoširdžiai tikiu – tai nebus materialūs ar paviršutiniški dalykai, nes ko labiausiai moko gydymosi kelionė, tai beprasmybės tame, ką anksčiau laikiau gyvenimo prasme. Žinau, kad ši patirtis bus neišmatuojama jokiais pinigais, jokiais daiktais, jokiais žodžiais ar patiktukų skaičiumi. Dar nežinau, kuo ją matuosiu, bet žinau, kad bus daug giliau, nei galėjau įsivaizduoti. Prie šio teksto įkėliau Agust D dainą, kuri nuo pirmo paklausimo tapo mano „širdies himnu”, nors tuomet net nežinojau, ką ateitis yra man paruošusi. Ir ši daina yra 90% priežastis, kodėl norėjau į koncertą… „D-Day” reikšmė dažniausiai simbolizuoja kažkokio pasikeitimą ir naujo etapo/dalyko/įvykio pradžią. Pabaigai tenoriu pasidalinti keliais šios dainos žodžiais, kurie rezonuoja su viskuo, ką jaučiu šiuo metu:

D-Day’s coming, it’s a fucking good day
It’s like walking through a maze for this day
Maybe the stupid past is over now
Let’s toast again to us who will be reborn