Balansas. Kas liko nepaminėta

balance is not something you find, it’s something you create.
– Jana Kingsford

Šioje VIDINIO BALANSO punktelių serijoje turėjau dar tris svarbius balanso išlaikymo aspektuts – kūryba, „atsijungimas“ ir tobulėjimas. Visais jais vis dar šventai tikiu, tačiau jų seniau nepraplėtojau, todėl sujungsiu šiuo tris likusius į vieną tekstą, rašomą šią dieną (ankstesnieji buvo rašyti 2023 metų pradžioje) ir pridėsiu dar vieną, kurio anksčiau neįtraukiau, tačiau dabar manau, jog vidinio balanso siekime jis atlieka svarbų vaidmenį. Draugystė.

Kūrybą galima smarkiai sugretinti su jau aprašyta hobio svarba, tačiau ne visi hobiai susiję su kūryba. Lygiai taip pat – ne viskas, ką kuriame gali būti hobis. Mano nuomone, kūryba – kaip ir psichologija, yra beveik kiekviename mūsų žingsnyje. Kartais to net nepastebime ir tik siaurapročiai žmonės vienintelį meną gali laikyti kūryba, o menininkus – kūrybiškais žmonėmis. Visi esame kūrybingi, tai visatos dovana, kurią gauname kartu su galva ant pečių. Tik ilgainiui užsimirštame, nebepastebime, nebesižavime tuo, kad kuriame, iš tiesų, kiekvieną dieną. Kuriame patiekalą, kuriame savo namų interjerą, kurime savo įvaizdį, kuriame pokalbius su savo artimaisiais, kuriame nenuobodžią kasdienybę savo vaikams, kuriame staigmenas, kuriame problemų sprendimus, galų gale, kuriame savo gyvenimo turinį. Nebūtina turėti kūrybos magistro diplomą, nebūtina turėti kūrybos vadovo pareigas, nebūtina rašyti knygas, tapyti paveikslus ar pretenduoti tapti antruoju Mocartu, kūryba yra labai paprasti dalykai, idėjos, kurios gimsta mūsų galvose ir kurios tampa kūriniu. Nebūtinai meno kūriniu, tiesiog įgauna pavidalą. Mano nuoširdžiu įsitikinimu – kūryba yra mūsų gyvenimo variklis.

Vidiniam balansui išlaikyti, linkiu visiems savo rutiniškuose gyvenimuose atkreipti dėmesį į tai, ką sukūrėte ir ką kuriate kasdien, patys to nežinodami. Pasidžiaugti tuo, ką sukūrėte. Net jeigu nesukūrėte šedevro, jeigu kūrybos kelyje patyrėte nesėkmių ir nesigavo taip, kaip norite, jūsų smegenys užsiėmė kūryba, o tai jau reiškia, jog sraigteliai sukosi. Yra vienas psichologų siūlomas pratimas, kuris pažadina kūrybiškumą ir leidžia smegenims neužmigti ties monotoniška kasdiena, siūlau retkarčiais išbandyti. Kasdien važiuojate į darbą ir nesuklysiu pasakydama, kad važiuojate tuo pačiu žinomu keliu. Vieną rytą pabandykite kitą maršrutą. Pamatykite kitus pastatus, kitus medžius, kitus kelio vingius, kitokią aplinką. Leiskite smegenims pasisukti, patirti kažką naujo, neužsibūti toje pačioje stagnacijos būsenoje. Galų gale, sukurkite savo kelią į darbą arba iš jo.

„Atsijungimą“, kitaip dar pavadinau tai pertrauka, aš suprantu kaip atsijungimą nuo išorinio pasaulio. Pabuvimą su savimi. Tai gali būti sugretinama su hobiu, kaip jau minėjau prieš kelis įrašus – kai kurie punkteliai gali būti sujungiami, tačiau pertrauka nuo „gyvenimo“ taip pat gali būti ir visiškai niekuo nesusijusi su tuo, ką jums patinka veikti laisvalaikiu. Tai turėtų būti akimirka, valanda, dvi, dešimt minučių, kurios neturi turėti reikšmės niekam kitam, tik jums. Metų pradžioje mano atsijungimas būdavo dvi valandos skaitymo, telefone įjungus skrydžio rėžimą, kad niekas manęs nepasiektų. Valanda su skrydžio rėžimu kiekvieną rytą, kol rašau, galvoju ar tiesiog geriu arbatą. Atsijungimą suprantu, kaip buvimą su savimi, veikiant ką tik norite – žiūrint į lubas, skaitant, mezgant, medituojant, užsirašant dienos darbus, tvarkant namus. Esmė – tik jūs. Patys su savimi, savo mintimis ir visu tuo laiku, kuris priklauso tik jums. Kosmetologė? Manikiūras? Masažas? Ne… Tik jūs. Be išorinio pasaulio. Kad jo pasiilgtumėte. O grįžus į išorinį pasaulį, pasiilgtumėte savęs. Tas laikas neturėtų būti trukdomas nepadarytų darbų, dėmesio reikalaujančių namiškių, „pareigų“ ir kitų darbų, kurie vis įsiterpia į jūsų ramybę. Žinau, kad retas žmogus mėgsta likti vienas su savimi ir savo mintimis, retas „randa laiko“, nors iš tiesų, ne laiko reikia, o noro pabūti su savimi. Išjunkite telefoną, pabūkite nepasiekiami, pažadu, pasaulis nesugrius be jūsų.

Tobulėjimas (arba žinios) – dar vienas brangakmenis į vidinio balanso lobyną. Daugelis tobulėjimą suprantame, kaip visišką vienos srities įvaldymą, domėjimąsi savo sritimi, buvimą geru vienoje ar poroje gyvenimo sferų. Bet aš tobulėjimu laikau nuolatinį savęs maitinimą naujais, šalutiniais dalykais. Kartą buvau įsivedusi taisyklę, kasdien sužinoti, ką reiškia koks nors man nežinomas žodis. Ne specialiai ieškant jo žodyne, tačiau nugirdus ar perskaičius kažkur naują žodį, pasidomėti juo, rasti aprašymą, naudojimą ir panašiai. Kelias savaites kasdien rašiausi po naują žodį į savo žodynėlį, kurie apėmė kariuomenės, farmacijos, ūkininkavimo, filmų kūrimo, IT temas, visiškai svetimas tam, ką pati veikiau gyvenime. Deja, nepasižymiu nuoseklumu ir vis dar siekiu šios vertingos savybės, todėl po truputį priblėso ir mano „žinių registravimas“, bet tos kelios savaitės manyje sužadino norą pažinti pasaulį ir suvokimą, jog nors pragyvenau daugiau nei 30 metų, yra dar tiek daug, ko nežinau. Taip pat, tai padėjo šiek tiek atitrūkti nuo savų „temų“, kuriose lygiai taip pat nesu „išsitobulinusi“, tačiau kurios užimdavo visą laisvą vietą mintyse. Supratau, kad niekada visko nežinosime, bet kitų gyvenimo aspektų pačiupinėjimas leido išjudinti tą visuomenės įskiepytą idėją, jog geriau būtų visažiniu vienoje srityje, nei po trupinėlį daugelyje temų. O ir balansas jūsų viduje nebus nusviręs tik į vieną pusę, kurioje jaučiatės visažinis.

Draugystė… Labai keista, kad galiu rašyti visomis temomis racionaliai, o kartu ir emociškai, tačiau tos, kurios yra arčiausiai manęs – draugystė, tėvai, santykiai – iš manęs atima sugebėjimą sklandžiai dėlioti mintis ir pateikti viską taip, kaip galvoje esu susidėliojusi. Tam tikros temos yra jautrios ir tam tikrų dalykų nesinori išnešti iš savęs, ypatingai kai tai liečia man artimus žmones. Save galiu ir noriu apnuoginti prieš skaitytojus, tačiau savo artimus laikau apgobusi kiek per daug globėjiška skraiste. Todėl rašysiu apie draugystes ir socialinius ryšius šiek tiek per atstumą – negilindama savo santykių, kurių yra įvairiausių. 

Pirmiausia, prisipažinsiu, šio punktelio metų pradžioje nebuvau įtraukusi į vidinio balanso temą dėl labai paprastos priežasties – buvau pasiryžusi metus paskirti savo tikslų siekimui ir palaikyti santykius su savo artimaisiais tik tiek, kiek tai netrukdo mano tikslų siekimui. Nusistačiau taisyklę, jog su draugais susitiksiu tik kartą per mėnesį – jokių netikėtų susitikinėjimų kas savaitę ar kavos pagėrimo kai turiu valandėlę. Skamba gal ir griežtai ar netgi šaltai, bet maniau – niekas už mane mano tikslų nepasieks. O pripažinkime, kartais su draugais susitikimai būna tiesiog laiko praleidimas. Buvau nusiteikusi visą savo laisvą laiką paskirti sau ir disciplinai savo gyvenime. Neturiu jokios baimės būti viena ir žinau, jog mano draugai šioje vietoje mane puikiai suprato.

Tačiau šie metai nesusidėliojo taip, kaip buvau planavusi, kaip buvau įtempusi lanką strėlei paleisti… Turbūt gyvenimas norėjo parodyti man, kad artimiausių žmonių buvimas šalia – dar vienas vidinio balanso sraigtelis. Nors aš vis dar dievinu laiką su savimi, nepaneigsiu, jog socialiniai ryšiai papildo mane, atveria daugiau galimybių, išjudina emocijas ir pripildo naujų minčių. Visad buvau labai sociali asmenybė ir dažnai taip pasinerdavau į draugystes, jog jos tapdavo mano pasaulio centru. Vėl be balanso… Viskas arba nieko. Tad apmažinusi savo artimiausią „ratą“ iki vienos rankos pirštų skaičiaus, supratau, jog tikrieji draugai man padeda išlaikyti mano vidinį balansą, kai pati jo nebeišlaikau – lyg mano užnugarį sauganti armija. Kiekvienas draugas su savo išmintim, savo patirtim, savo pasaulio suvokimu ir savo humoru. Nebeišdalinu savęs žmonėms, su kuriais laikas praskrieja be gylio, be prasmės ir tik iš mandagumo. Kiekvienas susitikimas lyg terapija. 

Labai daug norėčiau parašyti apie draugystę, taip, kaip aš ją suprantu, tačiau paliksiu tai kitam įrašui, pabrėžti noriu tik tai, jog esame sukurti bendrauti ir tame daugelis randame palaima, tačiau balanso siekimui gyvenime reikalingos KOKYBIŠKOS draugystės, su kuriomis auga jūsų pačių asmenybė. Ir atvirkščiai – vidiniam balansui visiškai nenaudingos draugystės iš pareigos ar jūsų nesuprantantys žmonės; žmonės, prieš kuriuos turite apsimesti kažkuo kitu ir su kuriais jaučiatės „per mažas“. 

Turbūt tektų paliesti kiekvieną gyvenimo aspektą, norint rasti harmoniją viduje, tačiau protingi žmonės yra pasakę: balansas yra veiksmas, ne rezultatas. Tad aspiribosiu šiais 10+1 punkteliais ir palinkėsiu siekti svarbiausio dalyko – laimės!