ugly beauty

behind everything beautiful lies the dark.
– Guillermo del Toro

Jau kuris laikas mintyse rezgu norą parašyti apie bjaurumą. Labai ilgą laiką – tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenimuose – laikiausi tam tikro estetinio principo. Galbūt tai nėra kažkokios taisyklės, kaip atrodyti, kaip elgtis ir kaip kalbėti, tačiau visuomet derinausi prie visuomenės suvokimo apie tai, kas yra gražu, miela akiai ir malonu ausiai. Nesakyčiau, kad buvau verčiama būti vienokia ar kitokia, labiau mane vedė troškimas būti priimtina ir būti mėgstama, atitikti standartus, kartais pasiduodavau kažkieno, ką laikiau autoritetu, įtakai ir tiesiog stengdavausi per daug neišsišokti. Tai nebuvo apsimetinėjimas – aš tikrai mėgstu tuos pačius gražius dalykus, kaip ir kiekviena moteris, turiu tikrai tvirtus estetinius pagrindus, bet negaliu paneigti to, jog manyje visuomet slypėjo bjaurumas. Ir šįkart aš ne apie charakterį, nes pripažinkim – nėra žmogaus be bjaurių savybių. Labiau kreipiu mintis į bjaurų grožį. 

Nuo pat mažumės laikiausi nuomonės, jog visi žmonės yra gražūs. Ir tikrai nenoriu skambėti kaip Motina Teresė, tokią nuomonę susidariau ne dėl to, kad noriu atrodyti itin geraširdė ar matanti grožį kiaurai bjauraus fasado, man tiesiog nuoširdžiai knietėjo pamatyti grožį bjaurume. Netgi sakyčiau – grožį to bjaurumo istorijoje ir jo pažinime. Lieskite patikslinti, ką laikau bjaurumu – visuomenės normų neatitinkantį, keistą, šiek tiek (arba net labai) atgrasų, deformuotą grožį, sielos tamsą, traumas. Man tai visad atrodė įdomiau, nei blankus ir akivaizdus grožis. Keistas grožis turėjo paslapties, kažkokio naujumo, kažko nepažinto ir šiek tiek magiško. Vaikystėje, iškritus pieniniams dantims, mano priekiniai dantukai išdygo kreivi – išsikišę kaip zuikio. Labai dėl jų kompleksavau ir retai šypsodavausi rodydama dantis. Ir nors tai nėra kažkas bjauraus ar unikalaus, norėjau tiesių dantų kokius turėjo mano draugai. Ilgainiui supratau, jog tai daro mano šypseną išskirtinai mielą, todėl nusprendžiau nenešioti kabių, kurios ištiesintų juos. Veikiausiai tuomet mano akys atsivėrė nenupoliruotam grožiui – kažkokių unikalių detalių išvaizdoje paieškoms. 

Paauglystėje gimė mano polinkis į sunkesnės muzikos žanrus, kurių atlikėjai rinkdavosi alternatyvią išvaizdą. Aplink mane visi buvo tokie „normalūs“ ir paprasti, aš vis pasinerdavau į muzikos pasaulį, kuriame dainos šlovindavo mirtį ar kančią ir man visa tai kėlė daug daugiau emocijų, nei daugeliui priimtinos meilės dainos. Buvau pakankamai drąsi eksperimentuoti savo apranga, tad pasinėriau į gotišką įvaizdį. Kaip aš dievinau juodą spalvą! Kvarbatkuoti juodi marškiniai, juodai išteptos lūpos ir ilgi juodi sijonai, kuriuos lydėdavo prikabintos grandinės, buvo mano „uniforma“, kurioje jaučiausi lyg Viktorijos laikų vampyrė. Nors susilaukdavau bendraamžių replikų, jaučiausi visiškai savimi. Daug apie gotų subkultūrą nekalbėsiu, nes visi ją pažįsta ir nieko įspūdingo nepaminėsiu, tik tai, jog šis mano stiliaus etapas leido pažinti tamsųjį grožį ir nors mano „gotiškasis gyvenimo etapas“ tetruko kelis metus, aš visam gyvenimui širdyje likau tamsos mylėtoja. Paauglystė – aukso amžius, kuomet kiekvienam priklausto tyrinėti įvairiausius pojūčius, ieškoti pomėgių, rasti bendruomenę, kurioje gali jaustis suprastas ir priimtas toks, koks esi ir taip sukurti pamatus tolesniems savirealizacijos kanalams.

Jaunystėje dievinau siaubo filmus. Kuo šlykštesnius, kuo daugiau kankinimų, kraujo ir skausmo, tuo geriau. Mėgau ir filmus, kuriuos žiūrint darosi nepatogu – apie iškrypimus, suluošintus žmones – bet kokį bjaurumą, kurio plika akimi gyvenime retai pamatysi. Ir visuomet pabrėždavau, jog tokius filmus žiūriu tam, kad pabustų tokie pojūčiai, kurių realybėje nepatirsiu. Serijinių žudikų dokumentikos ir biografijos mane žavėjo, nes norėjau įlįsti į jų galvas ir suprasti jų psichologiją, norėjosi žinoti, kas dedasi tokių žmonių galvose. Išskirtinai mėgau filmus apie vampyrus – tokius, kuriuose mažiau meilės istorijos, daugiau ištaigingų rūbų, gotiškų pilių ir aukų viliojimo. Šiuo sakiniu noriu pabrėžti, jog „Saulėlydžio“ sagos filmai nėra mano silpnybė ir šiuose filmuose aš esu „team Jacob“ :)))) Ir primenu, kad yra beprotiškai dauuuug nuostabių tiek senų, tiek šio amžiaus filmų apie vampyrus. Be popso ir be seilėtekių.

Ilgainiui visa tai užgožė didžiulis noras pritapti prie to, ką aplinkiniai laiko tobulu ir tvarkingu „grožiu“. Užsimiršo tai, jog visad grožį ir ramybę randu tamsoje. Kad ir meilė rudeniui – žmonėms malonu vaikščioti parkuose, kuomet auksaspalviai lapai leidžiasi nuo medžių šakų, jie mielai pozuoja nuostabiuose spalvingos gamtos horizontuose, džiaugdamiesi ta trapia akimirka, iki kol šlapi medžių rūbai nenukloja šaligatvių ir visi susigūžę keiksnoja prastą orą. Kiekvienais metais pagalvoju: „kokie žmonės veidmainiai – gražu, kol nepasidaro „nepatogu““. Aš atvirkščiai, mėgaujuosi pilku dangumi ir šlapia lietaus paklode ant grindinio, tas rudens trapumas ir laikinas auksinis sutviskėjimas man suteikia tiek daug laimės, o „bjaurus“ chaosas gamtoje – ramybę viduje. Ir tai ne tik dėl to, kad rudenį galima rengtis daug sluoksnių ir šis sezonas yra „madistų“ mėgstamiausias… Ruduo yra paslaptingas ir mistiškas, nuolatos besikeičiantis, kartais nepatogus, melancholiškas ir labai laikinas. Toks lyg negalėtum jo išlaikyti prie savęs, nes žiūrėk, praūžė vėjas ir to nuostabaus visiems priimtino grožio, kuris bolavo medžių viršūnėse, nebeliko. Liko tik nuogos šakos, „cepelinų“ dangus ir veidrodį primenantis asfaltas. 

Daugeliui mane bent šiek tiek pažįstančių atrodo, jog gyvenimo pauzė, kurioje šiuo metu gyvenu, verčia mane per daug mąstyti ir galvoti apie gyvenimą – turiu per daug laiko, niekuo neužsiimu ir nukreipiu visas mintis į save. Iš dalies pritariu, tiek daug apie dalykus, kurie niekad neatrodė svarbūs, nesu galvojusi, tačiau aš tai priimu kaip geresnį savęs pažinimą. Ne tos savęs, kurią pateikdavau aplinkiniams, bet tos, kurią visad slėpiau. Astrologiniame žodynėlyje tokie „ritualai“ vaidinasi „shadow work“. Seniai jaučiau, jog esu kažkokia supančiota ir sunkiai priimu save tokią, kokia iš tiesų esu. Visad reaguodavau, kokia yra mano aplinka, derindavau savo pakankamai lankstų charakterį ir į paviršių išnešdavau tas savo savybes, kurios „dera“ su aplinkiniais, kokių „reikia“ ir kurios man atneštų naudą. Šiuo gyvenimo momentu aš turiu derintis tik prie savęs. Ir labai linkiu visiems, kurie galvoja, jog „mąstau per daug“, niekada neatsidurti mano situacijoje, nes tikrai nežinote, kiek ir ką mąstysite jūs.

Pasikeitus mano išvaizdai ir praradus tai, ką laikiau savo „priimtinu“ grožiu, vis dažniau imu pastebėti savo užliūliuotą simpatiją bjauriam grožiui. Labai sunku paleisti savo sveikos ir standartinio grožio atvaizdą žiūrint į veidrodį ir galvojant apie tai, kokios „transformacijos“ manęs laukia ateity. Kasdien ilgiuosi savo plaukų, ilgiuosi antakius siekiančių riestų blakstienų, ilgiuosi to priimtino ir įprasto vaizdo, kurio, dabar suprantu, nevertinau tiek, kiek derėjo. Šiuo metu pati sau esu bjauri. Ir save paguosti galiu tik atsigręždama į sugebėjimą grožį matyti bjaurume ir kitoniškume. Grįžo mano jaunystės polinkis į siaubo filmus – šlykščius ir baisius, mano smalsumas stebėti netradicinius žmonių bruožus ir tame rasti kažką patrauklaus, mano noras domėtis kažkuo paslaptingu ir nepažintu, pilnatvę rasti ne bandant atrodyti kaip visi kiti, bet stengiantis išnaudoti savo unikalumą, kad ir koks jis šiuo metu bebūtų. Lyg bandymas save įtikinti, jog esu „tinkama“ tiek atrodydama kaip beveidė ateivė, tiek turėdama keistą potraukį į tamsius, bjaurius ir kartais šokiruojančius dalykus. Ilgai galvojau – ar normalu suaugusiai MOTERIAI mėgti vampyrus, šleikštulį keliančius filmus, smurtines knygas, alternatyvią išvaizdą, mirties romantizavimą? Lyg vis dar savęs nepriimčiau visapusiškos – tiek pūkuotos, tiek spygliuotos.

Labai norėjau nusinešti šią temą pas savo psichoterapeutę, kad ji kartu su manimi paanalizuotų, kas vyksta mano galvoje. Jos vienintelė mintis buvo ta, jog pradėjo reikštis mano užslėptasis id, kuris pagal Froidą yra pasąmoninis, primityvusis, instinktyvus asmenybės aspektas. Nesu psichologė ir neaiškinsiu jums, lyg nežinotumėte, kad yra id, ego ir superego, bet pati tą patį vakarą puoliau gilintis, kas tai. Ahhh… daug skaičiau ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau džiaugiausi. Vaikystėje/paauglystėje visiems asmenims pasireiškiantis id, ilgainiui derinantis prie visuomenės normų, yra užgožiamas ego ir superego ir visi primityvūs instinktai prislopinami aiškinant sau, jog tai nėra priimtina elegantiškai moteriai, kokia norėjau tapti (bent jau mano atveju). Su psichoterapeute daugiau kalbėjome ne apie išvaizdos niuansus, o apie mano vidinius pojūčius – kodėl noriu matyti tą bjaurastį žiūrėdama trigdančius filmus, kodėl prie ramaus pusryčių sumuštinio renkuosi serijinių žudikų išpažintis, kodėl knygoje mėgstamiausiu veikėju tampa žmogus vietoj akies turintis metalo gabalą, kai visi kiti veikėjai – nulieti tiesiog tobulai? Nes save nuolatos bandydama pateikti kaip TOBULĄ (tiek išvaizdos, tiek vidinių vertybių prasme), bent tokiais būdais galiu prisiliesti prie tos prigimtinės kiekviename žmoguje egzistuojančios agresijos, kuria ir apibūdinamas id. Daug galėčiau apie tai rašyti, bet visgi šio teksto tikslas buvo sau paaiškinti, kad su manimi viskas yra gerai. Žavėtis bjauriais dalykais yra gerai, bjaurėtis gražiais – irgi gerai. Vienintelis dalykas, kurio gydytoja manęs „pareikalavo“ – neatmesti tos savo asmenybės dalies, kuri nori derintis prie visuomenės, nori atrodyti tobulai, nori priimtinai gražių dalykų, nes visa tai ir yra mano vidinis balansas. 

Šiuo metu, kai nesugebu savęs pritempti prie tobulo grožio, labiau rezonuoju su neptraukliais dalykais, kuriuose randu gylį, galbūt tai tėra kažkoks savęs palaikymas, o gal būdas susigrąžinti tą savo dalį, kurią laikiau nepriimtina. Vis pagalvoju – kokia yra tobulo grožio istorija? Kas slypi už tobulų dantų, tobulų lūpų, antakių ir blakstienų? Ką įdomaus šie tobuli bruožai – susiformavę gimus ar suformuoti dirbtinai – gali papasakoti? Ir ką gali papasakoti randas per visą veidą? Nudegimo žymės ant rankų? Kreiva nosis? Išpuvę dantys? Man visa tai pasakoja istoriją ir patirtį. Tobulumas tepasakoja apie siekiamybę, už kurios, garantuotai, slypi traumos ir nepasitikėjimas savimi. Ypač socialinių medijų akivaizdoje, kai daugelio merginų siekiamybė atrodyti vienodai…

Kelias savaites rašiau šį tekstą vis svarstydama, kad per mažai išnešu iš savęs tas mintis, kurios sukasi galvoje, nerandu tinkamų žodžių išreikšti savo emocijas ir jausmus. Vis dar bijau būti nesuprasta, bet kartoju sau – tai mano gyvenimo knyga ir kaip albumuose kolekcionuojamos nuotraukose užfiksuotos gyvenimo akimirkos, taip čia kolekcionuojamos mano mintys. Kad ir kokios jos bebūtų. 

Elegantiška moteris, mėgstanti bjaurius, trikdančius dalykus – atrodo, tapau tuo, kas mane žavėjo nuo pat paauglystės.