VIII dalis. Bendražygės

Anything is possible when you have right people there to support you.

Be užsiėmimų, maisto, vaistų ir gydytojų, didžiulį indėlį į sveikimo procesą įdėjo merginos, su kuriomis tas penkias savaites praleidau diena iš dienos – kartu valgėme, miegojome, gilinomės į viena kitos jausmus, emocijas, traumas, kalbėjome apie skausmą, džiaugsmą, patirtis, nusivylimus, simpatijas ir apie savo ligas, iš kurių kas jau kas, bet mes tikrai galėjome prisijuokti iki pilvo skausmo!

Labai ryškiai atsimenu pirmosios dienos įspūdį, kai subliuško bet kokie lūkeščiai apie tokias įstaigas. Stereotipiškai, kaip ir kiekvienas artimai nesusidūręs su psichikos sveikatos centrais, maniau, jog žmonės čia liūdni, depresuoti, nenoriai bendraujantys, užsisklendę savyje ir itin baikštūs. Tai, ką radau atvykusi, buvo nei iš tolo nepanašu į mano susidarytą vaizdą. Tuomet, pati dar nepripažįstanti savo ligos ir juolab nenorinti pasveikti, pamačiau, jog merginos, kad ir kaip besikankindamos, kapstosi iš valgymo sutrikimų duobės. Vyriausioji – Ingutė – apie kurią rašiau kiek anksčiau, šiame centre gydėsi jau ketvirtą kartą. Ji buvo tokia gležnutė, tokia paprasta… Visiška priešingybė man ir mano troškimui atrodyti kuo labiau paliegusia ir pavargusia. Ji taip ir atrodė, tačiau net kelis kartus viltingai žvelgdama į mane sakė:
– Aš noriu iš čia išeiti, noriu priaugti svorio. Aš noriu pas savo šeimą, man taip atsibodo vis susimauti…
Jai buvo virš keturiasdešimt, man tebuvo kiek virš dvidešimt – pagarbiai žiūrėjau į ją, todėl nedrįsau klausinėti, kokios jos bėdos, kodėl ji tokia liekna ir kodėl niekaip nepavyksta priaugti svorio. Tačiau tai buvo vienas iš atvejų, kai neatrodė, jog žmogus tyčia save kamuotų dietomis ir specialiai mestų svorį. Ingutės atvejis man įsiminė būtent dėl šios priežasties – nervine anoreksija susirgti galima ir nesistengiant. Man labai įstrigo jos žodžiai, kai mes, daug jaunesnės ir ne tokios brandžios merginos, čiauškėjome apie svorio metimą, kokių priemonių imdavomės, kad atsikratytume dar bent kelių gramų, kaip liūdėdavome, jeigu mūsų priemonės neduodavo rezultatų. Inga ramiai klausėsi ir mums nutilus tarė:
– O jūs neįsivaizduojate, kaip sunku yra svorio priaugti…
Niekada nebuvau atsidūrusi toje „norinčių priaugti svorio“ pusėje, nes mano kūnas pakankamai greitai įsisavindavo tam tikrus kaloringesnius maisto produktus, tačiau tą akimirką aš ligą pradėjau matyti ne tik iš „suromantizuotos“ pusės.

Pirmąją mano dieną skyriuje, iš jo kaip tik išėjo viena mergina, kuri, akivaizdu, buvo itin susidraugavusi su visa grupele. Kol aš dėliojausi savo daiktus į vietas, visos jos bendrame kambaryje krykštavo, lyg išleisdamos vieną iš savo seserų į pasimatymą, išleistuves ar tiesiog „už vyro“ (atleiskite, esu didžiulė kostiuminių dramų gerbėja, tad šis momentas labai rezonuoja su „išvykimu iš namų“). Girdėjau, kaip ji optimistiškai nuteikinėja kitas, kartodama, jog „jūs visos esate labai fainos, mes esame ne tik kūnas, būkit stiprios, prašau, sveikit“… Pirmąją dieną man tokio „Miss Visata“ monologo nesinorėjo girdėti, nes tai buvo dar tik mano pirmoji diena, mano startas ir aš nežinojau, kaip man seksis ir apskritai, kaip visas gydymas vyks. Viena iš merginų, ant sofos susikrovusi daugybę makiažo priemonių, „atliko“ išeinančiajai makiažą. Tąkart pagalvojau: „tikrai, kad mergaičių stovykla…“ ir man buvo keista, kad jos visos taip puikiai sutaria.

Sergant dažnai turėdavau sunkumų bendraujant su nepažįstamomis moterimis, nes labai savimi nepasitikėjau, o prie to nepasitikėjimo prisidėjo dar ir tai, jog laikiau save stora ir labai dažnai lygindavau save su kitų figūromis. Visos man buvo lyg konkurentės kažkokiame mano galvoje susikurtame „figūrų konkurse“. Nors įsivažiavus bendravimui aš labai greitai atsipalaiduodavau ir parodydavau savo pakankamai mielą ir rūpestingą pusę, tačiau pradžia visuomet būdavo kampuota. Kampuota ji buvo ir VS centre. 

Tuomet dar nebuvau toks brandus žmogus, kuris pats prieina ir inicijuoja pokalbį. Ne dėl to, jog buvau introvertė ar bijodavau užkalbinti, visuomet manydavau, kad prieiti turi prie manęs. Dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodydavau šalta ir „pasikėlusi“, kaip mano paauglystės laikais buvo mėgstama sakyti, tačiau iš tiesų tai buvo kažkokia gynybinė siena. Esu labai prieraišus žmogus, labai naivus ir lengvai patikintis, kas jam sakoma. Per trumpą savo gyvenimą dėl šių savybių patyriau daug skausmo, tad palaipsniui išmokau įsikūnyti į šį „personažą“ – šaltą, neprieinamą, kiek provokuojantį. Vis dar turiu šias savybes, kurias, suveikiant gynybos mechanizmui, panaudoju kaip apsaugą nuo įskaudinimo, tačiau bent jau iš pirmo žvilgsnio nebeatrodau, lyg nosimi raižyčiau dangų ir būčiau „per gera“ su kažkuo bendrauti. 

Taigi, merginos, kurios pirmosios priėjo prie manęs ir lengvai inicijavo pokalbius, buvo tos, su kuriomis aš sutariau geriausiai ir kurioms labai greit atsivėriau. Tiesą sakant, nebuvo nei vienos, su kuria nesutariau. Labai nemėgstu konfliktuoti ar jausti įtampą, kai reikia ilgą laiką išbūti kartu, tad stengdavausi nekelti „bangų“ ir tiesiog praignoruoti kai kuriuos erzinančius dalykus. Tačiau buvo vienas žmogeliukas, kuris kėlė sąmyšį visame skyriuje ir netgi pačios pakančiausios merginos ėmė kalbėti slaugytojai apie patiriamas neigiamas emocijas. Žmogutis buvo hiperaktyvus – labai garsiai kalbėjo, balsas buvo nepakeliamai čaižus, o charakteris labai nenuspėjamas ir įkyrus. Galbūt tai irgi buvo tik gynybinė kaukė, tačiau būnant tokioje „bendruomenėje“, kokioje buvome mes, bet kas, trikdantis skyriaus tvarką, nesilaikantis taisyklių ir maištaujantis prieš visas sveikimo priemones, kėlė grėsmę ir kitų sveikatos progresui. Jau minėjau, jog ne kartą ji buvo pagauta po valgio bėganti į tualetą, nors prisiekinėdavo nevemianti, o tiesiog labai norinti į tualetą, per savaitę bent penkis kartus prašydavo laisvinamųjų, neva, užkietėję viduriai, žalojo save būdama skyriuje, vėluodavo į užsiėmimus, į kuriuos būdavo nebeįleidžiama, rūkymo pertraukėlių turėdavo daugiau nei visos mes kartu sudėjus, nešdavo į skyrių „pletkus“ apie greta besigydančius asmenis iš ribinių būsenų skyriaus… Buvo daug dramų, kurios buvo lyg įkyrūs uodai, žvimbė aplink ausis ir neleido susikaupti ties niekuo kitu, o šiuo atveju, ties sveikimu. Būtent dėl šios priežasties, žmogeliukas buvo labai mandagiai „išprašytas“, nors žinau, jog psichikos sveikatos centras tikrai nepraktikuoja sergančiojo „išgrūdimo lauk“, tačiau išskirtiniais atvejais tenka pripažinti, jog gydytis atvykęs žmogus išgyti visiškai nenori. O tai, kaip ir minėjau, labai smarkiai prisideda prie kitų merginų sveikimo. Atsisveikinant žmogeliukas kiekvienai padovanojo po rožių ekstrakto kvepalų mėginuką – iš kur jis, aš neįsivaizduoju – tačiau nuo tos akimirkos rožių ekstrakto negaliu nei iš tolo užuosti, kvapas lygiai toks pat įkyrus, kaip ir buvo jį dovanojęs žmogutis. 

Visos kitos merginos nebuvo tokiais išskirtinai erzinančiais charakteriais, jos buvo malonios, išklausančios ir pačios atvirai pasakojo apie save. Pirmąją dieną susipažinau su savo lovos kaimyne Vilija. Ji buvo tokia paprasta, introvertė ir taip mane papildė… Ji buvo mano geriausia kaimynė. Tokia… Savo vietoje. Nors ir ne iškart, bet po truputį ji atskleidė savo šeimos situaciją, kaip nesutaria su tėvais ir kaip tai turėjo didžiulės įtakos jos valgymo sutrikimui.

Itin gerai atmenu mūsų pirmąjį pokalbį, kurį įsirašiau savo dienoraštyje:
– Kuo tu sergi? – paklausė Vilija.
– Depresija, – atsakiau.
– Tu bulimikė? – toliau klausinėjo ji.
– Ne, – kiek pasišlykštėjusi nusipurčiau. – Gydytojas sako, kad man nervinė anoreksija.
Vilija nužvelgė mano kūną ir manyje užsidegė raudona lemputė – aš vėl turiu pateisinti savo ligą, nes neatitinku jos išorinių požymių. Ėmiau teisintis, jog žinau, kad esu stora ir neatitinku anoreksijos standartų, tačiau Vilija nieko nesakė. Ji nesakė: „Tu nesi stora, ką tu čia kalbi!“, kaip tai buvo įprasta išgirsti iš aplinkinių, nors niekada nebuvau garantuota, jog jie sako tai, ką iš tiesų galvoja. Ji tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. Nei patvirtino, nei nuneigė. Nuo tos akimirkos buvo aišku – su šia mergina mus tikrai sieja svajonė turėti tobulai nusikamavusį kūną.
– O tu? – paklausiau nutraukdama link nejaukumo krypstančią tylą.
– Aš bulimikė, – išleidusi nusivylimo atodūsį atsakė pašnekovė. – Žiauriai norėčiau nevalgyti ir būti labai „kūda“. 
– O tai kodėl valgai?
– Nes esu silpnavalė ir beprotiškai mėgstu saldumynus. Prisiėdu ir tada viską išvemiu.
Tą akimirką pavydėjau jai, kad ji bent jau pasimėgauja maistu, tačiau greitai mano iliuzijos buvo nuleistos į klozetą:
– Vemti yra taip šlykštu! Tokia smarvė, fu. Šlykštu, – pati nuo savęs purtėsi Vilija.

Paradoksalu, kad bulimija sergančios merginos visad nori atrodyti tobulai gražios, lieknos ir yra pakankamai linksmos, lyginant su kenčiančiomis nuo anoreksijos, tačiau ligos „užkulisiai“ – smarvė, privemti klozetai, skrandžio spazmai, nuolatos nuo tulžies rūgščių perštinti gerklė ir susilpnėję dantys, prastas burnos kvapas, pamėlę nuo „grūdimo“ į burną, krumpliai. Su visu tuo mane supažindino mano lovos kaimynė, kuri buvo brutaliai atvira ir už tai aš ją labai pamilau. 

Kita man labai giliai į širdį įstrigusi asmenybė (kitaip jos nepavadinsi), turėjo persivalgymo sutrikimą. Ji buvo mergina su tokia stipria nuomone ir tokiu konkrečiu mąstymu, jog neatrodė, kad kas nors kada nors galėtų ją palaužti. Justė gyveno mano palatoje, jos lova buvo tiesiai prieš mane. Užgesinus šviesas, dažnai visos vis dar kalbėdavomės apie dieną ir ji būdavo ta, kuri mus visas sukontroliuodavo:
– Mergos, miegam, užsikiškit.

Vyresnioji sesuo. Ji buvo tiesmuka, nuoširdi ir be jokių filtrų. Aš tokius žmones laikau pavyzdžiais, nes pati labai dažnai bandau prisitaikyti prie kiekvieno ir būti tokia, kokios manęs reikia. O ji buvo tokia ir ne kitokia. Aukšta, maištingos išvaizdos, turėjo auskarą veide ir trumpus garbanotus plaukus, menišką sielą ir beprotiškai gerą humoro jausmą. Kartais juodą, kartais sarkastišką, tačiau visuomet labai taiklų. Ji skyriuje labai daug piešdavo ir tuo užkrėtė mus visas.
– Aš nemoku piešti, – sakydavau jai.
– Koks skirtumas, imk teptuką ir keverzok bet ką!
Ji man buvo didžiulė paskata būti tokia, kokia esu tą akimirką. Ji buvo čia ir dabar. Nors labai giliai į savo sielą ji manęs neįsileido, tačiau tiek, kiek ją pažinau, man davė neaprėpiamos naudos. Justė nuolat iškeldavo svarbius klausimus per informacinį skyriaus susitikimą, ji nieko neslėpdavo ir „drėbdavo“ viską tiesiai šviesiai. Kai kurioms jautresnių charakterių merginoms jos būdavo per daug, ji kasdien iš slaugytojų girdėdavo: „Juste, taip sakyti negražu“, o aš iš šono stebėdavau ją ir visuomet palaikydavau.

Ji buvo mūsų skyriaus „vadė“. Bent jau asmeniškai man. Aš buvau jos Margarita. Šis vardas neturi jokios ypatingos reikšmės, tiesiog mano vardą jai buvo per daug sunku atsiminti, todėl kartą tarė: „Būsi Margarita“. Kitas vardas buvo Miranda. Kad ir kaip mylėjau savo tikrąjį vardą, tai buvo vienintelis žmogus, kuriam leidau save vadinti taip, kaip ji pati norėjo. Rašydama šias eilutes sėdžiu priešais spintelę, ant kurios pastatytas Justės man dovanotas nedidelis paveikslas, kurį ji tapė skyriuje – giliai žalios spalvos fone „besisukantis“ įvairių spalvų sūkurys, kurio trijuose drobės kampuose – po medį, o viename iš jų – taškeliai. Interpretacijų turėjau ir vis dar turiu labai daug, tačiau svarbiausia yra tai, ką Justė parašė nugarinėje paveikslo pusėje: 

„Martina, mano mažyte Margarita-Miranda, 

Juk žinai, kad genijai pataiko į tuos taikinius, kurių kiti nemato. 
Linkiu taikliai į juos šaudyti!!!
Su meile…
JuMich

2013.11.14
Vilniaus Vasara“

Tai buvo antroji mano gydymosi savaitė ir Justė maždaug po savaitės su trupučiu išvyko… Palikusi man savo, kaip vadės, rašytą „testamentą“:

1. Nosies purškalą, numylėtą pipirą palieku Martinai. Jai taip pat palieku teisę prižiūrėti visas, kurios krapšto spuogus ir skirti joms atitinkamas nuobaudas.
2. Ž. palieku ausų krapštukų, kad ne tik girdėtų, bet ir išmoktų klausyti.
3. V. palieku sąsiuvinį, kad galėtų pradėti mokytis ispanų kalbos.
4. I. palieku arbatos, kad būtų graži, kaip rožė.
5. G. palieku oranžinę žvakę, kad išlaisvintų savo čachras.
6. V. palieku bičių pikį pažeistos odos priežiūrai.
7. V. palieku veidrodėlį plaukų tiesinimui.

Ji buvo ta vyriausioji sesuo, kuri privalo palikti savo jaunėles ir pradėti savo gyvenimą. Kad ir kaip liūdna buvo, jog ji išvyksta, aš nuoširdžiai linkėjau jai sėkmės. Ne tik dėl ligos – tiesiog sėkmės gyvenime, nes tikrai žinojau, kad ji nėra tiesiog eilinis žmogus. Dabar Justė – trumpametražių filmų režisierė, jai sekasi puikiai! 

Jeigu nauja, gydytis atvykusi mergina atrodydavo „normaliai“ – nebuvo nei kritiškai liekna, nei akivaizdžiai turinti persivalgymo sutrikimą – spėliodavome, ji anoreksikė ar bulimikė.
– Išsipūtę žandai, – tardavo „žinovės“. – Bulimikė. 
Paaiškinimas būdavo paprastas – nuo nuolatinio priverstinio ar susiformavusio reguliaraus savaiminio vėmimo ir „žiaugčiojimo“, merginų žandikauliai taip ištindavo, jog jos primindavo burundukus ir galva tapdavo neproporcinga lieknam kūnui. Tai nebuvo piktybinis apkalbėjimas, tiesiog buvome užsidariusios su savo liga ir viskas, kuo tuo metu gyvenome buvo valgymo sutrikimai – tekdavo prasimanyti pramogų.

Mūsų pokalbiai, bet kuriam sveikam žmogui, turėtų skambėti tiesiog kraupiai. Tačiau dėkoju likimui, kad visgi atsidūriau tokioje vietoje, su taip pat kaip aš besijaučiančiais, neišklausytais ir nesuprastais žmonėmis, su kuriais mane siejo daug daugiau nei tik liga. Vienas „juokingesnių“ pokalbių apie bulimiją: merginos labai atvirai dalindavosi savo patirtimi vemiant ar sukeliant vėmimą, ir viena iš jų tarė:
– Skaniausiai vemti, kai prisiryji ledų.
Išsivemiančios merginos lyg po nušvitimo pradėjo linksėti galva:
– Taaaaaip! Ir žiauriai lengvai vemiasi.
Tokie pokalbiai skyriuje buvo visiška norma. Visos buvo atviros netgi kalbėdamos apie šleikštulį keliančius dalykus, tačiau buvo gera žinoti, jog šioje „stovykloje“ tvyro pasitikėjimo, supratingumo ir nesmerkimo atmosfera, kur kiekviena PAGALIAU gali leisti sau išsakyti liguistas savo mintis. Ir žinoti, jog už tai nebus nei smerkiama, nei išvadinta „ligone“, nei priversta nutilti. Nebent tokios kalbos vykdavo prie stalo…

Anoreksikės taip pat dalindavosi savo „patirtimi“, nors ši liga taip smulkiai aprašyta, jog pasigooglinus galima rasti visokiausius metodus, ne tik, kaip atpažinti ligą, bet ir kaip ja susirgti. Be to, kad daugelį metų nenešiojau liemenėlės, tikėdamasi, kad mano krūtinė „sumažės“ arba bent jau neatrodys tokia didelė (tuo metu mano dydis buvo B), negalvodama apie tai, jog „sumažėti“ jie nesumažės, o tiesiog „nutįs“, dariau ir visokių kitokių prisigalvotų keistenybių. Būdama dar studentė, daug sėdėdavau prie įvairiausių rašto darbų, tad tarp kojų įsidėdavau trijų litrų talpos stiklainį – kad atsirastų tarpas tarp kojų, kurio taip visuomet norėjau. Ar jūs įsivaizduojate, kaip aš turėjau atrodyti kambaryje, o dar blogiau – kas turėjo dėtis mano galvoje, kad laikyčiau tokį „triuką“ efektyviu?! Viena mano nemylimiausių vietų buvo skruostai, kažkada savo dienoraštyje rašiau, jog jie pavertė mano lūpas tiesiog maža skylute veide. Nors nei mano skruostai buvo dideli, nei mano lūpos mažos, nežinau, kas dėjosi mano galvoje, bet per paskaitas, kai reikėdavo daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, sėdėdavau į burnos ertmę įtraukusi skruostus ir juos sukandusi dantimis, kad atrodytų labiau įdubę, o ilgainiui tikėjausi – tokie ir liks. Tas pats su pagurkliu ir liežuvio „prilipinimu“ prie gomurio. Tai veikia akimirkai – nuotraukai ar panašiai – bet visam gyvenimui? Ką aš sau maniau… Kad kojos vizualiai atrodytų „lieknesnės“, nenešiojau kelnių ir rinkdavausi tik platėjančius sijonukus. 

Aš visa tai dariau, kad ATRODYČIAU lieknesnė, romantizuodama anoreksiją, lyg tai būtų labiau „stilius“, nei liga. Niekada iš arti nesubuvau susidūrusi ir nebuvau mačiusi merginos, kuri yra ties kritine riba. Iki kol į skyrių neatvyko Vita. 

Manau, tai buvo antroji mano savaitė skyriuje. Aš vis dar „kovojau“ su mintimi, jog esu anoreksikė, vis dar bandžiau susitaikyti su tiek „daug“ maisto, kasdien užpildančiu mano kūną, mintyse vis dar maniau, jog su kiekvienu valgiu priaugu po porą kilogramų, o negalėdama sportuoti – jų nenumetu. Tačiau kai po vieno iš užsiėmimų, prieš pietų metą, grįžome į skyrių „apsiforminti“ ir „apsitvarkyti“, slaugytoja mus informavo, jog vienoje „privačiausių“ palatų, kurioje galėjo gyventi tik dvi merginos, apsistojo nauja skyriaus gyventoja, tik ji neis pietauti. Viskas skambėjo labai paslaptingai, lyg koks labai žinomas žmogus, kuriam reikia apsaugos, nuo šiol skyriumi dalinsis su mumis. Papietavus mums „pristatė“ naują „seserijos narę“ – vos 35 kilogramus sveriančią Vitą. 

Nuskambės žiauriai, bet ji atrodė tragiškai. Ji atrodė, kaip visos anoreksija sergančios merginos, į kurias žiūrėdama „inspiruodavausi“ ir kurių kūnus laikydavau siekiamybe. Tik realybėje ta siekiamybė neatrodė taip tobulai. Vita sėdėjo visiškai sugriuvusi ant sofos, lyg jos stuburas būtų guminis, jos delnai buvo neproporcingai dideli jos itin smulkiam sudėjimui, jos nagai buvo nukramtyti, odelės sausos – kai kur pakraujavusios, kai kur sukietėjusios, pirštai šiek tiek pamėlę. Veidas pilkšvai gelsvos spalvos, didžiules akis dengė akių vokai, kurie, regis, svėrė daugiau nei pati mergina, nes jie buvo taip užkritę, jog neatrodė, kad ji atsimerkusi. Lūpos sausos, melsvos, o jų kampučiai nusvirę žemyn – nežinau, ar dėl nuovargio, ar iš liūdesio, bet atrodė, jog šis gležnas padarėlis toks pavargęs, nemiegojęs ir išsekęs… Baltų plaukų kupeta ant pakaučio ir mažytė trumpa kasytė už nugaros, penkiais dydžiais per didelis rožinis džemperis, tamprės, per kurias neproporcingai visam kūnui styrojo kelių sąnariai ir vilnonės kojinės, kurios užbaigė visą šokiruojantį „įvaizdį“. Štai taip realybėje atrodo anoreksija.

Ji buvo paskirta į mano užsiėmimų grupę, tad nuo pirmos dienos, niekieno neliepiama, tapau jos „mentore“. Prieš vieną iš užsiėmimų, užėjau pas ją į palatą, pasakyti, jog ruoštųsi eiti kartu su mumis. Ji sėdėjo ant lovos su kažkokių žaidimo apataru. Lovą dengė rožinis pledas, o ant jo netvarkingai pūpsojo vaikiška pagalvė. Maniau, jog mergina dar labai jauna, todėl lyg „vyresnė sesuo“ pradėjau ja rūpintis. O ji iškart prisirišo prie manęs ir labai džiaugėsi mano dėmesiu.
– Aš nenoriu niekur eiti, – vos girdimai išlemeno.
Kažkodėl nuo Vitos atėjimo į skyrių, aš tapau labai minkšta. Ypatingai jai. Man jos buvo labai gaila. Aš nuoširdžiai niekada taip negailėjau žmogaus, kaip pamačiusi ją.
– Einam, bus smagu, – atsisėdusi šalia jos kalbinau.
Tiksliai nepasakysiu ką kalbėjome, tačiau puikiai pamenu, jog tąkart supyniau jai plaukus, ar tai kas iš jų buvo likę. Supyniau dvi kasytes, kad derėtų su jos itin vaikišku įvaizdžiu. Ji buvo labai patenkinta ir nuo tos akimirkos, skyriuje tapau jos prieglobsčiu. 

Vita sunkiai vaikščiojo. Sunkiai valgė. Ji tiesiog žiūrėdavo į vieną tašką arba merdėjo kažkur savo pasaulyje. Turbūt antrąją jos atvykimo dieną, gydytojai jai į skrandį įleido „zondą“. Nebuvau to mačiusi, nebuvau to patyrusi ir net nebuvau pagalvojusi apie šią anoreksijos pusę. Tą „neglamūrinę“. Nieko gražaus tame nebuvo. Nieko sektino. Nieko įkvepiančio. Tai buvo žmogus, kuris tiesiog egzistavo. Maistas jai „kapsėjo“ tiesiai į skrandį ir tai nebuvo omletas ar bulviniai blynai. Tai buvo tiesiog vientisa masė. Ji nebuvo nei iš tolo panaši į kitas merginas – ji nekalbėjo su mumis, nevalgė su mumis, nieko apie ją nežinojome. Tačiau kaskart, kai kažko norėdavo paklausti ar pasakyti, kreipdavosi į mane – sutvarkyti plaukus, padėti „išsirinkti“ rūbų derinį dienai, kai norėdavo parodyti, kokių džemperių turi… Ji buvo lyg penkiametė mergaitė, kuri gyvenime džiaugiasi tokiais dalykais, kaip „Hello Kitty“ marškinėliai, rožinis plaukų lankelis su pūkeliais ar kaklo pakabukas su širdele. 

Kartą, kai pyniau jai plaukus, ji atitraukė vieną megztinio rankovę ir atkišo ranką man prieš akis. Vaizdas mane tikrai supurtė – visa jos ranka nuo riešo iki alkūnės buvo nusėta įpjovimų randais. Nebuvo nei vieno sveikos odos plyšelio. Randas ant rando po randu rande. Nebuvau iš tų, kurios pakraupsta dėl savęs žalojimo, visgi ir pati esu pakėlusi prieš save aštrų daiktą, tačiau tai buvo visiškai tironiška. Aš paėmiau jos ranką ir su didžiuliu gailesčiu žiūrėjau į ją. Tada ji atitraukė kitą rankovę – kita jos ranka atrodė lygiai taip pat. Tokiomis akimirkomis, kad ir koks stiprus būtum, kad ir kaip empatizuotum kitam asmeniui ir suprastum, kodėl jis taip elgėsi su savimi, pritrūksti žodžių. Tiesiog… Tinkamų žodžių žodynėlyje nebelieka. Klausti „kodėl?“ – aš žinau kodėl. Barti „kaip blogai…“ – nėra prasmės. Nustebti „o Dievulėliau!“ – tie žodžiai aidi galvoje, tačiau neišeina iš burnos, nes atsiranda baimė, jog žmogus gali būti paskatintas tokios reakcijos ir toliau užsiimti savižala.

Siaubingiausia buvo, jog tai ji man rodė be jokios emocijos – „tiesiu veidu“. Nesupratau, ar taip ji prašo gailesčio, ar taip ji prašo pagalbos, ar tai yra vieninteliai dalykai, kuriais ji gali „pasipuikuoti“. Ilgainiui gyvendama su ja skyriuje, supratau, jog tai miksas visų šių dalykų. Vienintelis dalykas, kuris man tuo metu sukosi galvoje: „tai liks visam gyvenimui. Tie randai jai visą gyvenimą primins apie šį juodą etapą.“ Ir tai buvo pirmasis kartas, kai apie anoreksiją pradėjau galvoti ne kaip apie itin romantišką gyvenimo būdą, bet kaip apie itin sunkią ligą, kuri po savęs gali palikti gilius randus. Kai kada ir tikrąja to žodžio prasme.

Maždaug po savaitės maitinimosi per zondą, Vita kiek „pagyvėjo“. Ji daugiau bendraudavo su merginomis, labai daug rūkė (pabrėšiu LABAI daug), juokdavosi iš savo ligos ir zondo, kurį su stovu ant ratukų tampydavosi paskui save.
– Vita, koks tavo draugo vardas? – kartą pasijuokė Justė. – Kadangi visur jį tampaisi, tai supažindink.
Vita kartais susigėsdavo, kai kas nors kitas, ne ji pati, pasityčiodavo iš savo situacijos, tad tąkart tiesiog pabėgo į kiemą parūkyti, o grįžusi iš niekur nieko tarė:
– Pou. Jo vardas yra Pou. 

Tai būdavo išskirtinės akimirkos, kai juokdavomės iš tragiškų situacijų. Tačiau visos tikėjome, jog be humoro ir be juokimosi iš savęs, niekaip negalėtume ištverti gydymo ir pratempti ilgų, sunkių dienų skyriuje. 

Antrasis momentas, kai pagavau save „nebenorinčią“ sirgti buvo tuomet, kai pasakodama apie save, Vita prasitarė apie savo amžių. Ji buvo tik dviem metais jaunesnė už mane – 22-iejų. Pagal jos bendravimą atrodė, kad jai daugiausiai penkiolika, o kartais jos mąstymas ir elgesys priminė penkiametę. Kad ji beveik mano bendraamžė, mane nuoširdžiai nustebino. Ir būtent tą akimirką, suvokiau, jog anoreksija – ne vien išvaizda, badavimas palieka žymę ne tik kūno išorėje, bet ir smegenyse. 

Niekada nebuvau susimąsčiusi, kiek badavimas įtakos daro smegenų veiklai, tačiau kartais sakoma – geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų perskaityti. O gal taip ir nesakoma, bet šį principą pritaikiau sau. Jeigu nebūčiau sutikusi gyvo anoreksijos pavyzdžio su visais aprašomais jos simptomais, aš vis dar būčiau svajojusi pasiekti savo tikslą ir ATRODYTI, kaip TIKRA anoreksikė. Dar kartą pabrėžiu ATRODYTI. Tačiau pamačius gyvą pavyzdį, smegenyse užsidegė raudona lemputė – ar aš noriu, kad mano tikslas būti liekna, taip paveiktų ir mano smegenis? Ar aš noriu „skambėti“ lyg mažas vaikas? Ar aš noriu, kad man rūpėtų tik rožiniai lankeliai ir viskas, kas susiję su „Hello Kitty“? Ar aš gyvenime nenorėčiau pasiekti daugiau, nei numesti kilogramai? Būti dvidešimt dviejų ir elgtis lyg mažamečiui… Aš pradėjau labai daug galvoti apie tai, koks būtų gyvenimas, jeigu aš vis dar laikyčiausi įsikibusi savo idealios figūros vaizdo. Nors niekada nelaikiau savęs itin protingu žmogumi, aš žinojau, jog esu įdomi pašnekovė, turėjau daug genialių idėjų ir siekių, giliai širdyje žinojau, jog aplinkiniams ir visuomenei galiu pasiūlyti labai daug. Tą akimirką manyje „nubudo“ didžiulis noras pradėti sveikti ir performuoti savo požiūrį į kūną. Nuolatos kartodavau sau: „aš tikrai galiu nugyventi įdomesnį gyvenimą!“

Trečiasis momentas, kuris galutinai įtikino, jog anoreksija nebus tai, dėl ko aš paliksiu žmonėms įspūdį, kai visas likusias savaites Vita apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie savo patirtis ligoninėse. Ji gydėsi visose Lietuvoje egzistuojančiose psichikos sveikatos centruose, gydančiuose valgymo sutrikimus. Kai kuriuose jau triskart, kai kuriuose po dukart, šiame taip pat gydėsi nebe pirmą kartą. Paskutinysis ją „perdavė“ šiam centrui, nes tiesiog „nuleido rankas“ ir nebežinojo, kokį gydymą jai pritaikyti. Bemaž penkeri gyvenimo metai praleisti įvairiose ligoninėse, su vis naujais žmonėmis, ta pačia tvarka ir tais pačiais gydymo metodais. Tiesą sakant, labiausiai stebino tai, jog iš jos ši patirtis nuskambėjo su pasididžiavimo gaidele. Visos tuo metu skyriuje besigydžiusios merginos taip pat turėjo įvairių „santykių“ su psichikos sveikatos centrais, tačiau kiekviena kiek gėdingai prisipažindavo apie atkryčius ir nesugebėjimą susitvarkyti su savo liga, tačiau ne Vita. Nesinorėjo taip galvoti, tačiau toptelėjo mintis, jog ji tiesiog gyvenime neturėjo jokio kito tikslo ir buvo taip pasidavusi savo gyvenime, kad paprasčiausiai atrodė savo gyvenimą patikėti gydytojams ir nieko nedaryti. Man taip atrodė. Kad ji tiesiog NIEKO NEDARĖ. Nenorėjo pasveikti ir nenorėjo kitaip gyventi. O gal manė, jog nesugebės kitaip gyventi. Žiūrėdama į ją, kaskart galvodavau, jog aš iki tokio „lygio“ nusigyventi nenoriu. Noriu patirti kažką įdomaus, turėti santykius su vaikinu, eiti į pasimatymus, semtis patirties apie kurią galėčiau kalbėtis su draugais.

Kai Vitą „išskyrė“ su jos draugu Pou, kai ji buvo „priversta“ maitintis savarankiškai (o tai reiškia, atsipjauti kąsnį, jį įsidėti burną, sukramtyti ir nuryti – tiesiog…) – kilo daug sunkumų. Valgio metu ji sėdėdavo prie manęs, kaip jau minėjau, pajutau, jog ji manyje pajuto prieglobstį. Kartą valgant pusryčius, Vita guviai dėjosi į burną kąsnį po kąsnio. Tai kėlė įtarimą, nes kai teko pradėti maitintis pačiai, jis vos ne vos, įsidėdavo vieną kitą kąsnį į burną ir jį voliodavo visą valgiui skirtą laiką. Ne kartą ir ne du iš valgyklos parsinešusi maistą į skyrių, ji viena sėdėdavo prie stalo ir knebinėdavo maistą lėkštėje, kol slaugytoja sukdavo aplink ją ratus kartodama: „valgyk, nežaisk“. Jai iš tiesų buvo labai sudėtinga valgyti, kas sveiku protu nesuvokiama. Taigi tą rytą, kai valgėme blynus, sėdėdama šalia manęs ji susipjaustė juos į labai smulkius gabalėlius ir kišo į burną. O jos skruostas, esantis mano pusėje, vis didėjo ir didėjo.
– O kas čia? – paklausiau, baksnodama į išsipūtusį skruostą. 
Ji į mane pažvelgė tokiomis išgąsčio ir pykčio kupinomis akimis. Prižiūrėtoja Asta priėjo prie jos ir teištarė:
– Juk žinai, kad turėsi viską nuryti.
Nežinau, ar ji tikėjosi „praslysti“, ar tiesiog nebemokėjo kitaip elgtis su maistu, tačiau šį momentą atsiminiau labai gerai, nes esu taisyklių žmogus ir galbūt ne tiek iš instinkto padėti žmogui pasveikti, o dėl to, kad nebuvo laikomasi taisyklės – suvalgyti viską lėkštėje – išdaviau ją ir neleidau prasmukti su anoreksikių triukais – sutalpinti maistą į skruostus ir vėliau palatoje viską išspjauti į maišelį. O pasirodo, kad kitose gydymosi įstaigose jai tai puikiai sekdavosi. Kaip ir namuose…  

Vita buvo mano sveikimo pradžia. Bent jau didžiulio noro sveikti. Didžiulio noro išeiti iš ligoninės. Kad ir kaip keistai tai skambėtų – ji buvo mano (anti)inspiracija. Ir nors anksčiau būčiau galvojusi, jog toks žmogus, su tokia išvaizda ir tokia patirtimi bus mano tikslo lieknėti inspiracija – buvo atvirkščiai. Ji tapo mano inspiracija sveikti. Ir anti-inspiracija sirgti. Nors nelinkiu nei vienai gyvai būtybei sirgti šia tikrai baisia liga, bet manau, jog naudinga susidurti su realybe ir kiekvienai idealizuojančiai anoreksiją ar bulimiją, akis į akį susidurti su žmogumi, kuris „atitinka“ visus ligos kriterijus. Išgirsti neadekvatų ligos balsą, savo akimis pamatyti tikrąjį anoreksijos veidą ir tikrąjį kūną. Ir paklausti savęs – ar aš tikrai noriu būti tokiu žmogumi? Ne vien išvaizda, bet ir vidumi? Mano atsakymas buvo ne.

Šiandien yra lygiai 10 metų, kai nusprendžiau gydytis VSC. Be šių merginų, nežinau, ar praleistas laikas būtų davęs tokių gerų rezultatų. Visoms mano bendražygėms – Ievutei, Ingai, Justei, Kristinai, Vilijai, Vitai, Gretai, Karolinai, Žanai – linkiu būti sveikoms ir laimingoms!