Balansas. Psichikos higiena

Mental health is nothing to be shamed of, neither is talking about it.

Vienas svarbiausių punktelių, tačiau pelnytai „nustumtas“ žemyn po visų kitų, lengviau įgyvendinamų ir labiau plačiajai visuomenei priimtinų – psichikos higiena. Šį terminą aš esu tiesiog įsimylėjusi. Bendraudama su žmonėmis, kurie yra smarkiai atitolę nuo rūpinimosi ir apskritai suvokimo, kas yra psichikos sveikata, dažniausiai pasitelkiu šį žodžių junginį, kuris skamba kiek „smagiau“ nei „psichikos sveikata“. Mūsų visuomenėje (kalbu apie Lietuvą), žodžiai „psichikos sveikata“ yra pasitinkami su apatiškumo išraiška veide. Daugeliui tai vis dar tabu tema, kai kuriems itin jautri, o dar kiti turi tam tikrą atmetimo reakciją į bet kokias kalbas apie psichiką. Nuoširdžiai tikiu, jog visas šis neigiamas ar tiesiog ignoruojantis požiūris atkeliavęs iš gryno nemokšiškumo, nesidomėjimo ir negalėjimo pilnavertiškai diskutuoti tokia tema.

Psichikos sveikata, daugelio nuomone, kiekvieno asmeninis reikalas. Ši tema dažniausiai neliečiama, nes nuo pat mažų dienų visas dėmesys buvo skiriamas fizinei sveikatai, fiziniams skausmams gydyti, rūpintis fiziniu gerbūviu, aprūpinti fizinį kūną vitaminais ir tinkama priežiūra, tačiau retas, kuris jau vaikystėje susidūrė su tinkama psichikos sveikatos priežiūra. Viską galima suversti mūsų tėvams, kurie patys vaikystėje nebuvo mokyti, jog psichikos sveikata reikia rūpintis lygiai taip pat, kaip ir fizine, tą jie atsinešė iš savo tėvų ir perdavė mums, jų tėvai atsinešė tokį atmestiną požiūrį iš savo tėvų ir pasaka be galo… Vienetai šeimų, kurie domisi psichologija ir stengiasi savo atžaloms įdiegti psichikos higienos svarbą. 

Tačiau kaltinti ir ieškoti atsakymų, kodėl mūsų visuomenė tokia ir ne kitokia, aš nesiruošiu. Manau, jog kiekvienas galime pradėti nuo savęs ir atsigręžti į save, nesivadovaujant kaip gyvena didžioji dauguma. Nežinau, ar Lietuvoje pastebiu vis daugiau atgarsių apie psichikos sveikatos svarbą, ar aš tiesiog save apsupau žmonėmis ir informacija, kuri mane domina, todėl atrodo, jog labai mažais žingsneliais žengiame link psichiškai sveikesnės visuomenės. Nenoriu skambėti nuobodžiai, nenoriu pamokslauti ir nenoriu priversti bent vieną skaitytoją pasijusti žeminamu, nes nesidomi psichologija, todėl surašysiu viską labai paprastais žodžiais, lyg rašyčiau apie bet kokį kitą įdomų dalyką.

Su psichologija susiduriame praktiškai kiekviename žingsnyje – kiekvienas mūsų veiksmas, kiekviena mūsų mintis, kiekvienas sprendimas ir kiekviena nuotaika yra psichologija. Geri dalykai, blogi dalykai, skausmingi dalykai, itin jaudinantys dalykai – viskas yra psichologija. Mūsų reakcijos yra psichologija. Mūsų klaidos yra psichologija. Mūsų mintys yra psichologija. Mūsų požiūris yra psichologija. Vis dažniau žmonėms įdomu – „o kodėl aš taip galvoju?“, „kodėl pasielgiau taip, o ne kitaip?“, „kodėl aš taip sureagavau?“, „kodėl elgiuosi taip, nors mane tai skaudina?“, „kodėl esu su žmogumi, kuris mane skriaudžia?“, „kodėl man taip nesiseka?“, „kodėl aš toks?“ Šie klausimai dažniausiai iškyla iš pasąmonės tada, kai išjungiame gyvenimo „autopilotą“ ir akimirkai sustojame. Kai atsiranda laiko ir erdvės ne automatinėms mintims, kurios ūžia galvoje nuo pat ryto, bet egzistencinėms, kurios dažnai suvokiamos, kaip nereikalingos, nenaudingos ir neatsakytinos. Tačiau mes, žmonės, nesam visiškai nenuovokūs – dažniausiai patys pasirenkame neatsakinėti į tokius klausimus, nes puikiai žinome atsakymus ir jie mus skaudina. O tai, ką skauda, mes dažniausiai pratę ne GYDYTI, o tiesiog NUMALŠINTI. Todėl nugrūdame visas iškylančias „egzistencines“ mintis vėl gilyn į pasąmonę ir toliau gyvename intuityvų gyvenimą. Toliau kartojame tas pačias klaidas, neišgydę savęs ir neatsakę į iškilusius psichologinius klausimus, bijome stabtelėti, nes jie vėl iškils į dienos šviesą ir sutrukdys mūsų laimingą automatinį egzistavimą.

Daugeliui savo pažįstamų, kurie gyvena autopilotu ir į visus gyvenimo iššūkius turi vienodą reakciją, atsakymą ar „pasiguodimą“ – PRAEIS, parekomenduoju ir atsargiai (kartais nelabai…) kištelėju mintį susirasti psichologą. Visi, kaip choru, atsako tą patį: „žinau žinau, bet neturiu tam laiko, nežinau, kur rasti gerą psichologą“. Mokausi nusiraminti ir įkyriai nebepiršti tolesnių savo kalbų… Stengiuosi galvoti, jog „mintis pasėta“ ir kai ateis laikas – mano draugas ar pažįstamas žengs svarbų žingsnį ir kreipsis pas specialistą. Arba pats užves šią temą, lyg prašydamas, kad aš pabandyčiau dar kartą „įkalbėti“ ieškoti, su kuo jis galėtų pasikalbėti. Man labai sunku susilaikyti nenuvedus žmogaus už rankos, bet mano pačios psichoterapeutė prašė „negydyti žmonių per prievartą“, nes taip tik atbaidau nuo natūralaus jų pačių pasirinkimo pradėti psichikos higieną. Tad ir skaitytojams nepiršiu minties būtinai kreiptis į psichologą, nors manau, jog šiais laikais, kiekvienam nepakenktų pasikalbėti su specialistu.

Žmogaus elgesio paaiškinimų ieškojau nuo pat vaikystės – tuomet darydavau įvairius testus žurnaluose, ieškodama, kuri šuns veislė atitinka mano charakterį, koks aš būčiau metų laikas, ar aš gera draugė ir t.t., paaugus pradėjau domėtis astrologija ir daugelį savo ir kitų būdo savybių „nurašiau“ zodiako ženklui. Tuo iš dalies tikiu ir dabar, nors tikrai visi esame įvairiausių savybių miksas ir ne tik nuo mėnulio ir saulės išsidėstymo gimus, priklauso tai, kaip elgiamės tam tikrose situacijose, kaip reaguojame į įvykius ir kokias turime manieras. Dar vėliau, kad geriau pažinčiau mane supančius žmones, ėmiau vadovautis charakterio tipais – keturiomis raidėmis, kurios suskirsto žmones į šešioliką skirtingų asmenybių ir aprašo jų stiprybes bei silpnybes, tinkamą karjerą, koks žmogus yra tėvas, partneris, darbuotojas ir vadovas. Taip pat suklasifikuojami ir žinomi žmonės, tad įdomu „susitapatinti“ su tam tikra įžymybe ar televizijoje sukurtu personažu. Mano charakterio tipas – ENFJ – pagal lietuviškai išversta šio testo tinklalapį – MOKYTOJAS, nors anglų kalba „protagonist“, tiesioginis vertimas būtų „pagrindinis veikėjas“, „rėmėjas“, „kovotojas“. Šį pasaulinio pripažinimo sulaukusį testą naudoja daugelis įmonių, apmokydami savo naujus darbuotojus, kai šiems tenka dirbti komandoje, Pietų Korėjoje šis charakterio testas yra būdas „pralaužti“ ledus, užkalbinant žmogų, nes korėjiečiai lengvai „pamišę“ dėl charakterių tipažų. Įdomu tai, jog dirbant vienoje įmonėje, per darbuotojų mokymus, dariau šį testą ir mano rezultatas buvo ENFJ, padarius testą po ketverių metų – rezultatas buvo tas pats. Pakartojus testą dar po trijų metų – vėl gavau ENFJ. Tačiau yra žmonių, kuriems po kelių metų, tam tikrų gyvenimo pokyčių ir charakterio tipažas pasikeičia. Ne drąstiškai, tačiau yra atvejų, kai iš intraverto pasikeičiama į ekstravertą. Vadinasi, charakteris yra „minkomas molis“, kuris gali kisti dėl aplinkos poveikio.

Tai, kas charakteryje ir asmenybėje paveikta aplinkos, galima paaiškinti per sociologinį, antropologinį ir psichologinį aspektus. Sociologinis – visuomenės „prisilietimas“ prie asmenybės formavimosi, antropologinis žmogų formuoja per kultūrinius, intelektualinius ir prigimties aspektus, o psichologinis – per įvairiausius elgsenos, reakcijos, psichinių ligų bei traumų modelius. Tai visiškai mano pačios suvokimas – specialistai turbūt paaiškintų visiškai kitaip, tačiau nenoriu skambėti kaip mokslinis baigiamasis darbas ir viską, ką ir kaip suprantu, perleidžiu per savo suvokimą. Nors daugeliu atveju, sociologinis ir antropologinis aspektai nėra pakeičiami – formuojantis asmenybei, nustatytos visuomenės normos, tam tikri rasiniai ir kultūriniai dalykai nėra lengvai transformuojami, psichologinis kiekvieno žmogaus „fonas“ gali būti keičiamas individualiai. Nuskambėjau visiškai ne kaip aš – labai griozdiškai ir neaiškiai, bet manau, verta paminėti, jog mūsų psichika – lanksti, tad bandant paaiškinti kiekvieną savo veiksmą, randant nepageidautinų poelgių priežastis, išdrįsus pasiknaisioti ne itin gražioje ir pasaką primenančioje vaikystėje, mes galime pakeisti savo elgesį ir išvengti pasikartojančių klaidų.

Paimsiu konkrečius pavyzdžius, nes kol kas viskas skamba labai abstrakčiai… Sakykime, daugelis žmonių turi labai prastus santykius su maistu, bet niekas iš tų žmonių neieško gilesnių to priežasčių. Kodėl atsiranda persivalgymas? Kodėl kilus stresui, griebiamės nepageidaujamas emocijas suvalgyti arba nuplauti alkoholiu? O kodėl kiti, apėmus stresui, atvirkščiai – nieko negali įsidėti į burną? Kodėl liekame santykyje su mus fiziškai ar psichiškai skriaudžiančiu partneriu? Kodėl pasirenkame gyventi su priklausomybę turinčiu asmeniu? Kodėl patys turime priklausomybių? Kodėl mus suerzina tam tikri kolegų veiksmai? Kodėl leidžiamės manipuliuojami? Kodėl patys manipuliuojame žmonėmis? Kodėl pabendravę su kai kuriais žmonėmis jaučiamės lyg visa mūsų energija kažkur išgaravo? 

Dažnai pagalvoju – negi žmonėms neįdomu sužinoti apie save, analizuoti elgesį, kaip tam tikri veiksmai išprovokavo emocijas, spręsti vidinius konfliktus ir priimti sunkius sprendimus? Kaip bijoma ieškoti savo silpnybių ir įvardinti klaidas, prisiminti gėdingus įvykius ir pripažinti, jog nei mes patys, nei aplink mus gyvenantys žmonės, nei mūsų tėvai, nei partneriai – nei vienas nėra tobulas ir jeigu mes nuolatos ignoruosime iškylančias problemas, kaip pavyzdžiui – psichologinis smurtas šeimoje, valgymo sutrikimai, manipuliacija darbo aplinkoje, įvairios socialinės baimės ir priklausomybės – ir nepripažinsime problemų, tol negalėsime jų išspręsti. O tam visu šimtu procentu, reikia domėtis psichologija. Aš nuoširdžiai tikiu, jog žmonės, skaitantys šį tekstą, nėra „primatai“, kaip kartą pasakė mano psichoterapeutė. Primatai tai žmonės, kurie laimę supranta labai primityviai – šeima, vaikai, darbas, namas, atostogos. Jokios savirealizacijos, jokių prasmingesnių tikslų, jokio psichologinio tobulėjimo. Kaip sakau aš – gyvenimas autopilotu arba iš inercijos. Nežinau, galbūt tie žmonės jaučiasi labai laimingi, galbūt jų šeimose tikrai nuolatos šviečia saulė, o užslinkus debesėliui, viskas išspręndžiama itin pagarbiai kalbantis ir kiekvienam šeimos nariui išreiškus savo nuomonę, jausmus bei priėjus visus tenkinančio problemų sprendimo. Tikrai tikiuosi, jog bet kuris žmogus, atsivertęs šį įrašą, nori ar bent užsinorės, keisti savo „primato“ gyvenimą, kitaip – nežinau, kodėl sugaišo tiek laiko skaitydami.

Psichologija yra absoliučiai visur. Nuo pat ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Ir pradėjus ja domėtis, viduje atsiveria labai daug žaizdų. Analizuoti save nėra lengva – iškyla daug nemalonių savybių, tenka prisiimti atsakomybę už tai, kaip nugyventas ir vis dar gyvenamas gyvenimas, nes tenka pripažinti, jog jį susikūrėme patys ir dėl to negalime kaltinti nei šeimos, kurioje augome, nei aplinkybių, nei partnerių, nei savo darbo, nei gyvenamosios vietos, nei vyriausybės, nei oro, nei finansinės padėties… Nes viskas priklausė ir priklauso nuo mūsų. Mūsų gyvenimas yra mūsų rankose, kad ir kaip banaliai tai skamba, bet kuo greičiau tai suprasime ir perimsime kontrolę, tuo greičiau galėsime užsiimti psichikos higiena. Pradėsime gyventi taip, kaip norime, nes rūpinsimės, kokie žmonės lieka mūsų gyvenime, kokie santykiai mus tenkina, nusibrėšime ribas darbe, išsikelsime sau tikslus ne tik atsikelti, pavalgyti, užsidirbti ir grįžus atsipūsti prie serialo, pasimylėti ir išlekti prabangių atostogų, kad galėtum pasirodyti KAŽKAM, koks tu laimingas. 

Šiandieninė mano „vėžio situacija” daugeliui kelia klausimą: „kaip tu taip pozityviai ir ramiai žiūri į tokią rimtą ligą?” Atsakymas: nes aš ilgą laiką rūpinausi savo psichikos higiena ir užsiauginau savo asmenybę iki tokios stiprios, kuri sugeba nesužlugti „nutikus vėžiui”. Lygiai taip pat einant gydymosi keliu, atrandu vis daugiau emocinės stiprybės išlaikyti „sveiką protą” bei susitvarkyti su visomis vėžio atneštomis pasekmėmis. Rūpinimasis savo psichikos sveikata nereiškia, jog viską gyvenime kontroliuosi ir kiekviena nutikusi nelaimė „nubėgs lyg vanduo nuo žąsies”, tačiau galiu garantuoti, jog tikrai sugebėsite gyventi labiau subalansuotą gyvenimą.

Ps: charakterio testą pasidaryti galite čia.