Balansas. Mėgstama veikla

Doing what you love in not a waste of time.

Muzika jau seniai man nereiškia vien per dieną lydinčio fono, visas laikas, praleidžiamas analizuojant dainas, netgi filmų garso takelius, mane privedė prie pripažinimo, jog muzika yra vienas iš mano pagrindinių hobių. Rašyti apie hobį, kaip apie balanso ir harmonijos aspektą – sudėtinga, nes kiekvienas mes turime labai skirtingų mėgstamų užsiėmimų, kurių labai dažnai net neįvardiname kaip hobių, kadangi tai būna taip „tampriai“ su mūsų kasdienybe susiję veiksmai, imame to nesureikšminti ir neįsivardiname, jog visgi turime savo mėgstamą veiklą.

Rašydama šį punktą iš savo perspektyvos, negaliu atkirti jo nuo, praktiškai, visų kitų punktelių – muzikos, fizinio aktyvumo, kūrybos, psichinės higienos, tobulėjimo ir netgi kartais neatskirčiau nuo mitybos ar ryto rėžimo. Turėjau atidžiai perskaityti, kaip hobis apskritai yra apibrėžiamas. Nekopijuosiu interneto platybių, savais žodžiais įvardinčiau hobį kaip mėgstamą pasikartojančią veiklą/užsiėmimą. Nors daugelis apibūdinimų prideda ir žodį „laisvalaikio“, aš su tuo nesutikčiau. Manau, kad jeigu kolekcionuoji monetas ir darbo metu internete dalyvauji kokiame nors aukcione, kuriame parduodama itin reta moneta – tai vis dar laikoma hobiu, tačiau nelabai laikytina „laisvalaikiu“. Labai dažnai mūsų mėgstama veikla įsiterpia į kitus užsiėmimus, persipina su visomis kitomis dienos veiklomis ir tai nėra griežtus laiko rėmus turintis dalykas. Žinoma, yra hobių, kuriems skiri atskirą dienos dalį ir susikoncentruoji tik ties tuo, tačiau visumoje aš nesutikčiau, jog hobis – tik laisvalaikio užsiėmimas. 

Kodėl mums reikia hobio? Daugeliui žmonių, hobis yra „pabėgimas“ nuo darbo. Dirbant ofisinį, sėdimą darbą, dažnas po darbų užsiima kiek aktyvesne veikla – bėgioja, lankosi sporto klube, eina į žygius per miškus, plaukioja, kopia į uolas, užsiima vandenslydžio sportu, lanko šokių pamokas – taip kompensuodami didžiąją dalį dienos „sėdomis“, taip pat norėdami išlieti per dieną sukauptą energiją. Priežasčių gali būti įvairiausių, užtruktų, jeigu pradėčiau visas jas vardinti. Žinoma, tai nėra taisyklė, kad dirbant sėdimą darbą, hobis būtinai turi būti aktyvus, tačiau fizinė veikla po ilgų valandų protinės veiklos – rekomenduotina.

Hobis iš tiesų gali būti tas trumpas dienos „pabėgimas“ nuo darbo, kai galima visas mintis perkelti kitur, užsimiršti, susitelkti ties kitais, veikiausiai, malonesniais dalykais. Hobis taip pat gali būti kūrybinio pobūdžio. Kiekvienas mūsų viduje turime kūrybiškumo gyslelę, tiesiog ne visi ja tikime ir ne visi suvokiame, jog tai yra kūryba ar kaip ją įprasminti gyvenime. Kūrybos pagalba žmonės ne tik išreiškia save, savo mintis bei jausmus, bet ir labai dažnai save gydo. Apie kūrybą kaip vieną svarbiausių gyvenimo balanso dalių parašysiu vėlesniame skyrelyje, šįkart paliesiu kūrybą tik kaip hobį. Kūrybiškumą atskleidžiančių užsiėmimų yra tiek daug, jog kai kurių net nesureikšminame. Pavyzdžiui, naujų receptų kūrimas ar jų dekoravimas – tai kūryba susijusi su maistu! Na, bent jau aš daugelyje hobių matau kūrybiškumo aspektą, galbūt dėl to, kad aš pati esu likusį į kūrybą ir toks žmonių ratas mane supa.

Anksčiau paklausta, koks mano hobis ar ką veikiu laisvalaikiu, nesugebėdavau atsakyti. Man hobis visuomet reiškė veiklą, kurią ne tik mėgstu, bet kurią taip pat sugebu atlikti itin gerai. Kažkodėl hobį siejau su savirealizacija. Galbūt dėl to, kad niekuomet nedirbau tokio darbo, kuriame jausčiausi pilnai realizuojanti savo talentus, o galbūt dėl to, kad savirealizaciją įsivaizduoju, kaip labai kūrybišką veiklą, o galbūt ir dėl to, jog kažkur pasamonėje hobį laikau neapmokamu užsiėmimu, už kurį gaunant pinigus tai jau tampa darbu. Esu girdėjusi pasakymą, jog hobį pavertus darbu – mums niekuomet nereiks dirbti ir visą gyvenimą šventai tuo tikėjau, iki kol supratau, jog vienam hobiui tapus darbu, jis nebebus hobis. Jis bus darbas. Todėl reiks kito hobio, kuriuo džiaugsimės po darbo. 

Ir nors giliai širdyje, tikiuosi, kiekvienas mūsų žinome, kur esame gabūs, kam turime talentą ir link kokio užsiėmimo linksta mūsų širdis, kartais labai sunkiai įvardiname savo mėgstamus užsiėmimus. Nes jais reikia užsiimti. Turiu begales pažįstamų, kurie labai mėgsta slidinėti ir kartą per metus „leidžia“ sau išvykti į savaitės slidinėjimo kelionę kalnuose. Ar tai hobis? Skamba labiau kaip pomėgis. Turiu draugų, kurie mėgsta vandenlenčių sportą, tačiau vos pasibaigus šiltajam sezonui, devynis mėnesius lentos stovi sukrautos garaže. Tai irgi skamba kaip pomėgis labiau, nei kaip hobis. Galėčiau vardinti dar daug pavyzdžių iš savo artimos aplinkos, kur žmonės tam tikrų sezono periodu yra smarkiai atsidavę tam tikrai veiklai ir likusį „ne sezono“ laiką praleidžia ant sofos, galvodami, koks jų tikslas gyvenime. Manau, dėl to, jog jie tiesiog neturi „tęstinio“ hobio. 

Būtent tęstinumas, mano nuomone, suteikia tą taip trokštamą vidinį balansą. Jeigu hobis yra tęstinis, ne kartą per metus ar kas kelis mėnesius įvykstantis užsiėmimas, tuomet jaučiame harmoniją tarp to, ką privalome daryti norėdami „išlaikyti“ save ir tarp to, kas mums teikia didžiulį džiaugsmą, ramybę, atsipalaidavimą. Ilgą laiką buvau žmogus, kuris nemokėjo ilgai išlaikyti dėmesio ties tam tikru užsiėmimu. Pradėdavau kažką, nebaigdavau, vėl pradėdavau, vėl mesdavau, pradėdavau kažką kitą – prarasdavau susidomėjimą, pajusdavau, jog „ne mano“… Klaidžioti tarp užsiėmimų, manau, visiškai sveika, savasties paieškos gali tęstis ilgus metus, jeigu paauglystėje neatradote savo identiteto, pomėgių ir gabumų. Tačiau nepamirškite, jog dažniausiai vaikystėje ar paaugystėje „užgimę“ hobiai yra tai, ką patobulinę galime tęsti būdami suaugę. Kartais suaugę stengiamės užsiimti tokiomis veiklomis, kurios mus žavėjo vaikystėje, tačiau neturėjome galimybės tuo užsiimti. Pamaloninti savo vidinį vaiką – labai sveika ir netgi rekomenduojama, tad visos neįgyvendintos svajonės, pildomos suaugus, taip pat suteikia harmoniją ir susitaikymą su viduje tebegyvenančiu vaiku. Tačiau tai jau kita tema… Savo svajonę šokti baletą šiuo metu įgyvendinu kartą per mėnesį nueidama pažiūrėti baleto, nes puantų taip niekada ir nebuvau apsiavusi. Mano vidinis vaikas dėl to labai liūdi, todėl pažadu sau – kada nors aš užsirašysiu į baleto užsiėmimus suaugusiems ir apsiausiu puantus!

Grįžtant prie įgyvendinamų hobių, daugelis mano, jog jie ateina paprastai ir jais užsiimti yra tas pats, kaip ryte pasigaminti pusryčius – nereikia dėti per daug pastangų, tiesiog užsiimi tuo ir tiek. Hobiams lygiai taip pat reikia motyvacijos ir disciplinos. Ypač pradedant užsiimti kažkuo nauju arba bandant „atgaivinti“ primirštą mėgstamą veiklą. Rašysiu apie savo asmeninę patirtį. Nuo pat mažumės žinojau, jog puikiai rašau. Žemesnėse klasėse, kai vykdavo įvairūs mokyklos renginiai, būdavau jų režisierė, rašydavau mažus pasirodymus, kurdavau scenarijus ir vaidmenis savo klasės draugams. Rašydavau eilėraščius, kurie „gimdavo“ atsitiktinėse vietose – poliklinikos koridoriuje, laukiant dailės užsiėmimo meno mokykloje, parke ant suoliuko, važiuojant pas senelius automobilio galinėje sėdynėje, žiūrint į vietinį tvenkinį… Inspiracija ateidavo taip greitai, jog visuomet su savimi turėjau užrašų knygutę, kuri buvo užpildyta mano mintimis. Baigiant mokyklą, pradėjau rašyti ilgesnius tekstus, pradėjau savo pirmąjį romaną. Nors jo nebaigiau, dalimis viešinau jį internete ir sulaukiau nuostabių atsiliepimų. Universitete vis dar rašiau, tačiau dienas užpildydavo susitikimai su draugais, išgertuvės ir „jauno suaugusio“ eksperimentai. Po universiteto, itin paūmėjus depresijai, rašymas buvo tai, ką galėjau atskirti nuo realybės – savo gyvenimą laikiau niekam tikusiu, tačiau rašyti man sekėsi itin gerai. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris leido jaustis gerai, kuriame jaučiasi visiškai savimi. Rašymas visą gyvenimą buvo šalia, tačiau aš jo niekuomet nelaikiau savo hobiu. Kodėl? Nes tai buvo „nuotaikos užsiėmimas“. Jeigu turėjau tam nuotaikos, jeigu jausdavau įkvėpimą – rašydavau, tačiau tam atskiro laiko dienoje niekada neskirdavau specialiai. Sakydavau: „kai ateis metas, rašysiu“. Jis ateidavo, tačiau neprognozuotai. Kol nesupratau, jog ir rašymui, kad ir koks kūrybiškas tai būtų užsiėmimas, reikia disciplinos ir šiokios tokios tvarkos. Žavu galvoti, jog rašytojai rašo tik tuomet, kai juos už rankos pagauna mūzos ir tuomet jie kuria dieną ir naktį, nesvarbu kokiomis sąlygomis, nesvarbu kur, nesvarbu ar valgę, jie tiesiog rašo… Toks sukurtas rašančiojo įvaizdis. Tačiau tai tikrai toli nuo realybės. Rašymas, kaip hobis, privalo turėti nustatytą laiką, patogią vietą ir nebūtinai būti įgyvendintas tik esant įkvėpimui. Sakoma – prireikia dvidešimt vienos dienos, kad tam tikra veikla taptų įpročiu. Norint balanso gyvenime, iš pradžių tenka save  versti daryti tam tikrus dalykus, hobio ieškojimas ne išimtis.

Taigi pasirinkusi laiką, kada man geriausiai sekasi rašyti, kada galva dar nebūna pripildyta dienos planų, problemų sprendimų ir žinau, jog niekam manęs neprireiks – sėdu rašyti. Tai būna ankstyvas rytas, kai visi dar miega, kai miestas tylesnis ir saulė vis dar nepakilusi. Visada žinojau, kad rytas man yra pats tinkamiausias laikas praktikuoti rašymą, tad žinių, KADA užsiimti išuo hobiu netrūko. Netrūko ir MOTYVACIJOS, nes labai norėjau rašyti knygą. Trūko tik DISCIPLINOS – kiekvieną rytą, nesvarbu, ar noriu dar šiek tiek numigti, nesvarbu, ar tai savaitgalis, nesvarbu kada nuėjau miegoti – keliuosi anksti, pasivaikštau lauke ir sėdu rašyti. Kartais nežinau apie ką, bet rašau. Kaip ir su kiekvienu hobiu, su rašymu man pirmiausia reikėjo rutinos, ritmo ir įpročio. Būna rytų, kai mūzos neaplanko, tačiau nesėdžiu prie tuščio lapo ir negalvoju, jog negaliu rašyti, nes nejaučiu įkvėpimo. Rašau, dėlioju žodį prie žodžio, nieko neištrinu, tiesiog… RAŠAU. Kai kuriais rytais pagauna toks įkvėpimas, jog sakinys veja sakinį ir aš net pavėluoju į darbą. Svarbiausias dalykas – nelaukti, kol jausiuosi pasiruošusi rašyti, pasiruošusi KAŽKĄ įdomaus parašyti, esmė tiesiog imti ir daryti.

Tai pritaikoma ne tik rašymui, paėmiau tai kaip savo hobį, kuris, iš šono žiūrint, atrodo reikalaujantis tik kūrybiškumo. Tačiau kaip ir kiekviename gyvenimo aspekte – hobyje taip pat reiktų ieškoti tikslo ir prasmės. Kas ir vienas popliariausių hobių – sportas. Manau, nerasite nei vieno sportuoti mėgstančio žmogaus, kuris į sporto salę kiekvieną kartą eina su didžiuliu noru. Svarbu nepamesti šios veiklos ir turėti su ja susijusį tikslą, tuomet motyvacija ir disciplina „parems“ viena kitą – neturint motyvacijos, į priekį ves disciplina, o „iškritus“ iš ritmo, motyvacija grąžins į tinkamą „rutiniškumo“ kelią. 

Esu labai laiminga, jog pagaliau atsakiau sau į klausimą: „kas yra mano hobiai?” Nuo tada kai turiu atsakymą, mano dienoje nebuvo akimirkos, kai galvočiau, jog neturiu ką veikti, esu niekam tikusi, gyvenimas eina pro šalį, o aš tiesiog stebiu jį iš šono. Kiekviena diena yra pripildyta balanso tarp darbo, mano fizinių poreikių tenkinimo (valgymo, miego, vaikšiojimo) ir mano mėgstamų užsiėmimų – muzikos, rašymo, skaitymo bei psichologijos. Atsakę sau į šį klausimą, gyvenimą imsite dalinti ne tik į darbas, namai, šeima, savaitgalis, bet vietos pradėsite ieškoti ir veiklai, kuri yra tik jūsų, kurioje jaučiatės maloniai, kuri galbūt neneša jums finansinės naudos, tačiau pripildo kasdienybę naujomis emocijomis, vidų – džiaugmo, atpalaiduoja, galbūt net „atjungia“ jus nuo gyvenimo rutinos ir padeda „pakrauti“ jūsų vidinę bateriją visiškai šviežia energija.