Shameless

people are ordinary. it’s our love that makes them so special.

Sužinojus apie vėžį ir bandant suvokti, kodėl jis manyje atsirado (nors giminėje vėžio atvejų nepasitaikė ir genetiniai kraujo rezultatai nerodė rizikos), viena iš mano sugalvotų priežasčių buvo – bausmė už tai, ką blogo esu padariusi. Kaip ir kiekvienas žmogus, nesu Šventoji ir gyvenime pasitaikė įvairiausių situacijų, kuriomis nesididžiuoju, nors nieko kritiškai tragiško niekam nepadariau. Konkrečiai pagalvojau apie vieną visai neseniai įvykusį „gyvenimo etapą“, dėl kurio „ėdžiau“ save net ir po to, kai jis pasibaigė. Labiausiai dėl to, jog nusižengiau savo vertybėms, įskaudinau žmones, leidausi išnaudojama ir praradau save – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Ir kai geriau pagalvoju ar garsiai kažkam išsakau mintį, jog vežys – tai bausmė arba karma už mano nuodėmę, suprantu, jog pati sau vis dar nesu atleidusi už savęs išdavimą, todėl vis dar ieškau „priemonių“, kaip „išpirkti“ tą kaltę. O vėžys – puikus atpirkimo ožys. Ir kalbu ne šiaip apie „įvarė man vėžį“, bet apie visas su juo susijusias pasėkmes, kurios man taip koreliuoja su mano nuodėme. Mano atimtas pasitikėjimas savimi, chemoterpijos metu atimtas mano fizinis patrauklumas, kuriuo kažkada manipuliavau ir didžiavausi, mano sugebėjimas ir nenumaldomas troškimas „viską kontroliuoti“ ir pasiekti to, ko noriu bet kokiomis priemonėmis – visa tai, kuo kažkada naudojausi ne tik geriems tikslams, dabar iš manęs atimta ir man tai atrodo pakankama, kad būtų bausmė. Ir tragiškiausia, jog aš jaučiuosi jos nusipelniusi.

Išsklaidysiu miglą ir leisiu skaitytojams mane teisti, nes pati save teisiau tiek, jog įsivariau vėžį (prašydama visatos atleidimo, dažnai sakydavau: „priimsiu bet kokią bausmę už tai, ką padariau“). Pradžiai įspėsiu – tai buvo paslaptis, apie kurią žinojo vos saujelė žmonių, paslaptis, kuri gyva buvo tris metus, nebegyva ji jau beveik dvejus. Išduoti šią paslaptį man reikėjo didelio pasiruošimo, nes būti nuteistai – nėra mano pramoga laisvalaikiu. Tačiau sveikimo ir susitaikymo su savimi procesui man būtina visą savyje nešiojamą gėdą, savigraužą ir kaltę išrašyti, sustyguoti, perskaityti ir leisti sau judėti toliau, nebesinešant visų tų jausmų lyg kryžiaus per gyvenimą. Visuotinio pasmerkimo nebebijau, nes save smerkiau taip ilgai ir lėtai, jog svetimą pasmerkimą veikiau priimčiau kaip validaciją, jog visą laiką elgiausi teisingai save engdama. Nors laikui bėgant imu suprasti, jog nėra už ką. Nebent už tai, kad esu žmogus, darau klaidas, jaučiu ir kartais vadovaujuosi širdimi labiau nei protu.

Here we go. Esu gan dramatiška ir teatrališka asmenybė, mane įkvepia netradicinės meilės istorijos, uždrausti santykiai, mano širdis stipriau plaką žiūrint filmus su daug flirto ir vilionių. Ilgalaikiai, pastovūs santykiai man atrodo labai nuobodūs. Nors pati tokiuose buvau ir žinau visus jų pliusus, žinau tą saugumo jausmą, tą jaukumą, kai žinai, jog šalia yra patikimas žmogus, o jei tas žmogus dar ir vertas pagarbos, gerbia tave ir tarp jūsų yra tvirtas laisvės, partnerystės ir pasitikėjimo jausmas – tai yra tiesiog gyvenimo siekiamybė. Tačiau man, kaip rutinos ir monotonijos nesugebančiam prisijaukinti žmogui, tai skamba kiek nuobodžiai. Ir ilgainiui, net ir turėdama tokius santykius, pradedu pasąmonėje kurti scenas apie tą amą atimantį flirtą, tą nepažįstamumo jausmą, tą bandymą sužavėti ir būti sužavėtai. Pamenu, kai tik pasirodė mini serialas „Karas ir taika“, pastatytas pagal Levo Tolstojaus tokio pat pavadinimo romaną, aš žiūrėjau ir žavėjausi, netgi įsirašiau į savo kompiuterį ketvirtą serialo epizodą – kur pagrindinė romano herojė Nataša Rostova, kuri buvo susižadėjusi su nors ir šalto būdo, bet labai ją pamilusiu Andrėjumi Bolkonskiu ir laukė jo grįžtant į Maskvą, buvo suviliota nuo pat pirmosios romano minutės ir pirmųjų puslapių knygoje, blogą reputaciją ir mergišiaus etiketę „besinešiojančio“ Anatolijaus Kuragino. Nemoku apsakyti, kokias audras viduje sukeldavo tos kelios minutės, kai jis bandė suvilioti nekaltąją Natašą, o kai ji pasidavė ir patikėjo, jog vaikinas ją iš tiesų myli, nusprendė nutraukti sužadėtuves su Andrėjumi ir slapta pabėgti su Anatolijumi – man atrodė, kad tokios „meilės“ istorijos yra įdomios, tokios situacijos verčia iš padų, atima žadą, suteikia jaudulio ir tai yra gyvenimo „variklis“. Atrodo, visada žavėjausi „blogais berniukais“, nes visą gyvenimą tikėjau, jog galiu juos „pagydyti“ ir „sutvarkyti“. Banalusis „meilė priverčia keistis“ principas.

Per gyvenimą turėjau porą tokių „bandysiu pagydyti“ santykių. Ir taip, žinau apie „Moterys, kurios myli per stipriai“ knygą, skaičiau ją ne kartą ir analizuoju savo vaikystę, nors sunku būtų pritempti prie to, jog mano tėtis buvo man blogas ar manęs nemylėjo. Galbūt paauglystėje mūsų santykiai tapo kiek panašesni į brolio-sesers santykius ir mes daug ginčydavomės, o jis niekada man nenusileisdavo ir tenka pripažinti, kartais jo narciziškumas pražysta visu gražumu, tačiau esmė ne čia – apie savo vaikystę šįkart nepasakosiu. Geriau prieisiu prie esmės ir papasakosiu apie paskutinius tokius „santykius“, kuriuose išgyvenau visas anksčiau išvardintas emocijas. Su kaupu. Su pertekliumi. Su papildomu „šalutiniu poveikiu“.

Ką daro brandūs žmonės, kai santykiuose su antrąja puse ima nuobodžiauti? Bando pakurtyti ugnį, kalbasi, kartu sprendžia problemas ir prisimena, kodėl visgi yra poroje. Ką daro nebrandūs žmonės? Ieško nuotykių už santykių ribų. Nuotykis – nebūtinai išdavystė ar romanas. Tačiau itin dažnai būtent taip ir nutinka. Nors visada save laikiau ir buvau žmogus, kuris neišduoda savo partnerio, mano bendravimo būdas būdavo paremtas flirtu, kuris iš šono galėjo atrodyti kaip išdavystės užuomazgos, kažkada galinčios peržengti nekalto žodžių žaidimo ribą. Artimoje aplinkoje turėjau draugų, kurie apie savo nukrypimus nuo ištikimybės kelio man pasakodavo, o aš bandydavau „atvesti juos į protą“, manydama, kad pati visuomet kontroliuoju ir kontroliuosiu savo gyvenimą.

Deja, kitų vedimas į protą, pačios manęs ilgai neatvedė. Kaip įsivaizduojate „tarnybinį romaną“? Iš Holivudo filmų, turbūt tai būtų sekretorės ir jos viršinininko pietų pertraukėlės pasidulkinimas ant rašomojo stalo. Nežinau, gal ir realybėje yra tokių romanų, tačiau maniškis buvo visiškai nepanašus. Pradėtas nuo paprasto susižvalgymo, persikėlęs už darbovietės ribų ir pasibaigęs egzistenciniais klausimais.

Viskas prasidėjo lyg žaidimas – nekaltos simpatijos ir griežtas ribų laikymasis (net ir romanas turi turėti kontrolę, tvarką ir „teisingą“ elgesį). Aš buvau ilgalaikiuose, rimtuose, tačiau vis labiau pabostančiuose santykiuose, jis buvo… vedęs? Turintis vaikų? Ir ne, nebuvo nei mano viršininkas, nei senas, nei turintis daugiau galių įmonėje. Jis man buvo tiesiog gražus vyras. Ir aš jaučiausi labai graži moteris. Mačiau žiedą ant piršto ir nuoširdžiai tikėjau, kad tai bus lengvas flirtas, kuris bus saldus prieskonis darbo dienoje. Ir atrodo, normalu, kad net ir įsipareigojęs žmogus, gali žavėtis aplinkiniais, gali turėti simpatijų ir kažkuriuo gyvenimo momentu labiau stengtis dėl to kito, už santykių ribų egzistuojančio žmogaus. Niekada pati neprieštaravau, jog mano antra pusė turėtų susižavėjimo objektą, flirtuotų su kitais ir „pasikeltų“ pasitikėjimą savimi, lygiai taip pat laisvę turėjau ir aš. Esu emocinga ir kūrybinga asmenybė, visus savo jausmus mėgstu išlieti ant lapo. Taip ir dariau – nuo pirmųjų susižvalgymo akimirkų, pradėjau kurti „romaną“. Išrašydavau mintis, ką išskaitydavau jo žvilgsnyje, ką jausdavau, analizuodavau viską tokiu jausmingu kampu, jog viskas atrodė beprotiškai romantiška. Lyg klasikiniame devyniolikto amžiaus romane. Idealizavau tą jausmą dar nepradėjusi bendrauti su žmogumi. Štai tiek aš gyvenu savo galvoje. Ir tik laikui bėgant, viskam pasibaigus, supratau, jog labiausiai buvau susirišusi ne su tuo žmogumi, o su jo iliuzija, kurią pradėjau kurti dar jo nepažinodama. O galėjau ir nepažinti…

Visad daug saldžiau man atrodė tie nekalti žvilgsniai, netyčiniai prisilietimai, nei pasakyti žodžiai. Jie visad sugriauna iliuziją, dažniausiai nuvilia ir suteikia tokį „kasdienybės“ pojūtį. Po poros mėnesių „kalbėjimosi akimis“, mes pradėjome bendrauti žinutėmis. SMS. Žinoma, kaip ir kiekviena moteris, norėjau peržvelgti žmogaus socialinius tinklus, tačiau jis buvo toks užsislapstęs, jog mečiau tą reikalą ir leidausi į paauglišką bendravimą tik sms žinutėmis ir tik darbo metu. Net telefono numerio nebuvau įsivedusi. Nieko gašlaus, nieko rimto nesusirašinėjome – „gražiai atrodai“, „kaip savaitgalis?“, „kaip darbai?“ Kažkuriuo metu jis man bandė paaiškinti, jog turi šeimą ir nieko „nebus“, aš pasakiau, kad „nieko ir nenoriu“ ir kad galime nebendrauti. Nors jau buvau susikūrusi kažkokią šio „romano“ iliuziją savo galvoje ir kursčiau ją užrašydama bei idealizuodama tas abstrakčias bendravimo nuotrupas, bet nebuvau nei šeimų ardytoja, nei norėjau pati ardyti savo santykius, todėl tokį pasakymą priėmiau kaip galimybę viską nutraukti ir kaip „nelaimingų meilės istorijų“ mėgėja, pilnai nusprendžiau nebendrauti. Bendravimas tebuvo trukęs savaitę. Bet kitą dieną po „nebebendraukite“, vėl sulaukiau žinučių apie tai, kaip gražiai atrodau. Turbūt tik dabar supratau, kodėl nebegaliu pakęsti komplimento „gražiai atrodai“.

Ilgainiui vis tiek bendravome. Kartais susiskambindavome po darbo ir kalbėdavome kelias valandas. Apie viską ir bet ką. Kelis mėnesius nebuvome susitikę vieni, nebuvome kalbėjęsi akis į akį ir tai kėlė didžiulį jaudulį. Atrodė, kad žmogus yra būtent toks, kokį aš įsivaizduoju esant ir labai bijojau, kad susitikus akis į akį, ta mano iliuzija subliukš, todėl labai ilgą laiką vengiau normalaus kontakto. Labai nesinorėjo nutraukti žaidimo ir paversti to realybe. Ar jis buvo įdomus? Jis buvo paslaptingas, labai savimi pasitikintis ir save mylintis, prisižiūrintis ir puikiai mokantis bendrauti su moterimis. Po pusmečio bendravimo, man pasipiršo mano antroji pusė. Neturėjau jokių abejonių, jog noriu susituokti, nors šalia ir šmėžavo kažkoks susižavėjimo objektas – nebuvau tokia atitrūkusi nuo realybės, jog galvočiau apie jį kaip apie kažką kitokio, nei tik susižavėjimo objektas. Pabrėšiu, jog jokio fizinio ar romantinio kontakto neturėjome. Tai buvo visiškai platoniškas santykis. Vėliau pradėjome kartu sportuoti, atsirado daugiau flirto ir kalbėjimosi akis į akį, jausmų išsakymo ir tvirtesnio bendravimo. Po daugiau nei pusmečio SMS žinučių, pagaliau vienas kitą radome soc. tinkluose ir tada prasidėjo intensyvus bendravimas reaguojant į kiekvieną pasidalintą nuotrauką, kiekvieną parašytą sakinį, paslaptingos žinutės nukreiptos vienas kitam ir nors tuo metu mano dar nesuvokta, bet perdėta jo kontrolė ir pavydas.

Tuo metu mano namuose viskas „važiavo“ lyg per akmenis – mano antroji pusė buvo pasinėrusi į darbus, aš nuolatos būdavau viena, įsisupusi į savo iliuzijas apie kitą žmogų, sudėjusi visas savo emocijas į santykį, kuris buvo nelabai aišku koks, tuo pačiu lydėjo baisingas noras suplanuoti tobulas vestuves, nes maniau, jog jos užbaigs tą niekaip savarankišku sprendimu neužsibaigiančią iliuziją. Tuo metu man atrodė, kad nedarau nieko blogo. Nors iš tiesų, užuomazgos apie emocinę išdavystę ir prisirišimą prie kito žmogaus buvo akivaizdžios. Per mano gimtadienį „dovanų“ sulaukiau žinutės, jog žmogus antrąkart taps tėvu. Kad ir kaip skaudžiai tai priėmiau, logiškai supratau, jog ar taip, ar taip šitas santykis niekur neveda ir kažkuriuo metu, jį teks nutraukti. Kaip altruistiškas žmogus, priėmiau šią žinią su kažkokiu kvailu „pasiaukojimu“ ir pasakiau, jog vertėtų nebebendrauti. Kad ir kaip svaigino šis žaidimas, buvo metas grįžti į realybę. Tik kažkodėl pati nesugebėjau priimti sprendimo, kad viską reikia nutraukti. Palikau tai jam. O ir jis nesugebėjo. Tad užantyje nešiodamasi žinias, apie žmogaus šeimos pagausėjimą, toliau bendravau ir apsimečiau, jog čia „jo reikalas, juk ne pas mane gims vaikas“. Tiesa, dar buvo bandymas teisintis prieš mane, jog vaikas buvo „netyčiukas“, taip vedant mane į dar didesnę iliuziją, jog jis yra man įsipareigojęs ir jaučia „atsakomybę“ prieš mane, jog savo šeimoje suplanavo pagausėjimą. 

Beveik po metų bendravimo įvyko didžiulis lūžis, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą. Jis mane pabučiavo. Tiesą sakant, bučinys buvo paskutinis taškas tame, kas „brendo“ visą naktį, kai su bendrais draugais leidome laiką mieste. Tamsoje, tarp daugybės žmonių, galėjome pagaliau išgyventi savo „fizinį kontaktą“ susiėmę už rankų, šokdami ir leisdami sau jaustis lyg būtume pora. Nors dabar man toji naktis nebesukelia jokių emocijų, tada tai atrodė lyg utopinės iš realybės iškirptos valandos, kai niekas aplink neegzistavo – nei kiti žmonės, nei partneriai, nei sąžinė, nei pasėkmės. Atrodė, kad pasauliui buvo paspausta pauzė ir viskas aplink sustojo, o po tos nakties, lyg niekur nieko viskas tęsis toliau. Lyg mūsų santykio demo versija. „Pasibandymas“. Bet man niekas nebesitęsė toliau. Po poros dienų išsiskyriau su savo sužadėtiniu. Nors santykiai jau buvo atšalę ir perėję į „miegame atskiruose kambariuose“ lygmenį, bučinys buvo tas taškas, po kurio nusprendžiau, jog nebegaliu toliau gyventi dvigubų santykių. Nenorėjau būti neištikima, nenorėjau būti santykiuose su žmogumi ir jam už nugaros regzti romaną, skaudinti jį, vaidinti ištikimą merginą. Nors man tame santykyje buvo pasidarę nuobodu, jis buvo geras žmogus ir tikrai nenusipelnęs išdavystės. O ir aš maniau, kad jeigu galiu pabučiuoti kitą žmogų, vadinasi, galiu nueiti ir toliau, tad nuoširdžiai tikėjau, kad būsiu sąžininga ir išvengsiu graužaties, jeigu su tuo „nebeplatonišku“ santykiu tvarkysiuose būdama vieniša moteris.

Po bučinio kilo visa virtinė emocijų – kas bus toliau? Ką tai reiškia? Esu beprotiškai empatiška ir prisiėmiau ne tik savo, bet ir kito žmogaus emocijas. Ką jau kalbėti apie trečio žmogaus – mano susižavėjimo objekto žmonos – emocijas. Po poros mėnesių išsikrausčiau gyventi viena. Tai buvo toks sudėtingas momentas, toks gniuždantis ir baisus… Niekada negyvenau viena. Nemokėjau būti tokia savarankiška. Nemokėjau būti viena. Nemokėjau „vesti ūkio“, bijojau finansiškai nesusitvarkyti su viskuo, kam pati pasiryžau, tačiau buvau vedama iliuzijos, jog dabar galėsiu būti „tobula meilužė“. Kaip jau minėjau – jeigu kažką darydavau, tai darydavau viską „tvarkingai“ ir pagal taisykles. Man reikėjo vietos, kur galėčiau susitikti su savo susižavėjimo objektu, kur galėtume būti vieni, nesislapstyti, pabūti „buityje“, kalbėtis ir bučiuotis. Ar tuo metu aš galvojau apie tai, kad „meilužė“ yra blogai? Mane visą laiką į dvi dalis draskė mano pačios mintys – aš bet kokia forma noriu būti su tuo žmogumi, nes jį „myliu“ ir aš nenoriu būti meiluže. Man tai buvo visiškas nusižeminimas, nes visą gyvenimą save laikiau moterimi, kuria vyras gali didžiuotis viešai, kuri yra vienintelė, kuri yra pati svarbiausia. Ir štai, pasąmoningai save atvedžiau į „kitos moters“ rolę. Buvau taip apakinta savo iliuzijos ir taip vedama to degančio jausmo viduj, jog nuoširdžiai tikėjau, jog elgiuosi teisingai – taip, kaip širdis man liepia. 

Buvau tobula meilužė – apie situaciją žinojo tik mano artimiausios draugės, sutikau su visomis „santykiams“ primestoms taisyklėms, tikėjau kiekvienu žodžiu, kad esu Deivė, kad žmogus „dar niekada nesijautė taip“, be manęs žmogus negali… Šeima jau buvo pasipildžiusi ir tėvo pareigos žmogaus visiškai nesustabdė nuo „meilės“ man. Buvau visiškai aklai ir kurčiai įsimylėjusi. Tikrąją to žodžio prasme – nebesugebėjau atskirti melo nuo tiesos, nemačiau, kaip žmogus naudojasi mano atsidavimu ir naivumu, tikėjau kiekvienu iš jo lūpų išeinančiu žodžiu, kokia aš svarbi, kaip žmogui be manęs sunku… Viskas kaip iš vadovėlio. Gaila, kad man tas vadovėlis nebuvo pakliuvęs į rankas. Mano gyvenimą buvo apėmusi priklausomybė nuo to žmogaus – apie nieką kitą negalėjau kalbėti, galvoti, sapnuoti. Vos supypsėjus telefonui, galvodavau, kad tai jis, pasidalinus kažkuo soc.tinkluose laukdavo jo reakcijos, dienos buvo skirstomos į geras ir blogas, priklausomai nuo to, ar jis pas mane atvažiuodavo… Buvom kaip paaugliai, nes vienas prieš kitą elgėmės droviai, ilgą laiką nebuvo net požymių apie sekso troškimą. Ir man nebuvo keista, nes aš visai nenorėjau sekso, norėjau tiesiog mylėti žmogų, kalbėti su juo, žiūrėti į jį. Šioje vietoje nebuvau tobula meilužė. Labiausiai bijojau prarasti tą „nekaltų jausmų“ atmosferą ir būti moterimi, su kuria vyras permiega ir išvažiuoja. Lyg norėčiau kuo ilgiau išlaikyti tą iliuziją, jog jis tikrai su manimi ne dėl sekso, o dėl to, kad tarp mūsų egzistuoja TIKRI JAUSMAI. Jausmai gal ir buvo tikri, bet bendra situacija buvo tragiškai nepalanki jiems žydėti.

O tada smogė COVID pandemija. Pirmasis karantinas. Aš vos mėnesį tegyvenau viena ir teko užsibarikaduoti tikrai nuoširdžiam ir pilnaverčiam buvimui su savimi. Ta kankinanti nežinia dėl pasaulio situacijos, nesuvokiamas virusas, socialinė atskirtis, buvimas vienai nedidukame butuke – jau vien tai man buvo didžiulis emocinis krūvis išgyventi, o pridėkime dar ir tą abstraktų santykį su žmogumi, kuris visą karantino laikotarpį yra su savo teisėta antra puse, šeimoje ir vis tiek sugeba man pūsti miglą apie beprotišką pasiilgimą, apie didžiulę meilę man ir norą, kad kuo greičiau visi galėtų eiti į darbus ir mes susitiktume… Daug laiko praleidus su savimi, į situaciją pradėjau žiūrėti jau kiek kitaip. Aiškiai pradėjau savęs ir jo klausti – kur tai veda? Aš mačiau du kelius – viską nutraukti arba būti kartu. Buvimas meiluže ilgalaikėje perspektyvoje manęs nedžiugino. Puoselėjau beprotiškai stiprius jausmus žmogui, todėl, žinoma, jog mano idealus variantas, mano iliuzijos aukščiausias taškas buvo BŪTI KARTU. Logiškai nesuvedžiau galų, kad žmogus yra vedęs ir turi du mažus vaikus, man atrodė, jog jeigu mane taip myli ir be manęs negali – vadinasi, turi nutraukti viską dabartiniame gyvenime. Arba pamiršti mane. Ir to prašiau ne vieną kartą – palikti mane ramybėje, naudotis karantinu kaip „paslauga“ ir ženklu pagaliau visa tai užbaigti. Man labai padėjo laikas, kai visi dirbome iš namų – aš jo nemačiau, širdies nebespurdeno kasdieniai prasilenkimai koridoriuose, kavos pagėrimai ir žiūrėjimas į akis. Atrodė, kad pradėjau blaiviau mąstyti… iki kol vėl visi grįžome prie savo darbo stalų. Darėsi vis sunkiau, nes nenorėjau būti šeimų griovėja, tuo pačiu nenorėjau būti meiluže, bet nepakėliau ir tos skausmingos minties, kad teks nebebendrauti su žmogumi, dėl kurio, atrodė, būčiau padariusi bet ką. Ir tikrai padariau.

Kiekvienas susitikimas buvo „paskutinis kartas“ ir „atsisveikinimas“. Jų buvo dešimtys, jei ne šimtai… Po kiekvieno sekė tas pats – pora dienų nebendravimo ir naktinė žinutė „kaip man sunku“. Galų gale tai privedė prie užburto rato – viskas užbaigiama, vėl pradedama, vėl užbaigiama, vėl pradedama. Užbaigdavau aš. Pradėdavo jis. Užbaigdavau aš. Pradėdavo jis. Tas nuoširdus ir naivus jausmas, kuris kurstė mano iliuzijas, buvo nustumtas kažkur į šoną ir liko tik mechaniškas „visko užbaigimo“ santykis. Jis taip vargino, jog privedė mane prie sprendimo išeiti iš darbo, kad jo nebematyčiau. Pakeitus aplinką, protas prašviesėjo dar labiau. Prasidėjo naujas mano asmeninio gyvenimo etapas. Visai kitaip pamačiau situaciją, kurią pati sukūriau, nors ir su jo pagalba. Mano kūną apėmė sąžinės graužatis. Aš taip stipriai graužiau save iš vidaus, jog ėmiau savęs nekęsti. Mano kasdienės mintys buvo apie tai, kaip pasielgiau su kita moterimi, nors visada buvau „moterų moteris“, buvau už jas, su jomis ir nors nelaikau savęs feministe, aš visada palaikiau jų teisę į kokybišką gyvenimą su vyru, moterimi ar be jų, į teisę rinktis turėti vaikų ar ne, visad visas skatinau būti stipriomis, savarankiškomis ir nepriklausomomis, nepavydėti viena kitai, skatinti ir palaikyti viena kitą. Ir skaudžiausia buvo suvokti, jog per savo naivumą, lengvabūdiškumą ir atsakomybės nusikratimą, aš pati taip bjauriai pasielgiau su kita moterimi ir nusižengiau savo vertybėms. Nors neniekinau jo žmonos, nebandžiau visko jai pasakyti apie romaną, bet nešiojausi didžiulę atsakomybę už tai, kaip jai nieko nežinant, pasiskolinau jos vyrą. Kaip tapau tokia moterimi be pamatinės vertybės – neišduoti. Tiek kito žmogaus, tiek savęs pačios. Jaučiausi netekusi savigarbos, suteršta ir visa ta utopinė „meilės istorija“, pavirto į nešvarų, egoistinį savo įgeidžių patenkinimą. 

Pakeitus darbą, prasidėjo kitas – dar blogesnis santykių etapas. Susitikimai nebebuvo „atsisveikinimai“, tai tapo „terapijomis“. Jis atvažiuodavo pas mane pasikalbėti. Mes atsisėsdavome prie stalo vienas priešais kitą ir jis man pasakodavo savo problemas. Jaučiausi reikalinga, jaučiausi gydanti, jaučiausi lyg kontroliuočiau jo savijautą. Patardavau jam, kaip tvarkytis su savimi, susirasti psichologą, netgi pati kelis rekomendavau… Išklausiau apie jo vaikystę, kaip jis tapo toks, koks yra, kalbėdavome apie jo narciziškumą, apie nesugebėjimą prisiimti atsakomybės ir valios trūkumą. Klausiau netgi apie „bėdas rojuje“ – jo santykių niuansus su žmona. Ilgainiui juokaudavau, jog pradėsiu imti pinigus už psichoterapijos seansus, nes tai kartodavosi dažniau nei kas savaitę. Tada prasidėjo jo iliuzijos apie gyvenimą su manimi, apie norą, jog visada būčiau su juo… Mano vienintelis patarimas jam buvo viską papasakoti savo žmonai ir arba bandyti ten stiprinti santykius, arba viską nutraukti. Aš nebenorėjau būti paslaptimi. Mane tai žemino ir žeidė. Norėjau patvirtinimo, kad meilė man iš tiesų yra tokia stipri, kad dėl jos verta kovoti prieš visą pasaulį… Maniau, jog jeigu visos trys pusės žinos tiesą, bus galima pagaliau pajudėti į kažkurią pusę iš šio „mirties taško“. Tai buvo tikrai nuoširdus ir nepiktybinis patarimas, nes aš kuo toliau, tuo mažiau besižavėjau nuolat besiskundžiančiu, sprendimo priimti negalinčiu vyru. Ne tokį jį įsivaizdavau, ne tokį norėjau pažinti… Ir tai, ką pažinau, manęs taip stipriai nebežavėjo.

Tai buvo toks painus, sudėtingas ir skausmingas laikotarpis – aš tai užblokuodavau jį, tai atblokuodavau. Neatsiliepdavau į skambučius, neatrašydavau… Tačiau vis negalėjau iki galo nutraukti santykio. Jeigu jį dar buvo galima taip pavadinti. Vos jam parašius, kaip „sunku“ ir kaip „norisi susitikti pasikalbėti“ – aš vėl kaip „greitoji pagalba“ lėkdavau išklausyti, paguosti, patarti, padėti, „pataisyti gedimus“ ir viską užbaigdavau „daugiau taip nebegaliu“. Klausite, kaip beveik du metus išlaikyti romaną paslaptyje nuo savo antrosios pusės? Mane „žavėjo“ šita jo savybė. Taip išsukti viską, taip paslėpti… Mane jis visad mokė: „ištrink kiekvienos dienos chat’ą“, „ištrink visas žinutes“, netgi buvo davęs kažkokį slaptą savo el.p.adresą, į kurį prašė siųsti laiškus. Niekada kartu nepraleidome nakties, nebuvome mieste, nebuvome vakarienės, jis visada tvarkingai grįždavo į šeimą, tuo pačiu aš kartais gaudavau gėlių, sentimentalių dovanėlių ir apgalvotų smulkmenų. Buvau tokia romantiška, jog rašiau daug skausmingų laiškų, jis rašė man atgal. Bet visa tai jau ilgą laiką smirdėjo ir labiau kėlė pasibjaurėjimą, nei susižavėjimą.

Galų gale jis pasiryžo viską pasakyti savo žmonai. Ir tada jau aš buvau užblokuota be paaiškinimo ir išspirta iš gyvenimo keliems mėnesiams. Buvo skaudu, nes aš kaskart nutraukdama švelniai paaiškindavau, jog „kad ir kaip sunku, bet taip yra teisinga“. Bet teko suprasti – ne visi tokie, kaip aš. Ir galbūt taip buvo geriau. Žmonės sukūrė šeimą, kažkas išklydo, bet viskas juk sutvarkoma su didelėmis pastangomis. Esu nebrandžiai prisirišusi prie kitų nuomonės apie mane, tad labai knietėjo sužinoti, kas buvo pasakyta, kaip buvau „pateikta“, bet to niekada nesužinojau. Nors jaučiau palengvėjimą, jog dabar „visi viską žino“, apėmė dar didesnė savigrauža, jog dabar esu minima bjauriais žodžiais, apie mane kažkas galvoja kaip įžūlią „kekšę“, kuri sugriovė šeimą, kad esu beširdė ir egoistė, kad galvoju tik apie save ir savo norų tenkinimą. Nors buvo ne taip… Ir aš nebuvau tokia bloga, kaip maniau, kad apie mane gali pagalvoti. Apėmus paranojai išsisaugojau visus mūsų susirašinėjimus, kad turėčiau įrodymų, jog tikrai turėjau nuoširdžius jausmus ir tikrai bandžiau viską išspręsti pačiu teisingiausiu ir mažiausiai skausmingu visiems būdu, kadangi jau buvau supratusi, koks suktas narcizas ir manipuliatorius jis buvo, tvirtai žinojau, jog toje situacijoje jis gelbėjo savo vardą, tikrai nebandydamas manęs „pristatyti“ kaip kažkokios itin nuoširdžios, jautrios ir suklydusios moters. Iš tiesų man turėjo nerūpėti, nes kad ir kokiais gražiais epitetais mane apibūdintų, kaži kuri išduota moteris sakytų „blyn, kokia ji faina, kaip smagu, kad susiradai tokią geraširdę meilužę“. Neadekvatu, žinau, tačiau aš norėjau, kad apie mane taip galvotų. Norėjau, kad suprastų, jog nors ir įvyko tokia skaudi situacija, aš irgi buvau nukentėjusi nuo daug melo, ir man skaudėjo, ir aš daug verkiau, ir aš kankinausi su savo sąžine, kad aš galvoju apie kitus žmones ir jų jausmus… Bet kam tai rūpėjo? Aš buvau tiesiog meilužė. Kad ir koks geras žmogus būčiau, padariau nuodėmę. Ir negalėjau daryti jokios įtakos tiems, ką įskaudinau – negalėjau pakeisti to, kaip jie jaučiasi, nes tai buvo jų jausmai. O kadangi negalėjau pakeisti ir maniau, jog mane kirčiuoja tik blogais žodžiais, ėmiau save vis labiau plakti. Nebuvo dienos, kad nepagalvočiau, kokia nusikaltusi esu, kokia prasižengusi prieš savo įsitikinimus ir vertybes. Kokia begėdė, kokia savanaudė.

Suprastėjo tiek psichikos sveikata, tiek fizinė. Krito svoris, vakarus leisdavau vyno draugijoje, gyvenau savo mintyse ir kaltinau, kaltinau, kaltinau save. Prasidėjo pats tragiškiausias santykių etapas – persekiojimas. Kurį laiką pabuvusi užblokuota, pati padariau tą patį – užblokavau visus priėjimus prie manęs – soc.tinklų paskyras, telefono numerį, tačiau jis vis tiek mane surado su skolintu telefono numeriu. Prisistatė šunelio žvilgsniu ir prašymu pasikalbėti. Aš juk geras žmogus, neturintis ribų, žinoma išklausysiu, kai kažkam kitam skauda. Ir nors aš aiškiai pasakiau, kad daugiau nebenoriu turėti jokių reikalų su juo, prasidėjo šantažas – juk jis ant kortos pastatė šeimą DĖL MANĘS, juk jis skirsis DĖL MANĘS, juk jis paaukos tai, ką tiek metų kūrė, DĖL MANĘS. O aš jau buvau pavargusi ir iškankinta, sakiau – jeigu visa tai darysi, daryk dėl savęs, ne dėl manęs. Jis tykodavo prie mano namų, ant automobilio stiklo palikdavo raštelius, prašydavo pasikalbėti, būti šalia, kai pradės skirtis su šeima. Ir galbūt aš atrodžiau kaip visiška sanavaudė kalė, kuri sukėlė audrą ir dabar šalinasi, tačiau nebebuvo likę jokio nuoširdaus jausmo, nebebuvo tos iliuzijos, kad mes galėtume sukurti gražius santykius, nes viskas viduje buvo taip išdraskyta, prišikta, tiek išverkta ir išskaudėta, kad sunku bebuvo matyti kažką nekalto. Prisiėmiau visą kaltę sau, kad DĖL MANĘS visa tai įvyko. DĖL MANĘS griuva šeima, kenčia vaikai ir vargšė jų motina, gresia finansiniai sunkumai dalinantis turtą ir visa kita, kas vienam žmogeliui, tikrai buvo daug. Bet galvojau – pati prisiprašei, Martina. Pati norėjai šito vyro, pati norėjai būti su juo, pati mintyse kūrei ateitį su juo, buvai pasiryžusi auginti svetimus vaikus.

Pradėjau lankytis pas savo ilgametę psichoterapeutę, nes nebegalėjau savyje nešiotis tiek daug mane atakuojančių minčių ir kylančių emocijų. Ji po truputį padėjo man išnarplioti visą situaciją mano galvoje. Ji stengėsi mane įtikinti, jog gyvenime nuo neatmenamų laikų vyksta išdavystės, žmonės skiriasi ir tai nėra pasaulio pabaiga, juo labiau, aš dėl to nesu pasmerkimo vertas žmogus. Ji man patarė susidėlioti vertybes, nes akivaizdu, jog tai labiausiai mane kankino – paminta vertybė būti ištikimai ir neskaudinti kitų. O jis vis nuo manęs neatstojo – pasakodavo apie tai, kaip finansiškai jam bus sunku, kaip gaila pastatyto namo, kaip sunku rasti, kur išsikraustyti, kaip jis yra engiamas namuose, kaip jo žmona susirado kitą vyrą, kaip jis apie tai sužinojo, koks įskaudintas dėl žmonos naujojo draugo jaučiasi, kaip teks dalintis vaikus, kaip tai „gyvatei” nepaliks savomis rankomis statyto namo… Ir man visko buvo per daug. Kartą jis nekviestas įsiveržė į mano namus ir mane beprotiškai išgąsdino, nes pradėjo reikalauti, kad kraustyčiausi pas jį į namus, kadangi jis nemoka būti ir gyventi vienas, jam reikia, kad kažkas būtų šalia… O aš jo paprašiau šitoje košėje susidėlioti gyvenimą, neužkraunant man atsakomybės būti žmogumi, kuris palaiko jam pulsą. Nepulti gyventi su manimi, o pirmiausia pažiūrėti, ar mums išvis kažkas pavyks, suvokti, kas vyksta, nebandant iškart „užglušinti“ traumuojančios patirties kita nauja patirtimi. Leidau žmogui tiesiog pabūti. Ir jis buvo. Įsirašė tinderį, pradėjo susitikinėti su moterimis. Ir pagaliau jam pasakius, kad jis visgi dabar nori pabūti laisvas ir nepulti į kitus santykius, aš pasitraukiau. O aš ir toliau save graužiau, kad sugrioviau šeimą. Ir nors dar buvome kelis kartus susitikę, lyg ir bandėme užmegzti kažkokį santykį, tai tebuvo bandymas susigrąžinti tą „nekaltą“ ir naivų jausmą, kurį jau senokai buvo užgožusi kaltinimų, pavydo, pagiežos, skaudinimo ir neišpildytų svajonių siena. Per moters dieną sulaukusi jo žinutės užblokavau jį ir istorija baigėsi.

Bet nesibaigė mano neadekvatus sažinės graužimas. Nors pati susisiekiau su moterimi, su kuria taip žiauriai pasielgiau, sulaukiau jos patvirtinimo, jog ji nieko blogo apie mane negalvoja (neaišku, tiesa tai ar ne), aš pati nenustojau apie save taip galvoti. Todėl sulaukusi gydytojos ištartos diagnozės, jog man vėžys, visų pirma pagalvojau, jog tai yra bausmė už mano poelgį. Galvojau, galbūt man prilinkėjo negerų dalykų už tai, ką padariau. O mano psichoterapeutė su šypsena veide tarė: „manau, kad tu pati sau to prisilinkėjai“. Viena iš vėžio „atsiradimo“ priežasčių – didžiulis ir intensyvus stresas. Kaip mano draugė sako: „tas žmogus tau įvarė vėžį“… Nes jos žodžiais, tuo laikotarpiu, kai apsigyvenau viena, atrodė, kad viduje po truputį „mirštu“, buvo sunku į mane žiūrėti, lyg mano skausmas būtų ne tik emocinis, bet ir fizinis. Ir nors viskas užsibaigė prieš daugiau nei metus, aš per tą laiką save pastačiau ant kojų ir pradėjau sąmoningą, tikslingą, prasmingą ir psichiškai sveiką gyvenimą, vėžys smogė man per tas vietas, kuriomis naudojausi skaudindama tiek kitus, tiek save. Atrodo, jog gyvenimas mane laužo mokydamas už klaidas – atimdamas mano pasitikėjimą savimi ir išorinį grožį. Dėl to stengiuosi stovėti kaip karys – prisiimti atsakomybę ir ištverti pasėkmes. 

Rašau tai mėlynojo mėnulio pilnaties dieną (08.30), nes tai tinkamiausias metas paleisti ilgai kauptus nemalonius dalykus ir nustoti toliau graužti save dėl to, kad buvau ir esu tik žmogus. Negaliu ištrinti praeities įvykių, negaliu jų pakeisti, bet nebegaliu ir plakti savęs už tai, kokia tada buvau ir kaip tada elgiausi. Ir tikiuosi, jog nuo šios akimirkos mano sąžinė pagaliau yra apvalyta, nes aš sau atleidžiu. Ar būtinai reikėjo tai paviešinti? Taip. Žmonės bijo tiesos ir atvirumo, o man labai patinka juos gąsdinti 🙂