Balansas. Mankšta koncertų salėje
Consistency is more important than perfection.
Aš visad „baltai pavydėjau“ žmonėms, kurie didžiąją gyvenimo dalį užsiėmė sportu. Nesvarbu, tai būtų krepšinis, bėgiojimas, mankšta, profesionalus sportas, „štangų” kilnojimas ar kita aktyvi veikla. Visad maniau, jog tie žmonės itin disciplinuoti, sveikai gyvenantys ir itin save prižiūrintys. Turbūt to pavydėjau labiau, nei išryškintų raumenų ar kūno formų. Itin ištobulintas ar per daug raumeningas kūnas manęs niekada nežavėjo, o va žmonių pasiryžimas eiti į sporto salę, atlikinėti tuos pačius pratimus penkis kartus per savaitę ir sugaišti tiek daug laiko pavargimui – tai man kėlė didžiulį pagarbos jausmą.
Tokį „baltą pavydą“ jaučiau iki akimirkos, kai supratau, jog nėra jokių taisyklių, kaip tu mankštiniesi. Nereikia eiti į sporto salę, nereikia, kad brangiai įsigytas metinis sporto klubo abonementas būtų ta priežastis ir priekaištas sportuoti ar primintų apie nuolatinį išsisukinėjimą, nereikia kelis kartus per savaitę čiupinėti praktaituotų treniruoklių ir svarmenų, veidrodyje stebint geresnes kūno formas turinčius asmenis, nereikia bėgti varginančių dešimties kilometrų aplink kvartalą, nors jau po pirmojo pakirto kojas, nereikia nieko daryti per prievartą ar taip, kaip daro kiti. Pirmiausia, reikia NORĖTI sportuoti ir suprasti, kuo naudingas yra fizinis aktyvumas. Tuomet bus įmanoma pradėti sportuoti ne nuo pirmadienio, ne nuo Naujųjų metų, ne nuo naujo mėnesio ar nuo savo gimtadienio – o čia ir dabar, su tuo, ką turite – savo kūnu.
Mano santykis su sportu niekada nebuvo itin artimas. Mokykloje stengiausi atsargiai užsiimti fizine veikla su kamuoliu, nes tėvai nenorėjo, jog susidurdyčiau ar susižeisčiau pirštus – grojau fortepijonu. Nebuvau itin ištverminga, nubėgus krosą, atsidurdavau pas seselę dėl kvėpavimo sutrikimo ir nors buvau pakankamai gero sudėjimo, nesidomėjau jokia sporto šaka ir nemačiau savęs nuolat liejančios prakaitą sporto salėje. Nors mano tėtis visą gyvenimą žaidė futbolą ir netgi sulaukęs garbaus amžiaus, kuomet žaisdavo veteralų „lygoje“ vietinėse futbolo rungtynėse, aš sportu niekada nesidomėjau. Laikiau save labiau „prie meno“ ir nemaniau, jog šios dvi veiklos yra suderinamos. O ir prakaito labai nemėgstu 😀
Sportą visuomet laikiau priemone palaikyti gražias kūno formas, mesti svorį ir deginti kalorijas. Turbūt todėl, mankštų pagalba, man niekada nepavyko numesti svorio ir teko imtis badavimo – sportą naudojau ne kaip priemonę būti sveikai, sutvirtinti kūną, nuraminti protą, išlieti emocijas ir pripildyti save energijos, o kaip priemonę pasiekti norimas apimtis. Su mankštomis (negaliu savo fizinio aktyvumo įvardinti „sportu”, nes… na, tai ne sportas) turėjau labai nesveiką santykį – nevalgiusi visą dieną ar sukramsnojusi keletą sausainių ir išgėrusi per dieną du butelius vyno, naktimis krisdavau ant kilimo savo kambaryje ir darydavau atsilenkimus, taip bandydama sudeginti visas per dieną „uždirbtas“ kalorijas. Neturėdavau jėgų to daryti ne tik dėl badavimo, bet ir dėl apsvaigimo nuo alkoholio, tad visus pratimus darydavau chaotiškai, be jokios tvarkos ar teisingo atlikimo, kuris nepertemptų raumenų ir duotų naudos. Mano naktinės mankštos buvo visiškas chaosas – darymas dėl darymo. Pamenu, jog verkdavau atsisėdusi ant grindų, nes nesu sportiška, kaltindavau viską aplink, kad nuo vaikystės neužsiminėjau aktyvia fizine veikla, vadindavau save „drimbla“, nes būtent toks jausmas mane lydėjo visuomet, kai nedarydavau chaotiškos pseudo-mankštos. Nekenčiau to „užsisėdėjimo“ ir sunkaus kūno jausmo, kai ilgą laiką nesimankštindavau. Nors tam ir nebeturėdavau jėgų. Mindavau dviratį, važinėdavausi su juo po miestą ir man tai labai patiko, tačiau ilgainiui pastebėjau, jog mano blauzdų raumenys išryškėjo ir pradėjau nekęsti savo raumenų struktūros – nenorėjau būti raumeninga, norėjau būti „pažeidžiamai“ LIEKNA. Pradėjau nebevažinėti dviračiu, manydama, jog nepageidaujamose vietose man per greitai formuojasi raumenys. Nustojau užsiimti bet kokia fizine veikla, išskyrus vaikščiojimą, nes jokia mankšta man nepadėjo numesti svorio, o apie sportu gerinamą psichinę būseną negalėjau net pagalvoti.
Po valgymo sutrikimų gydymosi pora kartų buvau užsirašiusi į sporto klubą. Ir nors lankiausi ne viena – su tuometiniu savo vaikinu – nebuvo įdomu, nebuvo motyvacijos, nebuvo disciplinos ir nebuvo tikro noro. Ėjau vien tam, kad numesčiau svorio. Tačiau į naudą buvo tai, jog turėjau trenerį, kuris sudarė man pratimų sąrašą, paaiškino, kokio pratimo atlikimas kokius kūno raumenis stiprina. Bandžiau sportuoti namie, nusipirkau svarmenukus ir vis tiek sunkiai prisiversdavau mankštintis. Tai būdavo gražios intensijos, tačiau nulis veiksmų. Kiek vėliau dirbau ofise, kuris turėjo įrengtą sporto salę su keletu treniruoklių, bėgimo takelių, svarmenų kolekcija, bokso kriauše ir gumomis. Atrodo, ko daugiau norėti – nereikia po darbo važiuoti kažkur kitur, sutaupomas laikas, užsiėmimai nemokami… Dažniausiai salė būdavo tuščia, kartkartėmis sportuodavome su keliais kolegomis – tai buvo smagus „podarbinis“ bendravimas, kuris su kai kuriais kolegomis suartino ir leido turėti kitų, ne darbinių, temų. Atsirado kiek didesnė motyvacija, nes sportas tapo ne vien „prakaitavimu“ kenčiant raumenų tempimą, bet ir malonia komunikacija su pažįstamais. Kaip didžiulei stiliaus mylėtojai, man svarbu pasidarė, ne tik tinkamai atliekami pratimai, bet ir apranga. Daug dažniau parduotuvėse žvalgydavausi sportinių komplektukų, sportinės avalynės ir įvairiausių su sportu susijusių aksesuarų, šukuosenų, netrukdančių atlikti įvairiausių pratimų – tai leido fizinę veiklą pamilti dar labiau. Mankštos nebebuvo vien svorio metimo priemonė, jos tapo smagiu, daug kitų gyvenimo aspektų – bendravimas su įdomiais žmonėmis, sportinio įvaizdžio kūrimas ir žinoma, energijos antplūdis. Ilgainiui svorio nebebuvo nuo ko mesti – atsirado noras išryškinti raumenis.
„Atsitikus“ karantinui, teko izoliuotis namuose. Nesilankant darbe, apleista tapo ir fizinė veikla… Izoliacija atsitiko pačiu keisčiausiu gyvenimo epizodu – pradėjau gyventi viena, planavau keisti darbą – pridėjus nežinomybę dėl Covid’o, kai pirmaisiais mėnesiais niekas aplink nesuprato, kas vyksta, kodėl vyksta ir kuo visa tai baigsis, sportas tikrai nebuvo ta veikla, kurios griebčiausi, kad sumažinčiau stresą. O gaila, galėjau pabandyti… Vietoj to, kaip ir daugelis, užsirakinę namuose ir atsiskyrę nuo įprasto socialinio gyvenimo, dažnai vakarojau su vyno taure (ar keliomis taurėmis), per dieną pajudėdavau tik kai reikėdavo išvesti coco į lauką ir jaučiau, jog visas emocinis karantino svoris gula ant šlaunų. Jaučiausi užsisėdėjusi ir apsunkusi nuo tokio gyvenimo tempo. Tik pirmajam karantinui einant į pabaigą, supratau, kiek daug mankšta suteikia gerai savijautai, kokį energijos antplūdį ji suteikia, koks malonus lengvumo ir tvirtumo jausmas apima laikantis mankštos rėžimo!
Per karantiną iš užsienio į Lietuvą grįžus vienai iš mano geriausių draugių, kuri visą gyvenimą buvo itin aktyvi ir labai intensyviai sportavo, gavau paskatą vėl užsiimti sportu – vasaros savaitgalius leidome prie ežerų, užsiėmėme vandens pramogomis, turėjome didžiulę maudymosi kostiumėlių kolekciją, tad norėjosi demonstruoti puikias kūno formas. Tuokart supratau, jog sporto salės – ne man, pradėjau aktyviai mankštintis namuose. Skyriau tam kiekvieną dieną. Nepersistengiau. Nepervargdavau. Jaučiau, kaip kasdien mano kūnas tvirtėja. Išmokau mankštos pagalba nusiraminti, nuvyti šalin įkyrias mintis, numalšinti strestą, galų gale stebėti savo kūną ir jį pamilti.
Dabar mano „sporto rutina“ tapo veikiau smagia pramoga, nei sportu dėl raumenų auginimo, jų ryškinimo ar svorio metimo. Labai sunkiai prisiverčiu tai vadinti „sportu“, nes šis žodis man skamba itin rimtai, o tai, ką darau aš primena vaikišką „pasijudinimą“, todėl dažniausiai savo fizinę veiklą įvardinu „mankšta“. Grįžusi iš darbo persirengiu į sportinę aprangą (vis dar kuriu skirtingus įvaizdžius ir turiu sukaupusi padorią sportinę kolekciją, kaip ne profesionaliai nesportuojančiam žmogui), pasitiesiu kilimėlį, išsitraukiu svarmenukus ir įsijungiu mylimos grupės koncertus bei muzikinius klipus per televizorių. Kadangi muzikos atlikėjai, kaip taisyklė, turi puikias kūno formas, man tai būna labai didelė inspiracija mankštintis. Per poilsio minutes pašoku įsivaizduodama, jog esu koncerte. Dažnai dainuoju. Dažnai atkartoju šokių judesius. Dažnai įsivaizduoju, kad pati esu ant scenos ir atlieku kūrinius. Mankštinuosi maždaug valandą su puse, per ją ne tik po kelis kartus atlieku pratimus, bet spėju ir pasimėgauti vienu svarbiausiu mano kasdienos hobių – muzika. Po mankštos aš net nesijaučiu mankštinusis, nes tai tapo pramoga – būnu paklausiusi man patinkančios muzikos, akis paganiusi į puikias formas turinčius atlikėjus, pasitelkusi fantaziją ir „persikėlusi“ į koncertų salę, išgėrusi keturias stiklines vandens ir, svarbiausia, aktyviai praleidusi valandą su puse. Raumenys neryškėja, svoris nekrenta, tačiau aš esu energinga, jaučiu, koks tvirtas yra mano kūnas, išlieju stresą ir atsijungiu nuo bet kokių neigiamų minčių – juk tokia ir yra fizinės veiklos esmė. Supratau, jog mankšta padeda nesijausti apsunkus tiek nuo maisto, tiek nuo emocijų, tiek apskritai nuo gyvenimo. Supratau, jog man ne nepatikdavo valgyti, nes bijodavau priaugti svorio, man tiesiog nepatiko jaustis apsunkusiai nuo maisto. Tas vidinis apsunkimas buvo priežastis, kodėl bijodavau suvalgyti daugiau… Dabar valgant tiek, kiek norisi, žinau, jog mankštos pagalba tą „sunkumą“ pavyks nuvyti šalin ir vėl jaustis patogiai savo kūne.
Pradėjus dvasingiau gyventi, įgaunant vis daugiau vidinės stiprybės, domintis psichologija ir kuriant savo sveiką psichikos būklę, ėmiau vadovautis moto: „tvirta asmenybė, tvirtame kūne“. Tai tapo mano kasdiene motyvacija užsiimti mankšta. Jeigu tik kelias dienas nepavyksta skirti laiko fizinei veiklai, jaučiu, kaip mano vidus ima glebti, aš prisigalvoju įvairiausių problemų, užsisuku ties įkyriomis mintimis ir mano psichika tampa kiek pažeidžiamesnė… Tuomet atidedu visus darbus ir „šoku“ į sportinius rūbus. Įsijungiu tuos pačius mintinai išmoktus koncertus ir raumenys lyg paspaudus mygtuką, pradeda veikti įprastu ritmu. Po mankštos jaučiuosi daug tvirčiau, tuomet ir galvoje pasidaro šviesiau – mintys sudėliojamos į stalčiukus, atsiranda vietos naujoms idėjoms, vėl pajaučiu savo kūno „ašį“ ir žemę po kojomis. Taip pat viskas veikia ir atvirkštiniu būdu – jeigu fiziškai jaučiuosi nusilpusi ir aptingusi – nusiteikimas, jog „tvirta asmenybė, tvirtame kūne“, padeda čiupti svarmenukus ir išjudinti sustingusius raumenis.
Ir nors esu paskutinis žmogus, kuris galėtų kažką kitą „mokyti” ar „gydyti” sporto tema ir nepasakysiu naujienos, jog fizinis aktyvumas yra BEPROTIŠKAI svarbus tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, drąsiai stoviu už savo nuomonę, jog sportavimo būdą pasirinkti gali kiekvienas pagal savo galimybes, savo nuotaiką ir savo gyvenimo būdą. Mankšta namie su įjungtu mėgstamu podcast’u neturi mažesnio svorio Jūsų psichikai ar vidinio balanso siekimui nei trenerio sudėliota treniruočių programa prabangioje sporto salėje!