Balansas. Rytas – II dalis

Disciplina veda prie įpročių. Įpročiai – prie nuoseklumo. Nuoseklumas prie augimo.

Iš savo patirties galiu parašyti keletą patarimų, kaip tapti 5AM klubo nariu. Būna momentų, kai ir aš „išsimušu“ iš ritmo, todėl garantuoju, jog šie keli žingsneliai padeda pradėti rytus kuo anksčiausiai.

• 15 minučių. Jeigu įprastai rytais keliatės 6:00-6:30, „pasiankstinti“ dieną jums bus daug lengviau, nei tiems, kurie apskritai neturi jokio „vientiso“ kėlimosi ritmo. Manau, jog man nereikia jums priminti, jog sveikiausi žmonės turi miego rėžimą, tai reiškia eina miegoti tuo pačių metu ir keliasi tuo pačiu metu kiekvieną dieną (paklaida gali būti viena valanda). Kai organizmas pripranta prie šios rutinos, galite į ją įjungti visas kitas veiklas – maistas, darbas, sportas. Net ir būnant pačiu „pašėliškiausiu“ menininku, ritmas yra būtinas, norint valdyti savo gyvenimą, o ne leisti jam valdyti jus. Miego rėžimas smarkiai prisideda prie mūsų emocinės būklės, o tinkamai leidus organizmui pailsėti – mažiau skundų turėsite ir apie fizinę. Bet aš ne apie tai… „15 minučių“ reiškia tikrai ne žadintuvo atidėjimo funkciją, kaip daugelis įpratę, o atvirkštinį variantą – 15 minučių žadintuvo paankstinimą. Paprastais žodžiais tariant – kas savaitę paankstinkite savo žadintuvą 15 minučių. Jeigu keldavotės 6:00, nusistatykite 5:45. Po savaitės 5:30, dar po savaitės 5:15 ir maždaug po mėnesio džiaugsitės ilgesniu rytu! Jeigu 15 minučių atrodo drastiškas pokytis – eksperimentuokite su 10 ar 5 minutėmis. Jeigu sunkiai „įsivažiuojate“ paankstinę žadintuvą, pratinkitės dvi savaites, ne savaitę. Esu garantuota, jog tai veikia, nes suveikė man.
• Labanaktukas. Žinau, jog daugelis pagalvojote, jog nepakaks miego, nepailsėsite ir pabūsite lyg „suvažinėti“. Taip, kurį laiką taip bus, nemeluosiu. Tačiau žinote, kas pasikeis? Jūsų „ėjimo į lovą“ laikas. Vis anksčiau keliantis, natūralu, jog miego užsinorėsite kiek ankstėliau. Galbūt net ne 15 minučių, o visa valanda – priklauso nuo to, ką nuveikėte per dieną. Specialistai pataria užmigti tarp 23:00 ir 1:00, kad „persikrautų“ jūsų smegenys. Nemanau, jog pirma valanda nakties (drastiškiau skambėtų „pirmos kitos dienos valandos”) tinkamas laikas… Ypač norint rytą pradėti anksti. Mano užmigimo laikas ~23:00, tačiau jeigu miegas „suima“ kiek anksčiau – metu knygą ir kaip kareivis klausau organizmo įsakymų. Labai svarbu nepraleisti to momento, kuomet pajaučiate, jog „nebegaliu, tuoj „nulūšiu““, jis yra nepaprastai svarbus, nes kankinant save toliau, bandant „pabaigti seriją“, „dar „paskrolinti“ kelias minutes“ ar laikantis įsitikinimo, jog „dar per anksti“, miegas tuokart gali jūsų iš nebeaplankyti. Tuomet ilgai ir piktai vartysitės lovoje, nesuprasdami, kodėl norite užmigti, bet smegenys „neužsičiaupia“. Jeigu miegas aplanko 19 valandą – nusnauskite 20 minučių (bet ne ilgiau) ir toliau tęskite savo vakarą, kol aplankys „didysis naktinis miegas“. Jeigu esate suaugęs žmogus ir jums neužtenka 6 valandų miego – pasitikrinkite sveikatą, jūsų organizmui turbūt trūksta vitaminų. Kartais visai malonu leisti sau ilgiau pamiegoti, ypatingai savaitgaliais, tačiau aš stengiuosi tą patį ritmą išlaikyti kiekvieną dieną, tik tuomet atsiranda disciplinuotas miego rėžimas ir lengvi ankstyvi rytai. Jeigu savaitgaliais miegoti nueinate 3-4 valandą ryto, miegate iki pietų ir norite motyvuotai bei ankstyvai pradėti savaitę – teks jus nuvilti. Išsimušus iš ritmo, į jį sugrįšite tik savaitės viduryje, o po poros dienų vėl „savaitgaliausite“ – tai nėra miego rėžimas. Aš neturiu nieko prieš žmones, kurie keliasi ir eina miegoti „bet kaip“ ir pati taip kažkada gyvenau – neturiu jokios teisės „smerkti“ kitų pasirinkimo. Tačiau taip gyvenant, aš nuoširdžiai nejaučiau, jog esu atsakinga už savo gyvenimą, atrodė, jog keliuosi rytais ir nežinau, kur ir kas mane „nuneš“, nežinojau, kas manęs laukia, kada baigsiu dieną ir kaip pradėsiu kitą… Toks „sklendimas“ per gyvenimą, lyg jis priklausytų ne man. Žinojimas, kada kelsiuosi, kada eisiu miegoti ir garantija, jog per tas valandas mano organizmas „restartuosis“, man suteikia didžiulį emocinį saugumą ir nuo šios vietos prasideda rūpinimasis savo psichine higiena.
• Rytas prasideda lovoje. Esu skaičiusi, jog nesvarbu, kelintą valandą keliatės, iš lovos „pakilti“ reikia lėtai ir ramiai, nesukeliant sau streso. Nuskambėjus žadintuvui, stengiuosi daugiau nesumerkti akių ir susitelkiu į savo fizinį kūną. Iš po nakties, raumenys ir sąnariai būna sustingę, tad pirmiausia lovoje pradedu „tempimo pratimus“. Išsirąžau iki tol, kol nebetraška nei vienas kaulelis, kol pradedu jausti, kaip kraujas vis sparčiau ima varinėti po kūną ir kai pasukiojus kaklą, akys nebenori daugiau susimerkti. Niekada ryte neimu telefono į rankas. Telefonas, su visa priekaba, socialinių tinklų pranešimų, yra vienas didžiausių ramaus ryto stresorių. Jeigu vos pabudę, išjungę žadintuvą, toliau rankoje laikote telefoną ir pradedate peržiūrėti per naktį „sukritusias“ naujienas – garantuotai rytą pradėsite pakilusiu streso lygiu. Įsivaizduokite, kad pabudus, visam likusiam pasauliui jūs vis dar miegate. Pameluokite visam likusiam internetiniam pasauliui, jog dar nepabudote. Skirkite laiko sau, savyje ir į save. Nuveikite kažką, kam nereikalingas telefonas. Ir visada atsiminkite, jog rytas nustato visos dienos nuotaiką – pasistenkite, kad jis prasidėtų gyvenant savo gyvenimą, ne žvalgantis po kitų. Tam puikiai tinka telefonuose esanti „Do not disturb” funkcija arba mano taip pamiltas skrydžio rėžimas, kurį įjungiu kiekvienai nakčiai. Jeigu neramu, jog naktį kažkas norės su jumis susisiekti, kažkam reiks pagalbos ar kaip komiksų personažas turėsite prisijungti prie herojų komandos ir gelbėti pasaulį – išjunkite tik internetą. Jeigu jūsų prireiks, pagalba bus pasiekiama skambučiu, ne pranešimų pypsėjimu trečią valandą nakties.
• Grynas oras. Neuromokslininkai rekomenduoja pirmąjį pusvalandį pabudus, „prasieiti“ gryname ore bent 15-20 minučių. Taip pat jie rekomenduoja kuo anksčiau gauti „saulės šviesos“. Gyvenant Lietuvoje tai nėra itin palanki taisyklė, tačiau pasivaikščiojimo „galia“ įsitikinau pati. Bet čia jau rašau tikrai pasiryžusiems keisti savo „bet kada ir bet kaip“ gyvenimo ritmą, ne tiems, kurie mėgaujasi pagyriotais rytais ar kurių chaotiška rutina yra tiesiog jų gyvenimo būdas ir jie tuo nesiskundžia. Jau rašiau, jog rytiniam pasivaikščiojimui man labiausiai padeda mano augintinis. Kai neturėjau gyvenimo ritmo, rytinis coco vedimas į lauką man buvo tikra kančia… Ypatingai po gero vakarėlio, kai miegoti nueidavau paryčiais, o coco turėjo savo ritmą ir arba kankindavosi, laukdama, jog jos šeimininkė teiksis savo pagyriotą galvą pakelti nuo apseilėtos pagalvės, arba atlikdavo savo reikalus namuose, kaip priminimą apie mano neatsakingumą. Esu dėkinga, kad šis mažas apdarėlis suteikia man pretekstą kiekvieną rytą išsklaidyti miegus gryname ore. Neturint augintinio, kuriam privalu atlikti gamtinius reikalus, padeda šiukšlių išnešimas – jeigu iš vakaro matote, jog maišas sklidinas, palikite jį rytui. Jeigu gyvenate nuosavame name, tikrai turite kiemą, į kurį galite išeiti pasimankštinti, pamedituoti ar tiesiog pasėdėti terasoje. Jeigu lauke šaltoka ar prisnigę – nukaskite sniegą, nusivalykite automobilį. Jeigu gyvenate taip komfortabiliai, jog kieme nėra jokios „veiklos“ – tiesiog išeikite į savo gatvę ir 15 minučių pasivaikščiokite be jokio tikslo. O galbūt ryte mankštinatės ar bėgiojate – tai pats puikiausias „miksas“ – du zuikiai vienu šūkiu – mankšta ir grynas oras. Buvimas gryname ore ne tik išsklaidys miegus, bet ir stimuliuos kraujotaką, „įpūs“ minčių, „pakraus“ smegenis naujai dienai.
• Planai. Kad ir kokie jie bebūtų – „darbas, parduotuvė, vaikų darželis, namai“ ar „pagulėti, pažiūrėti, paskaityti, susitvarkyti, išnešti šiukšles, prisigaminti uogienės, pasportuoti“. Jūsų dienos plano „apžvelgimas“ iš ryto, net ir neturint grandiozinių reikalų, įsipareigojimų, susitikimų ar svarbių vizitų, yra svarbus tam, kad „įprasmintumėte ją“. Gali skambėti juokingai ir bereikalingai, bet patikėkite manimi, iš ryto „nusiteikti dienai“, susirašyti planelį, peržvelgti kalendorių, susirašyti pirkinių sąrašą – padeda subalansuoti dieną. Žinote, kaip sakoma – pradėk nuo mažų dalykų, kurie susideda į vieną didelį bendrą vaizdą. Norint subalansuoti gyvenimą, balanso siekti reikia kiekvieną dieną. Ypatingai savaitgaliais, kai išsimušame iš penkių dienų ritmo, dažnai neturime „privalomų reikalų“ ir norime „pailsėti“. Mano nuomone, poilsį suplanuoti taip pat būtina tam, kad diena neprabėgtų „darant viską ir nepadarant nieko“. Aš kiekvieną sekmadienį peržvelgiu savo savaitę ir pažiūriu, kada ką galiu nuveikti, kada turiu laisvus vakarus, kada turiu vizitus pas gydytojus, manikiūristę, kirpėją, pasiplanuoju, kaip visą ateinančią savaitę rengsiuosi ir taip į mintis įsileidžiu naują „mini gyvenimo etapą“. Kiekvieną šeštadienio rytą, pusryčiaudama, į užrašinę pasižymiu, ką „noriu, bet neturiu laiko“ nuveikti (tai dažniausiai būna kažkas, ko nespėju padaryti darbo dienomis), kur namuose reiktų mano „prisilietimo“ (labai mėgstu tvarkyti namus, skalbti ir lyginti drabužius – esu užkietėjusi „namų šeimininkė“) ir kiek kokiai veiklai norėčiau skirti laiko. Skamba pakankamai griežtai? Patiriu savotišką palaimą, kai pliusiuku pažymiu tam tikrą darbą, kaip atliktą. Mes dažnai pamirštame, ką veikėme dieną prieš, dažnai pagalvojame: „kur prapuolė tas laikas, nieko nespėjau nuveikti…“, todėl BŪTINA kaskart užsirašyti, „supliusuoti“ ar palikti nepadarytus darbus, kad matytumėte, kur „dingo“ jūsų laikas ir galbūt suvoktumėte, jog jį praleidžiate visiškai beprasmiškai, įlindęs į telefoną ir gyvendamas kitų gyvenimus, arba susitikinėdamas su draugais betiksliams pokalbiams ir laiko „prastūmimui“. Tam reikalingas rytinis plano sudarymas – kaskart dėmesį koncentruodami kitur, galėsite pažiūrėti į planą ir vėl grįžti prie jo. 
• Pusryčiai. Apie maistą daugiau parašysiu kiek vėliau, tačiau nepaminėti pusryčių prie vieno iš svarbiausių ryto ritualų, būtų nuodėmė. Iš vaikystės visi žinome, jog pusryčiai – svarbiausias dienos valgis. Daniel H. Pink knygoje „Kada: mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką“ perskaičiau, jog visgi tai tėra mitas, svarbiausias dienos valgis yra pietūs. Tačiau kiek žmonių, tiek turbūt nuomonių apie tam tikro valgio svarbą… Nesivadovaujant niekieno kito nuomone ar nurodymais, man pusryčiai visą gyvenimą buvo pats mylimiausias valgis. Regis, nėra svarbu, kada valgyti, svarbu, ką valgai ir tą patį valgį gali vartoti tiek pietums, tiek vakarienei, tačiau pusryčiai man labiau ritualas, nei valgis. Kai draugai pasiūlo susitikti vėlyviems pusryčiams – žinau, kad pokalbiai bus jaukūs, ilgi ir labai gardūs. Nors maitinantis veganiškai iš pusryčių meniu „iškrenta“ nemažai estetiškai patrauklaus maisto: Benedikto kiaušinis su lašiša, kiaušinienė, omletas, virti skysti kiaušiniai, angliški pusryčiai (dėl šio patiekalo estetikos galima pasiginčyti), varškėčiai ir keletas kitų veganams nevartotinų patiekalų, stengiuosi rasti alternatyvų. Labai mėgstu įvairiausius sumuštinius! Jeigu reiktų išsirinkti vieną patiekalą, kurį tektų valgyti kasdien visą likusį gyvenimą, tai būtų sumuštiniai. Jų variacijų, formų, ingredientų, skonių ir receptų yra tiek daug, jog neužtektų gyvenimo paragauti kiekvieno. Kiekvieną darbo dieną pradedu nuo sumuštinių – taip mane išauklėjo mano tėvai. Kol gyvenau pas juos, prieš darželį ir mokyklą, manęs ant stalo laukdavo lėkštė sumuštinių. Nors tai dažniausiai būdavo duona, dešra ir agurkas, arba batonas, sviestas ir lašiša – man tai buvo skaniausias dienos valgis. Negalėčiau teigti, jog sumuštiniai „neužima laiko“ ir juos galima pasigaminti paskubomis. Kaip ir viską ryte, pusryčius taip pat mėgstu lėtus. Dažnai iš šaldytuve turimų ingredientų, pasigaminu kažką neragauto, miksuoju skonius ant duonos ir nedarau to atmestinai. Savaitgalio rytais, paįvairinu pusryčių meniu avižų ar grikių koše. Kartais išsikepu lietinių, prie kurių prisigaminu įvairiausių pagardų – karamelizuoti vaisiai, jogurtas su trintais bananais ir braškėmis, ištirpintas šokoladas ar pikantiškos pupelės. Nenorėjau išsiplėsti, tačiau apie pusryčius turbūt galėčiau padaryti ištisą panegiriką, nes man tai yra vienas svarbiausių gero ryto ir dienos starto „ingredientų“. Susikoncentruokite ties tuo, kokiu patiekalu pradedate dieną – chaotišku, subalansuotu ar jokiu.
• Tai, kas jus įkvepia. Turbūt kiekvienas žino tą jausmą, kai jus netikėtai „pagauna“ įkvėpimas. Arba tiesiog pajaučiate ryžto, kūrybiškumo, idėjų antplūdį, kai mintys ima aiškėti ir randa tinkamą formą. Labai dažnai mus įkvepia aplinkiniai veiksniai – galbūt išgirsta daina, perklausyta tinklalaidė, perskaityta knyga ar straipsnis, pamatyta nuotrauka, pokalbis su draugu ar tiesiog iš pasąmonės atėjęs prisiminimas. Nepaleiskite įkvėpimo! Ryte būtina skirti laiko tam, kas jus įkvepia, kas sukuria jums gerą nuotaiką visai dienai, kas informuoja, kas džiugina. Nesvarbu, ar tai straipsnis apie Grammy apdovanojimų raudonąjį kilimą, ar tinklalaidė apie meilę, ar roko daina, ar pinterest’e rasta gardaus patiekalo nuotrauka – darykite viską, kad būtumėte įkvėpti ne tik išbandyti kažką naujo, pavyzdžiui, naują patiekalą, bet ir tokie išliktumėte visą dieną, nešami tos idėjos. Sunku paaiškinti inspiracijos svarbą ir tą jausmą, kurį nešiojiesi visą dieną su savimi, lyg šiek tiek pakylėtas, lyg kažką suplanavęs, lyg turintis kažkokią siekiamybę. Tai neužima daug laiko – „įsikvėpti“ galite pusryčiaudami ar darydami rytinę mankštą.
• Tai, kas jums patinka. Ryte, be mano išvardintų dalykų, galite rinktis skirti laiko mankštai, meditacijai, rašymui, skaitymui – šie užsiėmimai taip pat padeda dieną pradėti be streso, susitelkiant į save ir padeda jai tinkamai pasiruošti. Tačiau nieku gyvu neužsiimkite tuo, ką perskaitote kaip „būtiną ryto ritualą“. Jeigu jums „nesimedituoja“, negaiškite savo ryto, bandydami „atsijungti“, praktikuokitės, tačiau nelaikykite savęs nevykėliu, jeigu jums nepavyksta. Galbūt jums patinka joga? O gal mėgstate tempimo pratimus? Gal bėgiojate? Bet kokia fizinė veikla ryte padeda pasikrauti visai dienai. Aš ryte nesportuoju, nes man rytas labiau susijęs su kūryba, nei su fizine veikla. Todėl beveik kiekvieną rytą aš paskiriu rašymui. Nesvarbu apie ką – rašau. Treniruoju raumenį, kaip mėgsta sakyti kūrybinio rašymo vadovai. Kurį laiką bandžiau įvairią ryto seką ir įvairias veiklas. Dėliojausi, ką veikdama jaučiuosi geriausiai ir kas padeda visą dieną išlikti balanse. Rytinė mankšta man nepatinka, labiau mėgstu „iškvėpuoti“ dienos „apkrovą“ grįžusi iš darbo prieš vakarienę. Ryte jaučiuosi labiausiai įkvėpta, mintys būna mažiausiai suterštos dienos įvykių ir aplinkos veiksnių, kadangi anksti nubudus, daugelis dar tebesnūduriuoja – niekas netrukdo ir aš niekam nieko neprivalau. Todėl atsijungiu, pasirinkdama rašymą, kuris padeda ir „treniruoti“ rašymo raumenį, ir padeda palaikyti kūrybišką klimatą galvoje, ir padeda susidėlioti mintis, ir išleisti emocijas… Rašyme matau beprotiškai daug pliusų – apie tai parašysiu tolimesniame skyrelyje. 

Gydantis vėžį ir išėjus iš darbo, ryto rutina (natūralu) labai pakito, tačiau pamatiniai viršuje surašyti punkteliai vis dar užima svarbią vietą gyvenime. Rytą pradedu kuo anksčiau (nors nereikia „prisistatyti” į darbo vietą ir praleisti ten didžiosios dienos dalies), išeinu pasivaikščioti, skaniai pavalgau, kartais rašau, o kartais skaitau ir peržvelgiu savo dienos planą. Net jei jį sudaro skaitymas, rašymas, emocijų reflektavimas, inspiracijų paieškos. Rodos, galiu „legaliai” nieko neveikti, ilsėtis ir kaupti energiją vėžio gydymui, nieko nedaryti su man skirtu laiku Žemėje man atrodo labai apgailėtina.

Tiek apie mano mėgstamiausią paros laiką – rytą – nuo kurio, mano kuklia nuomone, prasideda kelionė į subalansuotą vidų. Kitas svarbus aspektas (kad ir kaip nerimtai tai skambėtų) – veido odos priežiūra. Specialiai neišvardinau visų punktelių, kuriuos įtraukiau į vidinio balanso siekimą, jau minėjau – tekstas apie balansą rašytas prieš daugiau nei pusmetį, o per jį labai daug kas pasikeitė mano gyvenime ir mąstyme. Kai kurie dalykai nebeatrodo TOKIE prasmingi, kai susidūri su viską – tiek viduje, tiek aplinkoje – išbalansuojančiu vėžio gydymu, tad pasilieku sau teisę įtraukti naujų minčių ir išbraukti nebeturinčias tokio didelio svorio.

Linkiu įprasminti kiekvienos naujos dienos pradžią!