mikrokosmosas

Balansas. Rytas – I dalis

Being busy doesn’t mean you are productive.
– Robin Sharma, The 5am Club

Šį skyrių pradėti noriu nuo vienos svarbiausių mano gyvenimo temų (ir siekiamybių) – balanso. Esu aistringa astrologijos gerbėja ir nuolat apie savo zodiako ženklą perskaitau: „harmonijos ir balanso nešėjai„. Ir nors tuo pačiu metu balansą ir harmoniją gyvenime jaučiu labai retai, tačiau vidinę harmoniją stengiuosi išlaikyti jau kurį laiką. Šią dieną mano gyvenimas primena all inclusive turą atrakcionų parke su kvapą gniaužiančiomis karuselėmis, neatrodytų, kad galėčiau kalbėti ar patarinėti apie balansą, visgi drįsiu pasidalinti tekstu, kurį rašiau 2023 metų pradžioje, kai jaučiausi labiausiai subalansuota. Skaitydama viską dar kartą, priminsiu sau, jog nesvarbu, kokia audra vyksta aplinkui, vidinį balansą išlaikyti galiu vadovaudamasi keliais punktais, kurie pakankamai glaudžiai jungiasi vienas su kitu. Pasikartosiu – tai mano asmeninė patirtis, ne mokslinis straipsnis apie ryto svarbą.

Vienas svarbiausių dalykų, nuo kurio, mano manymu, prasideda balanso siekimas, yra RYTAS – kaip jis planuojamas, kada prasideda, kiek laiko jam skiriama, kas nuveikiama. Tai yra pagrindinis mano dienos rodiklis – koks rytas, tokia dažniausiai nusimato diena. Esu labai ankstyvas žmogus, kas rytą keliuose 5 valandą ir per daugelį metų įsitikinau, jog tai yra pats tinkamiausia laikas pradėti dieną. Pabudusi kiek vėliau jaučiu nuovargį ir galvos skausmą, visą dieną vaikštau lyg suspaustu smilkiniu, užsimiegojusi ir apsunkusi. O stryktelėjusi iš lovos lygiai 5:00 – esu kupina energijos, žvali ir motyvuota artėjančiai dienai.

Daugelis klausia manęs: „O ką tu veiki, atsikėlusi 5 valandą?!“ Kadangi esu veganė (šiuo metu, kai gydausi krūties vėžį, dėl sveikatos ir imuninės sistemos stiprinimo, vartoju kai kuriuos pieno produktus ir tam tikrą žuvį – aut.past.), dažnai pajuokauju, jog „turiu prisimelžti migdolų, kad galėčiau įsipilti į kavą“ – kažkada radau tokį komišką užrašą apie veganus, dažnai jį panaudoju, kad žmogus nustotų žvelgti į mane lyg būčiau keistuolė. Iš tiesų, aš norėčiau paklausti jų: „Kaip jūs viską spėjate atsibudę vėliau?“ Bet susilaikau nuo kontrapuolimo ir ramiai paaiškinu.

Labai mėgstu rytus, man tai pats mėgstamiausias paros laikas. Ryte mėgstu niekur neskubėti ir skirti laiko sau. Esu skaičiusi, jog per pirmąjį pusvalandį, kai išlipame iš lovos, naudinga ir sveika išeiti pakvėpuoti grynu oru. Čia man pasitarnauja coco, kurią išvedu rytiniam pasivaikščiojimui. Miestas vis dar miega, o aš, jaukiai apsimuturiavusi, blaškau vis dar užsilikusius miegus. Dvidešimties minučių ratukas aplink namus – tobulas dienos startas. Tuo pačiu „patikrinu“ ir oro sąlygas. Man labai patinka miesto tyla ir snūduriuojantys gyvenamieji pastatai. Visiška ramybė, net ir didžiausiame mieste. Kartais pažvelgiu į langus ir matau vienur kitur blankiai prigesintas šviesas – nuostabus jausmas, kai žmonės po truputį pradeda naują dieną. Retai sutinku kitą gyvybę, tad jaučiuosi, lyg tuo metu egzistuočiau vienintelė pasaulyje.

„Rytinėje vonioje“ užtrunku pusvalandį – jaučiu atsakomybę paruošti savo odą visai dienai. Veido priežiūra nors ir neužima daug laiko, tačiau neskubėdama „apteplioju“ kiekvieną lopynėlį, kad oda jaustųsi komfortabiliai iki kol ruošiu ją poilsiui. Kiek vėliau aprašysiu ir veido odos priežiūros svarbą – manau, jog nuo laiko, skirto ją „nuglostyti“, priklauso nemažas procentas emocinio dienos fono. Be to, tai viena iš meilės sau kalbų.

Dievinu lėtus pusryčius. Nors dažnai renkuosi valgyti tą patį patiekalą (su-muš-ti-niai), kaskart gaminuosi jį ramiai ir apgalvotai. Visuomet turiu savo mėgstamų produktų, negalėčiau pradėti ryto, nežinodama, ką tądien valgysiu ar šaldytuve nerasdama gomurį maloniai nuteikiančių valgio ingredientų. Valgau susitelkusi į maisto skonį ir vis pagalvoju apie žmones, kurie arba išvis nevalgo pusryčių arba tai daro „prabėgom“, stovėdami arba lėkdami pro duris… Man pirmasis dienos maistas yra dar vienas meilės sau įrodymas. Pusryčiaudama apžvelgiu naujienas ir susidėlioju dienos planus. Manau, kad pusryčiai man yra savotiška meditacijos forma. 

Ryte mane apima didžiausias įkvėpimas, tad susirašau visas per naktį susapnuotas idėjas, rašau tekstus ir įvairiausias mintis, kurias vėliau panaudoju savo socialiniams tinklams, gvildenu įvairias man svarbias temas. Tam reikalinga ramybė, todėl dažnai telefone įjungiu skrydžio rėžimą. Rytą nuoširdžiai skiriu tik sau. 

Vėliau pasideda estetinis pasiruošimas dienai – makiažas, plaukų tvarkymas (kai rašiau dar turėjau ką tvarkyti 😐 – aut.past.) ir iš vakaro sudėliotų derinių matavimas. Manau, jog kiekvienai moteriai patinka atrodyti reprezentatyviai ir tokiai išlikti visą dieną, tad skiriu estetiniam vaizdui lygiai tiek pat „lėto laiko“. Prasideda mano „pramoginė“ ryto dalis – klausau muzikos, kartais pašoku prieš veidrodį ar suvaidinu galvoje susikurtą sceną, kaip atsiimu apdovanojimą, dalyvauju fotosesijoje ar duodu interviu televizijos laidai. Tik be apsimetinėjimų, kad lygiai taip pat nesielgia daugelis mūsų. Manyje muzika ir „imporvizacija“ sužadina kūrybiškumą, kuris įsidienojus kiek priblėsta dėl įvairiausių pareigų. Rytas prieš veidrodį yra ta vieta, kur aš galiu būti kuo tik noriu.

Esu dėkinga likimui, jog daugelis mano pasirinktų darboviečių, neturėjo tikslios darbo pradžios – neprivalėjau darbo vietoje atsirasti lygiai 8 valandą, todėl nejaučiau didžiulės įtampos „suspėti“. Galvojant apie žmones, kurie tokią valandą privalo suptis darbo kėdėje ir vis tiek renkasi keltis iš lovos daug vėliau, tikrai pagalvoju – kaip jie suspėja? Ypač didžiuliame mieste, kur driekiasi ilgametražės automobilių spūstys ir nemažą ryto dalį jie praleidžia kelyje… Porą metų dirbau ofise, kuriame privalėjau būti 8:00, moterys manęs klausinėdavo: „kelintą keliesi, kad taip gerai atrodai – su šukuosenomis ir tobulu makiažu?“ Manau, kad norint atrodyti ir jaustis puikiai visą dieną, prioritetu tampa lėtas rytas, kad ir ką per tą rytą veiktum.

Keletas draugų manęs vis paklausia, kaip „prisiverčiu“ pakilti iš lovos taip anksti. Nesakau, jog visi privalo pakilti tokiu pat metu (tuomet iš miesto dingtų mano taip mėgstama ramybė), tačiau labai rekomenduoju rytą pradėti ne nuo skubos ir streso „kad tik kažko nepamirščiau, kad tik spėčiau“, o nuo laiko sau. Iš savo patirties galiu pasakyti – žadintuvo atidėjimas, rytinis nuovargis ir didžiulis nenoras keltis iš lovos, yra didžiulė motyvacijos stoka ir disciplinos nebuvimas. Nors disciplina – labai griežtai skambantis žodis, kurio norėtųsi vengti, bet ryto rutina, ypač kėlimasis iš lovos, tikrai disciplinuotas reikalas. Jeigu rytą pradedate šeštą ar septintą ryto, normalu, kad vieną rytą nusistačius žadintuvą penktą valandą, nešoksite laimingi iš lovos, kupini energijos ir „disciplinos“. Disciplina – kompleksinis dalykas, kuris yra išmokstamas, jeigu tik tam turite noro. Na, o motyvacija dažniausiai pajaučiama. Kai viena artimiausių draugių man pasiskundė, jog niekaip rytais negali pakilti iš lovos, nors miegoti eina pakankamai anksti, pasakiau jai paprastą tiesą: „tu tiesiog neturi tikslo.“ Jeigu dirbate ne itin mėgstamą darbą ir einate į jį tik tam, kad turėtumėte pinigų – motyvacijos anksti keltis tikrai neturėsite. Jūsų darbas jums turi nešti gilesnę prasmę ir pasitenkinimą. Tačiau ne vien tik darbas turi būti jūsų motyvacija. Dažnai knygose, apie ankstyvus rytus rašo: „ar pastebėjote, jog labai lengvai keliatės net ir itin ankstyvą rytą, jeigu jūsų laukia skrydis į išsvajotą šalį atostogoms, tačiau taip lengvai nesikeliate kasryt, kai jūsų laukia kelionė į darbą?“ Tai yra geriausiai „motyvaciją“ apibūdinantis teiginys. Jeigu neturite jokio prasmingo dienos tikslo – kėlimasis iš lovos bus skausmingas ir niūrus, nes jūsų lauks ta pati rutiniška diena, kokia buvo vakar, užvakar ir visas praeitos savaitės dienas… O jeigu apskritai neturite gyvenimo tikslo, tuomet pramiegosite jį ir „praskubėsite“ taip niekada ir nesupratę, kaip gera laikyti gyvenimą savo rankose! 

Turbūt apie rytą nepavyktų kalbėti nepaminint „miego rėžimo“. Nors griežtai nesilaikau 3-2-1 taisyklės – 3 valandos prieš miegą jokio maisto, 2 valandas prieš miegą jokio darbo, 1 valanda prieš miegą jokio „ekrano“ (telefono, kompiuterio, televizoriaus), kaip turiu rytinį ritmą, taip turiu ir vakarinį. Visas šviesas užgesinu ir horizontalią padėtį lovoje užimu 23:00, užmigti sekasi greitai, nes pabudus 5:00 – diena „išeina“ pakankamai ilga. Maždaug 21:30 atsigulu į lovą ir skaitau knygą. Dažniausiai telefonas būna šalia, tačiau į jį jau nebežiūriu ir pranešimų neskaitau. Kartais juokas ima, kai ryte pamatau pranešimus iš žmonių, kurie rašė apie 22:00 su pirmaisias žodžiais: „tu jau turbūt miegi, bet…“ Nemiegu, bet pasirenku nebetikrinti pranešimų, nebesivelti į pokalbius ir susikoncentruoju į knygą. Praktiškai, mano diena baigiasi apie devintą valandą vakaro, nes tuomet prasideda ruošimosi poilsiui ceremonijos. Vakarienę stengiuosi pavalgyti iki septynių vakaro, po vakarienės seka pasivaikščiojimas su coco, grįžus turiu dar maždaug valandą laiko iki ruošimosi „lovos rėžimui“. Yra tam tikrų dalykų, kurių „išmesti“ iš dienos negaliu, tad kiekvienas veiksmas turi savo valandą ir trukmę, kurie leidžia jausti stabilumą.

Mano vakaras ir rytas jau „atkalti“, turiu savo ritmą ir man tai suteikia saugumą, žinojimą, jog viską spėsiu, būsiu soti ir dieną pradėsiu su gera nuotaika. Tačiau būna vakarų, kai negaliu pakelti net 2 kilogramų svarmenuko, pritūpimai atrodo, lyg pusės planetos svoris būtų užmestas ant nugaros, o užmigti galiu besigamindama vakarienę… Būna rytų, kai ne tik kad nesinoriu ryte keltis, bet ir fiziškai jaučiuosi lyg panešiota šlepetė, kai nemotyvuoja nei tos dienos planai, nei apskritai gyvenimo tikslas. Kartais nuo savo susidėliotos disciplinos ir griežto jos laikymosi, „perdegu“ ir dažniausiai tai pasireiškia fiziniais negalavimais. Esu žmogus, kuris labai bijo „iškristi iš ritmo“, jaučiu diskomfortą ir nesaugumo jausmą, kai sugriūna mano planai, kai sumaišau nusistovėjusią tvarką. Šie jausmai – vis dar pasigirstantis mano obsesinio kompulsinio asmenybės sutrikimo aidas, kuomet privalau kontroliuoti savo aplinką ir emociškai nesugebu priimti netikėtų įvykių. Jeigu pasitaiko dienų, kai „perdegu“ ir fiziškai nesugebu 5:00 pakilti iš lovos – jaučiu didžiulę kaltę, jog sugadinau „tobulą eigą“. Ir nors anksti pabusti man labai gera, balanso pasiekti galiu tik leisdama sau kartais pakeisti tą pačią melodiją ir nesijausti padarius kažką nusikalstamo prieš save. Jeigu po mėnesio laikymosi tos pačios rutinos atsitinka „nebegaliu“ – dar nereiškia, jog esu tingi ir neatsakinga, jog man trūksta disciplinos ir aš neturiu jokio tikslo. Tai tiesiog reiškia, kad net ir nuo savo susikurtos rutinos, nuo to, ką laikau komfortu, reikia pailsėti. Būtent tai yra organizmo prašymas IŠLAIKYTI BALANSĄ. Leisti „nutikti gyvenimui“ tam, kad paskui vėl galėčiau grįžti į ritmą. Balansas, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, yra PROCESAS, ne rezultatas. Tai ne taškas diagramos viduryje, o linija. Tad kartais reikia pavingiavimų, kad galėčiau ir vėl prisiminti, kaip pasiekiama harmoninga tiesi linija.

Kitoje dalyje apie rytą – kaip įstoti į „penktos valandos klubą” ir rasti savyje motyvacijos iš lovos pakilti be septyniolikos atidėtų žadintuvų. Taip pat noriu užbėgti už akių mintims/komentarams: „lengva rytą skirti sau, kai neturi vaikų” – taip, vaikų neturiu ir tai mano pasirinkimas, todėl rytą turiu tokį, kokio noriu, o vaikus turi tie, kurie norėjo jų turėti, žinodami, kad tokių ilgų ir lėtų rytų kurį laiką turėti nepavyks. Tad tekstas labiau skirtas ir pritaikomas childfree asmenims ir aš visai nesistengsiu atsidurti kažkieno kito kailyje, nes nežinau ir neapsimesiu, jog žinau, kas tai yra rytą pradėti su vaikais. Galbūt, kada nors turėsiu patirties ir tekstas bus apie kitokį balansą.

2 Comments

  • Eglė

    Labai įdomus tekstas, nepaisant to, kad turiu 4men. vaiką, nė akimirkai nekilo mintis apie tai, kad šis tekstas ne man. Manau (ir žinau pavyzdžių), kad ir vaikus turint galima turėti rytą sau. Sakyčiau, kad taisyklės nesikeičia – reikia motyvacijos ir noro. Linkėjimai ir ačiū už puikius tekstus. Vienas malonumas trumpų/greitų/socialiniams tinklams draugiškų tekstų laikais skaityti įtraukiančius long-readus 🤍

    • Martina

      labai džiaugiuosi, Egle, kad skaitote ir komentuojate! gera žinoti, jog žmonės tiki „motyvacijos” ir „noro” galia ankstyvais rytais 🙂 būtent tokie skaitytojai yra mano asmeninė motyvacija! linkėjimai!

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *