-
III dalis. Storos mintys
Psichoterapija buvo apie tą svorį, kurį nešiojausi savo galvoje kaip papildomus kilogramus, kuriuos stengiausi numesti nuo kūno, o iš tiesų – reikėjo išmesti iš galvos. Lyg pirmąją „stovyklos“ dieną įspūdžių dar nebūtų buvę iki kaklo, atėjo metas pietums! Prieš apsigyvenant skyriuje, mano dienos meniu sudarė keletas sausainių, džiovinti abrikosai, riešutai ir saulėgrąžos. Žinoma, taip maitintis galėjau tik būdama/gyvendama viena, žinau, kad dažnas visų nustebimas būna: „o tai kur tėvai ir aplinkiniai? Negi jie nieko nemato, kokie nerūpestingi!“, atsakau už tėvus ir aplinkinius – anoreksija nėra ant visų žmonių pastebima akivaizdžiai, todėl paprastas išsisukinėjimas „aš jau pavalgiusi“ arba maisto „voliojimas“ lėkštėje, kol kiti valgo, o tu lieki su maistu viena ir…
-
I skyrius. Bloga anoreksikė
Depresija yra pyktis, nukreiptas į save. Gulėjimas psichiatrinėje ligoninėje nenuginčyjamai yra viena įdomiausių ir neįkainojamų gyvenimo patirčių. Ne dėl to, kad ne tiek ir daug žmonių gali „pasigirti“ apie tokią patirtį, labiau dėl to, ką iš tos patirties pasiimi. Visi labai mėgstame stereotipus ir sunkiai jų atsikratome netgi labai norėdami, tad apie psichiatrines ligonines tikrai esame girdėję ar susikūrę ne vieną legendą – žmonės, „aptaisyti“ pižamomis vaikšto koridorių pakampiais, trindamiesi vienu petimi į sieną, kaip nors nevalingai trūkčioja, kalba kažką panosėje, susivėlę, keistai reaguoja į aplinką, stovi eilėje prie vaistų, nei iš šio, nei iš to susinervina, juos apima pykčio protrūkis, atbėga „tramdytojai“ ir suleidžia raminamųjų, kol kitas pacientas be…
-
Hello, Cancer
Nelaimę paversti savo stiprybe, konfliktą – pasitikėjimu savimi, įtampą – triumfu.– Carmine Callo, Storytelling 2023.05.30 Esat kada susimąstę, kaip reaguotumėte, kai gydytojas ištaria: „jums vėžys“? Žiūrint filmus dažnai pagalvodavau, „o kaži kaip aš pati reaguočiau?“ Ir gink Dieve, niekad nepagalvojau, kad teks sureaguoti. Nors šių tikslių žodžių man nepasakė, jie skambėjo: „turiu blogų naujienų…“, o pasitikslinus: „o kokios tiksliau blogos naujienos?“ gydytoja tarė: „įtariu vėžį“. Vien tas žodis turi tokią prastą reputaciją 😀 Bet kai išgirdau aš, mano galvoje tesisuko: „nu ble, to man betrūko…“ Gyvenimas pro akis neprabėgo, nepuoliau galvoti, ką veikčiau, jei tai būtų paskutinė man likusi diena, nepravirkau graudžiai ašaroti, tiesiog sėdėjau ir šaltu protu, kaupiantis ašaroms,…