VSC

2013 metais. Valgymo sutrikimų centras, Vasaros g. 5, Vilnius. Memuarų tipo "dienoraštis". Mano asmeninė patirtis sergant nervine anoreksija ir depresija: sunkumai pripažįstant ligą, požiūris į savo kūną, noras būti švariai ir tyrai, santykis su maistu, atkapstytos ligos priežastys, atviri ir retkarčiais šokiruojantys pokalbiai tarp VSC merginų, nepilnavertiškumo jausmas, gilinimasis į save ir savo traumas, daug skaudžių temų, perteiktų su lengvo humoro gaidele, neapkraunant skaitytojo depresyvia nuotaika, nebandant hiperbolizuoti ir suteikiant jausmą, jog susirgus ne viskas tampa juoda. Penkios savaitės, tapusios startu jau dešimtmetį besitęsiančiai psichoterapijai.

  • VSC

    IX dalis. Night out

    „Prablaivėjus“ nuo anoreksijos svaiginimo, teko kovoti jau nebe su maistu, gydytojais ar man brukama meile savo kūnui, o su ta mano dalimi, kuri vis dar ypatingai žavėjosi šia liga ir ta neįtikėtinai didžiule priklausomybe ligai. Gydytojas įvardino mano  potraukį anoreksijai „hobiu“. Kurį laiką nesupratau, ką tai turėtų reikšti, tačiau net kelis kartus su juo susitinkant, jis vis sakydavo: „pagalvok, ką gyvenime gali kontroliuoti be maisto“, „tu gali būti daugiau nei anoreksija“ ir iš tiesų – kontroliuoti maistą ir nuolatos galvoti apie tai, kaip numesti svorio buvo tapę įpročiu. Tiesiog saugia sfera, kur aš buvau pakankamai GERA, pakankamai nusimaniau įvairiausius triukus, buvau pakankamai įgudusi, nors ir ne visiškai atitinkanti „kriterijus“, bet…

  • VSC

    VIII dalis. „Kolegės”

    Anything is possible when you have right people there to support you. Be užsiėmimų, maisto, vaistų ir gydytojų, didžiulį indėlį į sveikimo procesą įdėjo merginos, su kuriomis tas penkias savaites praleidau diena iš dienos – kartu valgėme, miegojome, gilinomės į viena kitos jausmus, emocijas, traumas, kalbėjome apie skausmą, džiaugsmą, patirtis, nusivylimus, simpatijas ir apie savo ligas, iš kurių kas jau kas, bet mes tikrai galėjome prisijuokti iki pilvo skausmo! Labai ryškiai atsimenu pirmosios dienos įspūdį, kai subliuško bet kokie lūkeščiai apie tokias įstaigas. Stereotipiškai, kaip ir kiekvienas artimai nesusidūręs su psichikos sveikatos centrais, maniau, jog žmonės čia liūdni, depresuoti, nenoriai bendraujantys, užsisklendę savyje ir itin baikštūs. Tai, ką radau atvykusi,…

  • VSC

    VII dalis. Stovyklos taisyklės

    Kontrolė visur aplink. Išskyrus savo emocijose. Be nustatytų maitinimosi laikų, mes bet kada galėjome gerti savo arbatą ir kavą. Pamenu, jog pirmąją dieną, kai slaugytoja supažindino mane su tvarka, aš jos paklausiau, ar galima turėti „senos lapų“ arbatos. Senos lapų arbata padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą vartojant atsakingai ir retkarčiais, tačiau valgymo sutrikimų pasaulyje ji laikoma „liekninačia“ ir detoksikuojančia, liaudiškai tariant, varančia į tualetą dideliam reikalui. Senos lapų arbatą namuose gerdavau kasdien tam, kad bet koks į burną įdėtas maistas, pasišalintų kuo greičiau. Nors arbatos poveikis ne momentinis, aš ją gerdavau kelis kartus per dieną, kad ji veiktų nuolatos. Žinoma, senos lapų arbata buvo mitas, tačiau tikėti kažkuo, kas sukuria…

  • VSC

    VI dalis. Restoranas „Vasaros 5”

    the more you try to control what you eat, the more food controls you. Pats geriausias  ir efektyviausias vaistas skyriuje buvo MAISTAS. Rašydama tai šyptelėjau, nes vykdama į skyrių penkioms savaitėms gydymo, vienintelis dalykas, kurio bijojau ir buvo maistas. Jau rašiau apie santykį su juo – šiukšlės, kurios puva viduje. Nors nebuvau gurmanė, bet mėgdavau mamos gaminamus patiekalus – košes, sriubas, beprotiškai dievinau sumuštinius, kuriuos iki dabar renkuosi pusryčiams ir negalėčiau įvardinti įdomesnio „patiekalo“ su tiek daug variacijų, tačiau maistui daug dėmesio neskyriau. Nebuvau saldumynų mėgėja, verčiau rinkdavausi bulvių traškučius, sūdytus riešutus, tačiau cukraus trūkumą užpildydavau guminukais ar kondensuotu pienu su braškėmis. Ledai taip pat nebuvo mano numeris vienas patiekalas,…

  • VSC

    V dalis. Stovyklos medicina

    Negali pakeisti to, ko nepripažįsti. – Dr. Phillip C. McGraw „Gyvenimo strategija“ Kiekvieną trečiadienį visas skyrius iškart po pietų sugūžėdavo į tą patį kabinetą vienam smagiausių užsiėmimų – filmų peržiūrai. Jų peržiūra užtrukdavo ilgai – iki pat pavakarių. Gydytoja išrinkdavo savaitės filmą ir jį peržiūrėjusios susėsdavome ratu aptarimui. Gerai prisimenu tik du filmus – „Maleną“ su mano mylima Monica Bellucci ir „Adomo obuoliai“, kurį turėjau peržiūrėti dar kartą, praėjus dešimčiai metų, nes siužetą buvau primiršusi. Nors televizorių skyriuje turėjome, dažniausiai žiūrėdavome „Simpsonus“, kokį meksikietišką serialą ar žinias. Kadangi televizoriui metų buvo panašiai, kaip man, įrašų atsukimo funkcijos nebuvo… O filmus vakarais jei ir pradėdavome žiūrėti – migdomieji suveikdavo anksčiau, nei…

  • VSC

    IV dalis. Laiškas mintims

    Kūnas dažniausiai matomas, ne kaip žmogaus vienio su siela dalis, bet kaip kažkoks antikūnis, kaip nuomojamas būstas mintims, kuriame tau nepatogu, nejauku ir nemalonu gyventi. O tam santykiui susigrąžinti ir sustiprinti lankėmės kūno vaizdo grupėje. Nuoširdžiai pasakysiu – nesupratau, kas tai ir kam tai reikalinga. Daugeliui merginų šis užsiėmimas buvo labiausiai trikdantis. Nuo pirmo susitikimo su gydytoja, man buvo liepta įsigyti knygelę ir kaip „pratybas“ mokykloje ją pildyti. Knygelės pavadinimas – „Teigiamo kūno sampratos kūrimo knyga“. Jas turėjome nusipirkti skyriuje. Tai buvo beveik 200 spausdintuvu atspausdintų puslapių, susegtų specialiu segtuvu – priminė mano bakalaurinį darbą. „Pratybų“ turinys susidarė iš aštuonių žingsnių pozityvaus požiūrio į kūną link: savęs pažinimo, fizinės išvaizdos…

  • VSC

    III dalis. Storos mintys

    Psichoterapija buvo apie tą svorį, kurį nešiojausi savo galvoje kaip papildomus kilogramus, kuriuos stengiausi numesti nuo kūno, o iš tiesų – reikėjo išmesti iš galvos. Lyg pirmąją „stovyklos“ dieną įspūdžių dar nebūtų buvę iki kaklo, atėjo metas pietums! Prieš apsigyvenant skyriuje, mano dienos meniu sudarė keletas sausainių, džiovinti abrikosai, riešutai ir saulėgrąžos. Žinoma, taip maitintis galėjau tik būdama/gyvendama viena, žinau, kad dažnas visų nustebimas būna: „o tai kur tėvai ir aplinkiniai? Negi jie nieko nemato, kokie nerūpestingi!“, atsakau už tėvus ir aplinkinius – anoreksija nėra ant visų žmonių pastebima akivaizdžiai, todėl paprastas išsisukinėjimas „aš jau pavalgiusi“ arba maisto „voliojimas“ lėkštėje, kol kiti valgo, o tu lieki su maistu viena ir…

  • VSC

    II skyrius. 24 metų mergaitė

    Valgymo sutrikimai nėra tik užgaidos padarinys, ar amžiaus tarpsniui, iš kurio išaugama, būdingas požymis. Tai sunki, gyvybei grėsmę kelianti liga, veikianti žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą. – Nacionalinė valgymo sutrikimų asociacija Toliau sekė pokalbis su dietologe, man paskirtu psichiatru, vaistų išrašymas ir bendros tvarkos instrukcija. Susitikimas su dietologe mane gąsdino. Gąsdino dėl to, kad bijojau, jog mane pamačiusi ji sakys: „o Deivulėliau, storule, tau reikia numesti nemažai svorio.“ Žinoma, jokia gydytoja gyvenime taip nepasakytų, juolab valgymo sutrikimų centre, tačiau man atrodė, kad aš esu beprotiškai stora ir visi mane tokią mato. Tas nuolatinis jausmas ir galvojimas, kaip kiti mane mato, o dar blogiau – išankstinis nusiteikimas, jog mato storą –…

  • VSC

    I skyrius. Bloga anoreksikė

    Depresija yra pyktis, nukreiptas į save. Gulėjimas psichiatrinėje ligoninėje nenuginčyjamai yra viena įdomiausių ir neįkainojamų gyvenimo patirčių. Ne dėl to, kad ne tiek ir daug žmonių gali „pasigirti“ apie tokią patirtį, labiau dėl to, ką iš tos patirties pasiimi. Visi labai mėgstame stereotipus ir sunkiai jų atsikratome netgi labai norėdami, tad apie psichiatrines ligonines tikrai esame girdėję ar susikūrę ne vieną legendą – žmonės, „aptaisyti“ pižamomis vaikšto koridorių pakampiais, trindamiesi vienu petimi į sieną, kaip nors nevalingai trūkčioja, kalba kažką panosėje, susivėlę, keistai reaguoja į aplinką, stovi eilėje prie vaistų, nei iš šio, nei iš to susinervina, juos apima pykčio protrūkis, atbėga „tramdytojai“ ir suleidžia raminamųjų, kol kitas pacientas be…