gotta work

„Patience is not simply the ability to wait, it’s how we behave while we’re waiting.”
– Joyce Meyer

Esu ilgų įžangų mėgėja, tačiau šįkart tiek tema, tiek aš būsim „dalykiški“ ir stengsiuosi neišsiplėtoti įvesdama į esmę. Bedarbės statusą turėjau nuo tos akimirkos, kai nusprendžiau, jog noriu sugalvoti, kur galėčiau save realizuoti arba rasti vietą, kurioje mano idėjos ir indėlis būtų vertinamas. Turėjau užtrukti tik vasarą – tiek sau buvau skyrusi laiko vaikytis „svajonę“ – bet, užklupo vėžys ir bedarbystė užtruko apskritus metus. Nors tiek mano artimieji, tiek gydytojai įvardina gydymąsi kaip DARBĄ, aš jau labai seniai norėjau tikro darbo ir jausmas, jog esu nenaudinga visuomenės narė, mane jau ilgokai vedė iš proto. Kadangi sveikata ir besitęsiantis gydymas neleido grįžti į darbo rinką „čia ir dabar“, aš pradėjau dėliotis pagrindus darbo paieškoms vis dar kasdien lankydamasi radiologinės terapijos skyriuje ir užtrukau du mėnesius.

Trumpa priešistorė: per dešimt savo darbo stažo metų, aš nebuvau siuntusi CV ar ėjusi į darbo pokalbius. Visos mano užimamos pozicijos buvo kažkokie „laimingi atsitiktinumai“, kai atsirasdavau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Tai kažką sužavėjo mano stiliaus išmanymas, kažkas pasiūlė darbą po freelance bendradarbiavimo, kažkas pakvietė dirbti pas save, tad neturėjau tos tikros savimarketingo patirties ir pokalbių. Nors vėžio gydymas stipriai kirto per pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, o jausmas, jog per gydymosi metus esu „atsilikusi“ nuo socialinio gyvenimo vis baksnojo į petį, nusprendžiau, kad turiu lipti per save ir siuntinėti CV, eiti į pokalbius ir išmokti save pateikti toms pozicijoms, kuriose norėčiau dirbti. 

Esu millenialsas, tad darbo neieškojau LinkedIn’e, kur tikiu, jog šiuolaikinis žmogus randa milijonus karjeros galimybių. Aš atsidariau CVbanką ir nusistačiusi tam tikras sritis, kiekvieną rytą su pusryčiais refreshindavau tą patį puslapį, stebėdama, ar atsirado naujų skelbimų. Kartais užsukdavau ir į LinkedIn’ą, bet pripažinsiu, jaučiausi per kvaila visiems ten talpinamiems skelbimams. Nesiunčiau savo kandidatūros bet kam, labai atidžiai skaitydavau tiek patį skelbimą ir reikalavimus naujam darbuotojui, tiek apie pačią įmonę. Visi skelbimai, kuriuose buvo minimi SEO, Google Analytics ir kiti man beprotiškai neįdomūs reikalai, budavo automatiškai atmetami, nes buvau aiškiai apsibrėžusi, ką darbe noriu ir ko nenoriu daryti. Žinoma, ieškojau su komunikacija ir marketingu susijusios veiklos, bet esu kūrybiškas idėjų žmogus ir visi analitiniai, techniniai, mechaniški dalykai mane iškart atmuša nuo atsidavimo darbui. Leidau sau rinktis, nesijaučiau desperacijoje (kaip mano psichoterapeutė įvardino: „kol tavo banko sąskaita nesako „fuck you“, tol darbą gali rinktis atsakingai“), nes nenorėjau darbo tik dėl darbo, norėjau prasmingos ir įdomios veiklos. Lygiai taip pat jaučiau atsakomybę ne tik už savo laiką, bet ir už įmonių, kurios ieško tinkamo žmogaus – nenorėjau jų gaišinti savo kandidatūra.

Iš viso buvau keturiuose pokalbiuose, dariau tris užduotis (antram etapui) ir išsiunčiau 50 laiškų. Nevardinsiu konkrečių įmonių, su kuriomis kalbėjausi, bet visos patirtys buvo tokios skirtingos ir tokios įdomios… Papasakosiu tik situacijas. 

Pirmasis pokalbis. Siunčiau į marketingo vadybininkės poziciją. Tai buvo pirmasis mano išsiųstas CV, tačiau su manimi susisiekė tik po mėnesio. Pamaniau, galbūt įmonė laukė iki tam tikro laiko ir tik tada sukvietė visus kandidatus. Labai džiaugiausi – PIRMAS POKALBIS. Tai prekybos įmonė, tad ofisas – virš prekybos vietos. Buvau informuota, jog atvykus pasakyčiau bet kuriai konsultantei, kad atėjau į darbo pokalbį ir mane nukreips arba „pasiims“. Iš vakaro jaudulio nejaučiau, bet pagalvojau, kad net nebepamenu, kokias sąlygas įmonė siūlė, o skelbimo neberadau… Tada supratau, jog visus skelbimus reikia išsisaugoti (pamoka Nr. 1). Iš ryto pusryčiaudama atsiverčiau dar kartą paskaityti apie įmonę (nors ją puikiai žinojau), apie vadovus, atsiliepimus iš klientų… Oi, klientai nieko gero apie klientų aptarnavimą ir internetinės prekybos paslaugas nerašė, bet pagalvojau, gal tiesiog – daug rūsčių ir nepatenkintų laido riterių. 

Nuėjau, kaip paliepta, pasigavau konsultantę ir pasakiau, jog atėjau į darbo pokalbį. Ji tuoj pat pakvietė vadovę, kuri kaip tik tuo metu pati buvo parduotuvėje. Pasidžiaugiau, jog pasigooglinau jos veidą ir vardą. Pasisveikinome, susipažinome ir ji pradėjo vesti mane link lifto. Iš paskos mums sekė generalinis įmonės direktorius, kurio googlintis net nereikėjo. Pirmi jo žodžiai buvo komentaras apie tai, kad „vėl įdarbina tik gražias merginas“ – priėmiau kaip komplimentą ir padėkojau. Laukiant lifto, išgirdau kitą jo komentarą: „va, nusižarinusi trumpai plaukus, dviem spalvos nusidažiusi ir visa graži“. Tuo metu mano plaukai po nuslinkimo jau buvo nudažyti ir gerokai ataugę. Atsisukau jam atkirsti: „ne savo noru nusižarinau juos“. Jis paklausė: „o kas privertė?“ Beatsidarant lifto durims, atsakiau: „liga“, deja, mane išgirdo tik vadovė ir iškart išpūtė akis. Generalinis direktorius kartu su mumis įžengė į liftą ir dar kartą paklausė: „tai kas privertė? meilė?“ Negalėjau patikėti savo ausim, bet pakartojau dar kartą žodį: „liga“. Vadovė iškart paiteiravo, ar dabar man viskas gerai su sveikata ir aš daugiau nebežiūrėjau į vyriškio pusę. Liftą sustabdė mergina ir vyrukas tarė: „va, mūsų *merginos vardas*, visada graži“. Kaip suprantote, po tokios įžangos, many liko mažai noro dirbti tokioje vietoje. Visgi aš su ta „visada gražia“ mergina turėjau pokalbį, kur man siūlė visiškai kitas pareigas, nei aš kandidatavau (primenu, kandidatavau į marketingo vadybininkės poziciją), man pasiūlė „labai įdomią“ (taip pati mergina apibūdino) biuro administratorės plius marketingo specialistės pareigas. Tektų priimti svečius, nešti jiems kavą, o nesant svečiams – prižiūrėti internetinę svetainę ir atsakyti į klientų komentarus. Visa laimė aš tuos klientų komentarus tą patį rytą perskaičiau… Tad susumavus pirmą įspūdį apie generalinį direktorių ir išgirdus, su kuo tektų susidurti kiekvieną dieną, su didžiuliu palengvėjimu atsisakiau pasiūlymo ir išėjau. Vėliau draugams pasakojau šį „nuotykį“ ir jie įvardino minėtąjį vadovą kaip pagarsėjusį seksistą. Nors manęs visiškai neįžeidė jo komentarai apie mano plaukus, aš vis tiek nemanau, jog taip pridera pasitikti kandidatus. Pirmas įspūdis yra neišdildomas. Ir jis buvo toks toks blogas, jog ilgus metus buvus šios parduotuvės kliente, aš nebelabai noriu žengti į ją…

Antras pokalbis. Ši patirtis man buvo labai neskani ir skaudi. Maniau, jog radau nerealiai prasmingą poziciją nepelno siekiančioje organizacijoje, kuri padeda likimo nuskriaustiesiems. Nuvykau į pokalbį, mes plepėjome daugiau nei valandą, mane taip sužavėjo organizacijos vertybės, jog mes net pradėjome brainstorminti įvairias idėjas ir aš pasišokinėdama grįžau namo. Atsisveikinant merginos išgyrė mano energiją ir širdyje tikrai sukirbo mintis, jog radau tinkamą vietą. Darbas su renginiais ir komunikacija, lėšų pritraukimu, nuomonės formuotojais, pranešimais spaudai… O dar ir prasminga organizacija. Po kelių dienų sulaukiau jų užduoties – aprašyti viešinimo planą ir pateikti vizualą organizuojamai šventei, kuri organizacijoje vyksta kasmet. Kadangi labai norėjau to darbo, visa širdimi atsidėjau užduočiai – sukūriau ne tik temą, pateikiau jos vizualą, aprašiau šventės pramogas ir smulkiai surašiau viešinimo planą – nuo pasiruošimo, šventės hashtag’o, pavadinimo, nuomonės formuotojų ir straipsnių temų. Konsultavausi su savo gera drauge, kuri yra PR specialistė, vadovavausi jos pastebėjimais ir tris dienas nieko kito neveikiau tik tobulinau savo užduotį. 

Nustatytą dieną išsiunčiau laišką su prisegtu savo darbu ir laukiau žinių. Porą dienų nesulaukiau net atgalinės žinutės, jog mano laiškas sėkmingai gautas. Palaukiau per savaitgalį ir prasidėjus darbo savaitei, maloniau pasiteiravau, ar mano užduotis juos pasiekė. Popiet sulaukiau atsakymo, jog užduotis gauta, bet atrankos nebebus tęsiamos ir paieška stabdoma. Nepatingėsiu ir nukopijuosiu tikslų laišką:

Laba diena, Martina,

Užduotį gavau.
Tik noriu Jus informuoti, kad šios pozicijos atranką stabdome.
Ir tolimesnių etapų netęsime.

Norime jums nuoširdžiai padėkoti už jūsų susidomėjimą mūsų organizacija ir už laiką, kurį skyrėte mums dalyvaudama išorinės komunikacijos specialistės pozicijos atrakoje.

Norėčiau dar asmeniškai padėkoti už jūsų skirtą laiką ir malonų pokalbį.

Linkime jums sėkmės!

Kai atsidariau laišką, buvau parduotuvėje ir su gumulu pilve parvažiavusi namo, puoliau rašyti laišką atgal. Pirma mintis buvo „išvis nebeieško žmogaus ar netikau būtent aš?“ Suraičiau, kad labai netikėtas atsakymas ir labai norėčiau platesnio paaiškinimo, kadangi darbo į užduotį įdėjau nemažai ir keista, kad taip staiga nebereikia žmogaus, nors pokalbio metu man buvo sakoma, kad darbo tiek, jog nebespėjama visko aprėpti. Sulaukiau skambučio su paaiškinimu, jog „iš aukščiau atėjo nurodymas, jog keičiasi organizacijos struktūra ir išorinės komunikacijos specialisto nebereikia, kažkada reiks vidinės komunikacijos specialisto“. Paklausiau, ar jie supranta, kaip įtartinai atrodo jų pozicija – kai kandidatai padarė užduotis, surašė savo idėjas šventei (kuri iš tiesų turėjo būti organizuojama po mėnesio), sudarė viešinimo planus, organizacija sugalvojo keisti struktūrą ir visiems kandidatams tarė „ačiū, nebereikia“. Nemokamos idėjos visad gerai, ne? Mergina atsakė, kad labai atsiprašo ir labai nesmagu pranešti tokią žinią, bet „taip jau yra“. Mintyse pagalvojau „šiaip tai niekas man nepranešė, aš pati pareikalavau“. Daugelis mane ramino, jog pasitaiko tokių įmonių, kurios štai taip pasinaudoja „kandidatais į poziciją“, duoda užduotis, iš užduočių susirenka idėjas, o tokios potencialios pozicijos net neturi. Jeigu būčiau taip apgauta bet kokio versliuko, nesijaučiau taip blogai, bet tai yra organizacija, kuriai nemaža dalis mano pažįstamų skiria 1,2% GPM. O štai va taip ta organizacija „dirba“. Visą likusią dieną jaučiausi, lyg mano sieloj kažkas prišiko – ne tik nusivyliau tokiu neetišku elgesiu, bet žlugo ir iliuzija apie „prasmingą darbą“. 

Žinojau, kada užduotyje minėta šventė turi įvykti ir palaukiau iki tos dienos, kad pažiūrėčiau, ar bent kažkas iš mano idėjų buvo paimta. Buvo. Kadangi pastaruoju metu mano „arkliukas“ – fėjos, fantazijų pasaulis ir magija – tokią temą buvau pasiūliusi šventei. Organizacija pasidalino trumpu video apie šventę, kurioje mačiau ir fėjų, ir magijos, ir mano siūlytų veiklų. Kad aš tokios neetiškos organizacijos neparemsiu tai 100% ir tikėsiuosi, kad jie nustos taupyti kitų žmonių idėjų ir darbo sąskaita. Sakiau, kad jeigu pamatysi, jog mano idėjos buvo panaudotos, „eisiu ant viešumo“, bet šiuo metu jau turiu darbą ir nematau prasmės kovoti, bet jeigu kažkam įdomu, kokia tai organizacija – kreipkitės.

Po šios nesmagios patirties, turėjau dar vieną online pokalbį, dar vieną rašymo užduotį, bet labai džiaugiuosi, jog nei vienoje pozicijoje manęs nepasirinko, nes lygiagrečiai vyko kandidatavimas į dabartinę mano užimamą poziciją. Nenoriu, kad atrodytų, jog neturiu kito pasirinkimo, tik girti savo dabartinę darbovietę, bet nesu turėjusio tokio sklandaus ir paprasto pokalbio ir viso įdarbinimo proceso, kaip Amber Grid. Nuo pirmo pokalbio įmonė pasirodė tokia SVEIKA, kad mano toksiškos darbinės patirtys pradėjo kvaršinti galvą „ar tikrai gali būti tokių gerų sąlygų ir tokių šiltų žmonių?“ 

Trys labai skirtingos darbinimosi patirtys. Pamokų išmokta. Nuomonė apie tam tikras įstaigas susidaryta. Patirtis buvo tikrai įdomi ir aš džiaugiuosi, kad skrupulingai atsirinkinėdama poziciją ir užtrukusi ilgiau, nei tikėjausi, radau vietą, kurioje nuo pirmų dienų jaučiuosi saugi, laukiama ir įvertinama. Visiems, kurie ieško ar kažkada ateityje ieškos darbo linkiu labai aiškiai susidėlioti savo vertybes ir reikalavimus, kad netektų pakliūti į darbovietę, kurioje nuolatos skųsitės, kaip „nenorite eiti į darbą“, taip pat siūlau nepulti sutikti su kiekvienu pasiūlymu vien tik tam, kad turėtumėte darbą. Žinau, kad kartais banko sąskaita gali sakyti „fuck you“, kaip mano psichoterapeutė išsireiškė, bet netinkame darbe nei jūs būsite laimingas, nei darbdavys jumis patenkintas. Darbe/dirbdami praleidžiame didžiąją dalį savo dienų, išsirinkite vietą/veiklą, kurioje jūsų širdis dainuotų! 

O dabar – gotta work, gotta make that money!