genderless

“I don’t define men’s fashion or women’s fashion. I only identify those who are afraid and those who enjoy fashion.”
– Jaden Smith

Ne ne, tekstas nebus apie LGBTQ+ ar lyčių pasirinkimą. Nors vienaip ar kitaip lyties klausimas bus paliestas… Tačiau šįkart grįžtu prie rūbų. Prie įvaizdžio. Prie asmeninio stiliaus. Temos, kurios mane lydi visą gyvenimą ir kuriomis dažniausiai ne tiek daug kalbama – jos geriau suprantamos pasitelkus vizualą. Apie lytiškumą turiu savo nuomonę, tačiau visuomet buvau ir lieku diskusijų nuošaly, nes kiekvienas turi pasirinkimą, kaip eiti iš proto. Aš savo „arkliuką“ irgi turiu, todėl palieku ramybėje visus, kuriems tas „arkliukas“ – lytys ir viskas, kas su tuo susiję. Neturėdama daug žinių ir vadovaudamasi tik savo nuomone, neturiu jokių argumentų diskusijoms vystyti, todėl rašau apie tai, ką išmanau – įvaizdį.

Gali būti, kad esu „biased“ rašyti tokia tema, bet viskas, kas susiję su įvaizdžiu, mada, savęs ekspresija, man yra artima, įdomu ir inspiruoja. Kodėl esu „biased“? Visą savo gyvenimą simpatizavau vyrams, kurie buvo šiek tiek… moteriški? Labai nesinori skirstyti į vyriškus ir moteriškus asmenis, bet mūsų visuomenė būtent tokia ir norint perteikti mintį suprantamai, kol kas nerandu kitų vartojamų žodžių šiems dviems pakeisti. Moteriški vyrai. O taip… Ilgi plaukai, smulkus kūno sudėjimas, švelnūs veido bruožai, skrupulinga higiena, lipšnios manieros, artistiški, meniški hobiai. Žinau, visuomenėje paplitusi nuomonė, jog mano aprašymas atitinka homoseksualumo sąvoką, bet kol kas atitolkime nuo seksualinės orientacijos. Aš niekada nesižavėjau augalotais, „užsikačialinusiais“, macho vyrais, kurie turi labai tvirtą nusiteikimą, kas yra TIKRAS VYRAS ir koks jis privalo būti, kaip atrodyti ir elgtis. Meluoju – kartą buvau susižavėjusi. Jis buvo toks narcizas, kokie visi kartu sudėti mano gyvenime sutikti homoseksualai nebuvo ir kaži ar bus. Taip pat nenori pasakyti, kad visi vaikinai, su kuriais turėjau romantinių santykių, buvo moteriški – tokius „moteriškus“ vyrus aš visad mylėjau be noro pradėti santykius. Bet… nesileiskime į asmeniškumus, nes rašyti noriu ne apie savo romantinius polinkius, o tai, kas man kelia didžiulį susižavėjimą.

O susižavėjimą kelia žmonės, kurie yra ištikimi sau ir savo grožio suvokimui, nepaisantys jokių visuomenės nuostatų, lyčių skirtumo ar dviprasmiškų nuomonių. Mada – vienas iš socialinio pasaulio aspektų, netgi labai labai galingas. Nereikia net pasakoti, kiek daug kultūros, visuomenės, politikos, mokslo ir visų kitų gyvenimo sferų susijungia madoje ir kaip viskas, kas vyksta aplink mus, daro įtaką mados industrijai. Įvaizdis – tai žinutė aplinkai. Pats geriausias ir lietuviams šiuo metu aktualiausias pavyzdys (kuris visiškai ne į genderless temą) – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jau porą metų kalbama apie jo aprangą, kuri siunčia žinutę, jog prezidentas stovi petys į petį su Ukrainos kariuomene bei šalies gyventojais karo frontuose, nesvarbu, kur bedalyvautų, kokius aukšto rango atstovus besutiktų – jo rūbų pasirinkimas yra žinutė. Ir žinutė nėra apie tai, jog jis neturi ko apsirengti ar nesuvokia valstybinių protokolų. Įvaizdis, rūbai šiuo konkrečiu atveju atstovauja Zelenskio poziciją. Dėl šios priežasties – žinutės siuntimo aplinkai – aš dievinu mados sferą, jos istoriją ir laikau ją viena įdomiausių temų, nes joje, kaip ir minėjau, susijungia beprotiškai daug gyvenimo aspektų. 

Moteriški vyrai siunčia žinutę, jog nepaisant to, kokia jų lytis – tai, kas jiems gražu visgi lyties neturi. Estetiškai suderinti pasteliniai atspalviai (kurie daugelio požiūriu yra moterišką švelnumą atskleidžiantys tonai), ryškūs aksesuarai, tokie kaip sagės, didžiuliai auskarai, rankinės ant peties, batai su aukštesne pakulne – visa tai nepakeičia jų lyties, teparodo, jog žmogus, kad ir kokia jo lytis, puikiai žino, kas jam patinka, kas jis ir kaip jis nori atrodyti. Kad nebūtų į vienus vartus – tą patį galima pritaikyti ir moterims. Nuo tada, kai moterims buvo „leidžiama“ balsuoti ir vilkėti kelnes, daugelis damų taip iš kelnių ir nebeišlipo. Ar tai laikoma vyriška? Ne, tai laikoma „laisve rinktis“. Turiu ne vieną draugę, kuri savo spintą pildo rūbais iš vyrų skyriaus – treninginės kelnės, švarkai, platūs marškinėliai, džinsiniai marškiniai. Ir nors pripažįstu, jog „ant moters“ vyriškas rūbas dažniausiai neatrodo „keičiantis jos lyties“ ar nurodantis orientaciją, taikyti dvigubus standartus šioje vietoje aš nelinkusi. 

Mada jau nuo neatmenamų laikų buvo gender fluid terpė. Pamenate, senovės Romos laikais visi vaikščiojo su togomis, tunikomis ir… faktiškai – suknelėmis. Keitėsi laikai, keitėsi ir mados. Viduramžiais vyrai buvo sugrūsti į šarvus, tačiau kasdien daugelis nešiodavo tunikas. Baroko epochoje vyrai nešiojo kaspinukais puoštas kojines, aukštakulnius ir perukus, rococo metu baltai pudruodavo veidus ir rausvindavo skruostus. Tada vėl šmurkštelėjo į kelnes, tačiau vis dar krakmolydavo apykakles ir ūsus. „Mūsų laikais“ taip pat pasitaikydavo androgeniškos išvaizdos personų, ankstyvaisiais 1920 metais moterys pradėjo kirpti plaukus ir eksperimentuoti su vyriškomis laikytomis detalėmis bei siluetais, taip protestuodamos prieš visuomenės požiūrį į moterį bei jos teises. Androgeniškumas egzistavo visais laikais, tačiau dažniau tai buvo pastebima tarp vyrų, kurių išvaizda turėjo tiek vyrišku, tiek moteriškų bruožų. Moterys madoje laisvėti pradėjo tik XX amžiuje, nors užuomazgų rasti galima ir XIX-ajame. Iki tol laikytos puošmenomis, gimdytojomis, švelniomis ir mielomis būtybėmis, jos pamažu tapo lygiavertės su vyrais, tad androgeniškumo, „vyriškėjimo“ metodika rūbų bei įvaizdžio pagalba pasiteisino ir buvo žinutė pasauliui, jog nesvarbu, kokia žmogaus lytis – kiekvienas turi lygias teises į laisvę.

Išlaisvėjus žmonių įsitikinimams, pasibaigus antram pasauliniam karui, belytė mada taip ir nebeužleido pozicijų. Dabar jau niekam nebėra neįprasti unisex rūbai, nors… Lietuvoje tai labiau vyrauja tarp jaunimo, kuris vis dar neturi „įsipareigojimo“, kaip privalo atrodyti. Ir manau, kiekvienas vis dar yra nusistatęs savo toleravimo ribą – vyras su suknele ar sijonu laikomas psichiškai sutrikusiu, simbolizuoja nukrypimą, priskiriamas prie mažumų ir yra vertinamas, kaip „mažiau vyras“. Gaila, kad tokią įvaizdžio eksperimentavimo prabangą daugiausiai sau leisti gali kūrybos sektoriaus atstovai – muzikos atlikėjai, dizaineriai, nuomonės formuotojai ir apskritai menininkai, kurie patys savaime yra prekinis ženklas. 

Čia išskirti norėčiau du asmenis, kurie mūsų gimtojoje šalyje tapo kontraversiškų diskusijų objektais: Lolita Zero ir Alen Chicco, kurio naujasis sceninis vardas – Lion Ceccah. Nors tai yra jų sukurti alter ego, kurie atsiskleidžia scenoje, aš jiems abiems ploju už drąsą itin konservatyvioje šalyje leisti sau būti „nulinčiuotais“ pasirinkus laisvę atrodyti taip, kaip nori. Ir galbūt užsimojau per daug ir per ryškiai atrodančias asmenybes, bet tam, kad įkvėptų laisvei kitus, šie du artistiški žmonės pasirinko drastiškus ir provokuojančius įvaizdžius ir tikrai atkreipė ne vieno dėmesį. Jie savo įvaizdžiu neapeliuoja nei į tai, su kuo gulasi į lovą (kas kiekvienam siaurų pažiūrų asmeniui pirmiausia šauna į galvą pamačius moteriškai besirengiantį vyrą), nei į savo lytį, nei į kitų „verbavimą“. Visas įvaizdis yra apie viduje tūnančias emocijas ir jausmus. Kalbantis su savo psichoterapeute dažnai užklystu į „saviraiškos“ ar pomėgių temą ir jeigu tik ji pastebi, jog pradedu save teisti už tai, jog man patinka neįprasti, keistoki, bjauresni nei vidutiniam žmogui, dalykai, ji mane visada nuramina – juk nuo to niekam neskauda. Ir kartais primena – Quentin Tarantino yra pasakęs: „jeigu nekurčiau tokių filmų ir neišliečiau savo jausmų ten – žudyčiau žmones“. Bet čia jau psichologinis nuokrypis į mūsų id, kuriam išplėtoti prireiktų dar kelių straipsnių. Mes visi turime rasti, kur išlieti savo emocijas ir potraukius, kad tai nesikauptų mumyse ir nepradėtų pūdyti mūsų vidaus. Nes supuvusių žmonių ir taip begalės…

Man taip pat labai žavu stebėti, kaip ribas po truputį ištrina ir viena kiečiausių porų – Lukas Gricius ir Naglis Bierancas. Nors nieko per daug išsišokančio jie nedaro, aš kaskart nusišypsaus pamačiusi jų įvaizdžius, dailiai lakuotus nagus ir ne kartą pagalvojau, jog jiedu puikiai reprezentuoja genderless principą, kad ir mažytėmis detalėmis. 

Nepamirštu ir moterų! Nors labiau norisi minėti vyrišką kompaniją, bet praeitų metų Eurovizijos atrankose į save itin daug dėmesio atkreipusi Rūta MUR, man atstovauja moteriškąją genderless stiliaus ikoną. Nuo sukurto įvaizdžio iki manierų ir balso tembro. 

Galbūt tiek ir užtenka mūsų mažoje, prie laisvės vis dar besipratinančioje, Lietuvoje?

Mane ši genderless stiliaus tema pastaruoju metu apsupo iš visų pusių, nors vėlgi, neveltui sakoma – kai imi galvoti apie tam tikrą dalyką, jį pastebi daug dažniau. Paauglystėje klausiau ir sekiau nemažai muzikos grupių, kurių įvaizdžiai buvo niekaip nesuvokiami mano bendraamžiams – Visual Kei grupės, kurios apima Japonijos muzikos žanrą, besiorientuojantį į androgeniškumą pabrėžiančius kostiumus, ekstravaganciją ir anime elementus; roko grupės, kurių atlikėjai neatrodydavo taip ekstremaliai, tačiau nevengdavo makiažo (tiek scenoje, tiek nuo jos nulipę), ilgų plaukų, crop-top’ų ar sijonų; netgi sunkiojo metalo atlikėjai, kurie apskritai neskirstydavo įvaizdžių į moteriškus ar vyriškus. Daugeliui sunkioji muzika asocijuojasi su odiniais rūbais, plėšytais džinsais, barzdomis ir vyrišku ego, deja, roko istorija iš tiesų yra labai spalvinga ir visiškai neatitinka visuomenėje susidariusio „vyriško“ tipažo (jeigu kam reikia legendinių pavyzdžių – grupės Queen vokalistas Freddy Mercury ar David Bowie turėtų būti geriausiai atpažįstami įvaizdžiai).

Šiuo metu priskiriant save prie k-pop muzikos šalininkės, fokusas vėl grįžo prie androgeniškumo, švelnių „berniukiškų“ bruožų. Nebėra tokio stipraus susižavėjimo ekstravagantiškais kostiumais, todėl inspiracijų savo įvaizdžiui dažniau semiuosi iš kasdien galimų pritaikyti įvaizdžių. Ir man nėra nieko labiau įkvepiančio, kaip pakankamai konservatyvioje Azijos kultūroje išdygstantys vaikinai, kurie leidžia sau būti moteriškais. Vieno interviu metu, netikėtai mano stiliaus ikona tapęs grupės Ateez vokalistas Park Seonghwa, paklaustas, kaip galėtų pakomentuoti savo genderless stilių, atsakė: „man patinka visi stiliai. Kai buvau jaunesnis ir eidavau į parduotuvę su savo mama, pamatęs sijoną pagalvodavau „kaip gražu“, bet tada ateidavo mintis „aš juk berniukas, aš negaliu“ ir nesuprasdavau, kodėl man negalima nešioti tokių rūbų. Todėl dabar noriu laužyti šias taisykles.“ Būti žinomu asmeniu ir rinktis laužyti taisykles, norit atskleisti savo asmenybę bei grožio suvokimą per aprangą, yra labai padrąsinantis žingsnis kiekvienam save vis dar ribojančiam asmeniui. O laimėti „androgeniškumo loterijoje“ ir turėti galimybę pagal norus savo įvaizdžiu balansuoti ties „vyrišku“ ir „moterišku“ apskritai yra retam mirtingajam pasitaikanti galimybė.

Na, o kad neatrodytų, jog aš gyvenu savo burbule, pasaulyje tikrai pilna populiaresnių ir labiau girdėtų genderless stiliaus atstovų – atlikėjas Harry Styles, aktorė Kristen Stewart, aktorius Billy Porter, kurio raudonojo kilimo įvaizdžiai kaskart nustebina ir yra vieni laukiamiausių, dainininkas ir aktorius Jared Leto, androgeniškumo karaliene tituluojama aktorė Tilda Swinton, modelis Cara Delevigne, kuri nuolat eksperimentuoja savo įvaizdžiu, aktorius Ezra Miller, kiek perspaudžiantis ir kartais ne toks estetiškas ir skoningas (mano nuomone) Sam Smith, dizaineris Marc Jacobs ir kiti žinomi pasaulio vardai, kurie trina aiškias ribas tarp to, kas yra skirta moterims ir kas yra skirta vyrams. 

Nors visą šį tekstą rašiau savaitę iki Eurovizijos starto, paviešinti jį laukiau iki kol ji pasibaigs būtent tada, kai antrajame pusfinalyje pamačiau ir išgirdau Šveicarijos pasirodymą. Laukiau paviešinti jį dėl to, kad buvo įdomu – ar sijonu pasidabinęs vaikinas gali laimėti šį dainų konkursą. Ir laimėjo. Jis tikrai laimėjo! Su sijonu, su dailiai sutvarkytais nagais ir su beprotiškai gera daina bei pasirodymu. Tiesą sakant, per pusfinalio pristatymą net neišgirdau visos Nemo istorijos, nesupratau ir net nesiaiškinau, kodėl jis apsirengęs „moteriškai“, bet tikrai pasakiau, jog tokio rūbų derinio norėčiau savo spintoje! Mane pakerėjo dainoje susipynę net trys (o gal jų paslėpta ir daugiau) muzikos žanrai, pakerėjo akrobatikos pagrindų reikalaujantis performansas ir net pamiršau pasigilinti į dainos žodžius. Po pusfinalio mano Spotify grojo būtent „The Code“. Per finalą jau buvau pasirinkusi Šveicariją savo favorite, ir tik tada išgirdau, kad atlikėjas savęs nepriskiria nei vienai lyčiai, kad yra laimingas būdamas toks, koks yra ir kad daina apie jo kančias, bandant save identifikuoti. Vėlgi, nenoriu plėstis lytiškumo tema, nes neturiu tam nei žinių, nei patirties, nei argumentų, bet noriu pabrėžti – klausydama dainos ir žiūrėdama pasirodymą, nevertinau jo lyties, tiesiog nuo to atsiribojau ir mėgavausi muzika. O tai, kad ši daina turi asmeninę istoriją tik padaro ją dar stipresne. Lygiai dešimt metų atgal – 2014 metais – Euroviziją laimėjo Austrijos atlikėja Conchita Wurst – kilo daug kontraversiškų diskusijų, tačiau nepaisant to, daina vis dar girdima lig šiol. Daina lygiai taip pat apie vidinius Conchitos išgyvenimus. Simboliška, kad apsisuko dešimtmetis ir Eurovizijos žiūrovai bei komisija vėl išrinko panašios tematikos dainą bei atlikėją kaip šių metų favoritą. Ir kaip priminimą, kad žmogus turi teisę atrodyti kaip jis nori, o gera muzika yra galingesnė jėga už neapykantą.

Genderless stilius man ne tik davė labai daug inspiracijų savo pačios stiliaus paįvairinimui, bet tuo pačiu praplėtė tolerancijos ribas ir sumažino mano pačios turėtas stigmas – vyrai su sijonais nebeatrodo kažkuo kitokie, moterys itin trumpų plaukų šukuosena nebelaikomos „vyriškomis“, sušvelnėjo mano pačios požiūris į kiekvieno pasirinktą ar susikurtą asmeninį įvaizdį, išsitrynė taisyklės, kaip kokios lyties atstovui „priklauso“ atrodyti. Žinau, kad po bet kokių ribų ištrynimo visuomenė mėgsta užduoti klausimą: „jeigu tai toleruosime, kas toliau?“ Na, toliau turbūt laimingesnė visuomenė ir įdomesnės asmenybės, kurioms leidžiama save išreikšti per drabužius, šukuoseną, avalynę, aksesuarus ir kitas įvaizdžio detales, daugiau idėjų savo pačių išvaizdos tobulinimui ir daugiau peno savo stiliaus paieškoms.

Nuotraukos pinterest.com, T. Biliūno, E. Krukonytės