Balansas. Veido odos priežiūra

Your skin is a reflection of your inner beauty.

Nuo dienos starto neatsiejama ir veido odos priežiūra. Skamba kažkaip labai „sveikuoliškai“ ir brošiūriškai, lyg tam reiktų kalno priemonių ir būti beprotiškai save įsimylėjus, jog „gaištum“ laiką prie veidrodžio. Iš tiesų, tai ne tik privalo taip skambėti, tai privalo būti kiekvieno pareiga. Nes jeigu „akys yra mūsų sielos veidrodis“, tai veido oda mažų mažiausiai atlieka „emocijų veidrodžio“ vaidmenį. Nekalbu apie mimikas ir įvairias išraiškas, kurios neverbaliai išreiškia mūsų staigias vidines emocijas ar reakcijas, bet apie organizmo siunčiamus ženklus, kas ir kurioje „vietoje“ išbalansuota.

Kartais likimas labai maloniai sudėlioja gyvenimą – prieš pat rašant šį skyrių (2023 metų vasarį – aut.past.), po metų pertraukos apsilankiau pas kosmetologę. Gavau tiek „velnių“, jog net nebežinojau, ar šitą „vidinio balanso siekimo“ punktelį galiu įrašyti, nes pati šioje srityje balanso nesu pasiekusi. Tačiau pasikartojusi sau, jog balansas yra procesas, ne galutinis rezultatas – pasidalinsiu labai protingai kosmetologės išdėstytomis mintimis. 

Pradėkime nuo to, jog visą gyvenimą turėjau jautrią odą – nenoriu vadinti jos „problemiška“, nes man tai asocijuojasi su laiku į namus negrįžtančia paaugle, kuri juodai pasibrėžia paakius ir slapta įsiveria į nosį auskarą – mano oda man problemų nekelia, ji tiesiog yra jautri ir ją reikia perprasti (realiai, kaip paauglę). Brendimo laikotarpiu buvau apdovanota ištisa spuogelių armija ant skruostų. Gyvenau provincijoje, o ir laikai nebuvo tokie, kaip dabar, kai kiekvienam spuogelio tipui yra atskiras kremas… Buvau paauglė, o paaugliams spuogai dygsta. Tai buvo tiesiog faktas, kurį teko priimti. Ankstyvuoju paauglystės periodu, tepdavau savo veido „aksesuarus“ medetkų tinktūra – neva ji dezinfekuodavo ir nuramindavo odą. Kiek tai buvo veiksminga – neįsivaizduoju, tačiau man nepadėdavo nei specialūs kremai, į aknę linkusiai odai, nei salicilio spiritas, nei įvairūs namūdinio tipo patepliojimai. Kaip ir daugelis – leidau odai „išaugti“ paauglystę. Tačiau paauglystė manęs neapleido… 

Studijų metu neturėjau daug pinigų, tad veido odos priežiūrai skyriau tikrai labai mažai dėmesio. Gyvenau be tėvų, tad reikėjo „atsigriebti“ kitose gyvenimo sferose, reikėjo mokytis būti suaugusia, o tai man labiau asociavosi su makiažo priemonėmis, ne su skaisčia veido oda. Studijuodama susidomėjau makiažu ir nors niekuomet nesimokiau atlikti jo profesionaliai, mėgėjiškai pasidažiusi sau atrodydavau pakankamai gerai. Spuogeliai manęs neapleido net ir po studijų – vienas kitas vis kyšteldavo savo nosį tai ant smakro, tai ant kaklo, tai ant nugaros… O aš juos vis maskuodavau makiažo priemonėmis. Kaip dažniausiai gyvenime žmonėmis nutinka – imama tvarkyti pasekmė, bet ne priežastis. Paūmėjus depresijai veido oda man rūpėjo mažiausiai, tiesą sakant, net nepamenu, kokias priemones tuo metu naudojau, pamenu tik tiek, jog visuomet naudojau daug makiažo. Savimi jaučiausi tik su juo.

Pradėjus gydyti valgymo sutrikimus, supratau, jog netgi toks dalykas, kaip veido oda man kelia daug streso, nes laikiau tai nekontroliuojama sritimi. Apsilankius pas dermovenerologę, ji nustatė, jog mano oda perdėtai „sujautrinta“ – o tai ji atliko su antru rašiklio galu ant krūtinkaulio „nubrėžusi“ didelį X ženklą, kurio raudonis neišnyko netgi minant dviračiu namo. Buvau „pažymėta“ ir labai supykusi, kad su manimi taip pasielgė. Tačiau įrodymas buvo akivaizdus: mano oda tokio jautrumo, jog per dvi valandas nuo jos nedingsta „pažeidimas“, kad ir kokia būtų jo „prigimtis“. Į aknę linkusią odą išgydo kontraceptiniai vaistai, deja, su mano psichinės sveikatos istorija, kontraceptiniai vaistai nebuvo rekomenduotini nei mano šeimos gydytojo, nei mano psichiatro. Kadangi kontraceptinių vaistų šalutinis poveikis – įvairios nuotaikų kaitos (atsiminkime, kad tai buvo maždaug prieš 9-8 metus, kontraceptiniai vaistai nebuvo tokie ištobulinti, kokie yra dabar), kūno svorio svyravimas ir kiti psichikai iššūkius metantys veiksniai. Vienbalsiai buvo nuspręsta, jog tvarkytis su spuogeliais teks draugaujant su kosmetologe.

O lankytis pas ją man labai patiko – jaučiausi tikrai save „pamylinti“, kai kartą per mėnesį pasilepindavau poros valandų procedūromis. Tada pirmą kartą įsigijau savo veido būklei „remontuoti“ skirtas veido priežiūros priemones. Tai buvo rūgšties sudėtyje turinys produktai, kurie tikrai padarė stebuklą mano veido odai! Nors procesas užėmė daug „negražaus“ laiko – rūgštinis valymas nei vieno žmogaus „neišleidžia“ iš kosmetologės kabineto su gražia ir lygia veido oda, tačiau buvo tikrai verta atlikti visus valymus. Kadangi maitinimasis nebekėlė tiek daug streso, galėjau stebėti, ką suvalgius išdygsta spuogeliai, kokių produktų reiktų privengti arba ką suvartojus reiktų pasiruošti rytiniams linkėjimams ant veido. Visuomet siejau veido odą su maistu – vaikystėje mama neleisdavo valgyti labai daug bulvių traškučių, kurie buvo mano didžiausia priklausomybė, įspėdama, jog nuo jų atsiranda spuogai. Pasak jos, spuogai atsiranda ir nuo saldainių. Manau, nuo visko, kas pagal ją nėra maistinga ir sveika. Tačiau tik ilgainiui eksperimentuodama su įvairiais maisto produktais, suvokiau, jog per didelis ir dažnas bet kurio produkto vartojimas gali sukelti šiokią tokią „alerginę reakciją“ veide. Nors atlikus alergenų tyrimą, rezultatai parodė, jog nesu alergiška jokiai maisto produktų grupei, aš pradėjau stebėti, kaip vartojami produktai „atsispindi“ veide.

Tačiau ko nesusiejau su veido oda – emocinės būklės. O ji pas mane buvo lygiai tokia pat nestabili, kaip ir veido oda. Nežinau, kodėl anksčiau man to niekas nepaaiškino, arba galbūt aiškino, tačiau aš praklausiau… Galbūt niekas nebūtų pasikeitę, galbūt vis tiek būčiau depresuota ir spuoguota, tačiau būčiau norėjusi tai „susieti“ kiek anksčiau. Su mintimis, kaip ir su veido odos problemomis, tvarkydavausi panašiai – bandydavau „pašalinti“ pasekmes, bet ne priežastis. Kartais tai buvo vienas kitą padengiantys dalykai: kai kildavo stresas – spuodydavau spuogus, kad nusiraminčiau, o kai pamatydavau „nešvarią“, spuogais nusėtą veido odą – imdavau stresuoti dar labiau. Užburtas ratas. 

Ėmus tvarkytis su emocijomis, tiek daug nebesinervinant ir išlaikant stabilią nuotaiką, veido oda vis labiau mane džiugindavo – spuogelis išdygdavo vienas kitas, jį greitai „nudžiovindavau“ savo mylimomis rūgštinėmis priemonėmis ir maniau, jog „didžioji spuogų ataka“ įvyksta tik prasidedant menstruacijoms arba „kažko užvalgius“. Kasryt pradėjau „atlikinėti“ ledo terapiją – leduku masažuodavau veidą. Tai man buvo toks atradimas – aš pražvalėdavau, „atitindavau“ ir jausdavaus be galo energinga. Tačiau prieš apsilankant pas naują kosmetologę, mano veidas dvi savaites gyveno savo atskirą gyvenimą – spuogų virtinė tiesiog užėmė pusės veido odos teritoriją, ant kaklo nerėgėto raudonumo spuogeliai išsirikiavo tiek matomose vietose, tiek plaukų srityje, už ausų ir netgi ausyse (!). Pamaniau, jog po Kalėdinio laikotarpio darbe vis dar tebegundant dovanotiems šokoladams, mano veidas sureagavo būtent į jį. Be gailesčio spaudžiau antikūnius ir tepiau juos rūgštinėmis priemonėmis. Galų gale, iki vizito pas kosmetologę likus porai dienų, veidą perštėjo taip smarkiai, jog nebežinojau, kurias priemones tepti, kad oda nusiramintų.

Apsilankymas pas kosmetologę Robertą buvo lyg šaltas dušas. Kaip pas bet kurią gydytoją, iš pradžių turėjau papasakoti, kaip rūpinuosi savo veido oda, kokias priemones naudoju, kokie mano veido priežiūros ritualai kiekvieną rytą ir vakarą… Viskas, ką dariau su savo veido oda, buvo blogai. Iš tiesų, atėjau pas ją su itin prastos kondicijos veidu – daug išspaudytų spuogelių, daug randų, pigmentinių dėmelių, nelygumų ir stresinių spuogų. Veido oda tiesiog „pulsavo“ nuo paraudimų. Nevyniodama į vatą, Roberta nustatė, jog man veido odos uždegimas, ji pilna pažeidimų ir randelių, kurie yra paskutinė veido odos stadija. Kad ir kaip norėtųsi atrodyti savimi pasitikinčia ir mylinčia moterimi – kai specialistas tau pasako, jog kenkiu pati sau, pati save žaloju ir visiškai nesirūpinu veido oda, tas pasitikėjimas prapuola… Tačiau ko pastaruoju metu mokausi – priimti tai, jog nesu tobula, priimti kritiką ir ją paversti priemone tobulėti bei keistis. Tai, ką pasakojo Roberta buvo ne tik informatyvu ir naudinga, tai mane įkvėpė pradėti iš pagrindų rūpintis veido oda – ne tik paviršiuje, bet ir viduje.

Pirmiausia, ji pažvelgė į mano veidą ir kaklą, ant kurios pūpsojo lyg tikra armija tvarkingai išsirikiavę raudoni spuogeliai; randelius ant skruostų bei šviežias žaizdeles ir tarė: „pas tave čia toks nemažas uždegimas… papasakok, savo ryto veido odos priežiūros rutiną.“ Kadangi rytus labai myliu, mylėjau ir rytininį veido priežiūros ritualą, tačiau senokai besitariau su kokia nors kosmetologe, ką turėčiau naudoti veidui. Turėjau daug brangių kremų, prausiklių, serumų, emulsijų ir veido kaukių, tačiau nei viena jų nebuvo „sureguliuota“, nei vienos sudėties aš nežinojau – dažniausiai įsigydavau tai, ką buvau pabandžiusi, kas patiko seniau ir nebėrė itin jautrios mano veido odos. Kai kurias veido priemones panaudojus keliskart atsirasdavo bėrimas ir jas iškart „sandėliuodavau“, tada vėl čiupdavau savo rūgštines priemones, kurios, maniau, yra man pačios tinkamiausios ir „nudžiovins“ visas mano problemas nuo veido ir kaklo. Kartais taip supykdavau ant spuogų, kurie atsirasdavo ant jau pradėjusio tvarkytis veido, jog išspaudusi juos nenaudodavau nieko kito, tik salicilio spiritą. Buvau įsitikinusi, jog bet koks riebesnis kremas, tik dar labiau pakurstys spuogelių atsiradimą…

Papasakojus, kad naudoju veido odos priemones su rūgštimi ir ant veido esant akivaizdiems įrodymams, jog neišsituriu savyje, nespaudžiusi spuogų, Roberta lape pradėjo braižyti apskritą diagramą, kurią suskirstė į penkias lygias dalis. „Trumpai papasakosiu, nuo ko priklauso sveika veido oda“ – tarė ji, lyg per įdomią paskaitą, kurią pasirinkau kaip papildomą dalyką, nes jaučiau, jog išeisiu iš jos kabineto ne tik su „pamasažuotu“ veideliu, bet ir su naujų žinių bagažu. 

Pirmoji, apie kurią ji pradėjo pasakoti – kosmetologo darbas. Žmonės pas kosmetologą dažniausiai ateina tada, kai jų veido oda yra tiesiog tragiškos būsenos ir kaip visuomet – tikisi, jog kosmetologas pamos burtų lazdele ir sutvarkys „vaizdelį“. Deja, kaip Roberta sako, tik 20% viso „darbo“ yra kosmetologo galioje: jis gali nustatyti problemą, sudaryti odos priežiūros rutiną bei patarti, kokias priemones naudoti, tačiau visa kita – pačio žmogaus įdirbis ir pastangos. Kosmetologas, kaip ir psichoterapeutas, eina šalia žmogaus sveikimo keliu, tačiau visą darbą nudirbti privalai pats, koordinuojamas specialisto. Daugelis nori greito rezultato per itin trumpą laiką. Radus problemą, ją išsiaiškinus ir pripažinus – tai maždaug 30% jos išsprendimo, tačiau visa kita – nuoseklus, rutiniškas, kantrybės reikalaujantis darbas. Ir tai pritaikoma tiek veido odos balansui atkurti, tiek psichinei higienai palaikyti, tiek eilinei kasdienei problemai spręsti.

Kitas penktadalis nubraižyto „pyrago“ – būtent tai, ką ką tik paminėjau – kasdienė veido priežiūra, dėl kurios rekomenduojama konsultuotis su specialistu, tačiau jis tik nurodo, ką pakeisti, kaip naudoti priemones, ko nenaudoti, stebi odos būklę „įsivažiavus“ į naująją rutiną ir lyg tikras gydytojas prižiūri gyjimo procesą. Žinoma, gali būti, jog žmogus tiesiog profilaktiškai apsilanko pas kosmetologą, pasitaria dėl naudojamų priemonių ir jo veido oda yra pakankamai sveika, tačiau sėdėdama prieš Robertą ir jai taip entuziastingai pasakojant apie didžiulę savo profesijos reikšmę žmogaus gyvenime, aš nesuabejojau, jog veido odos priežiūra yra lygiai toks pat svarbus aspektas gyvenime, kaip fizinė ir psichikos sveikata.

Būtent tai ji ir bandė paaiškinti, rodydama į tris likusius „pyrago“ gabalėlius: „o čia lieka trys M – mintys, arba kitaip – emocijos, maistas ir miegas“. Na, štai, pagalvojau, pagaliau priėjome prie man įdomiausios dalies. Nusipirkti priemones ir jas naudoti pagal „instrukciją“ – neturėtų būti sudėtinga, tačiau kai veido odos būklė ima priklausyti ir nuo emocinio fono – tvarkytis kiek sudėtingiau. Ne viena ir ne dvi kosmetologės, apžiūrėjusios mano odą, sakydavo tą patį: „stresiniai spuogeliai“. Dažniausiai šios streso apraiškos atsirasdavo kaklo, pasmakrės srityje, jie būdavo raudoni ir „nespaudomi“, lyg uodo įkandimai. Dažniausiai atsirasdavo grupelėmis, ne po vieną – išsirikiuodavo tvarkingai, simetriškai ir būdavo itin skausmingi bei keldavo niežulį. Mane jie erzindavo, nes negalėdavau jų spausti… Tuomet juos „nudraskydavau“. Ir streso būdavo dar daugiau. Lyg kilus gaisrui, vietoj vandens pilčiau žibalą ir dejuočiau: „nepavyksta užgesinti!“ Ir nors aš pakankamai gerai pažinojau savo stresą, mintinai žinojau situacijas, kuomet stresas atsiranda, spuogeliai apie stresą mane informuodavo netikėtai. Dažniausiai nejausdavau, jog patiriu stresą, nes esu patyrusi tokių kritinių būsenų, jog kasdienės stresinės situacijos nėra priskiriamos prie „streso“ atveju. Tik taip galėčiau paaiškinti, kaip nesugebu užbėgti už akių akivaizdiems, organizmo siunčiamiems, linkėjimams ant odos. Net jeigu mintys nebūna stresinės, tačiau žmogus apimtas liūdesio ar įkyrių minčių – jo veido oda itin akivaizdžiai tai parodo – ji tampa pilkšva, „be gyvybės“, kai žmogus laimingas, sakome, „tiesiog švyti“. Veidas – mūsų emocijų veidrodis, tad kone sunkiausi 20% atitenka šiai „pyrago daliai“, kuria pasirūpinti dažnai būna sudėtinga ir ji reikalauja papildomų pastangų.

Antroji M, kuri taip pat mane domino – maistas. Roberta kiek žemiau ant lapo užrašė tris raides B, paaiškindama, jog yra trys balti produktai, kurie dažniausiai alegizuoja veido odą – cukrus, miltai ir pieno produktai. Stebėti savo mityba – faktiškai mano gyvenimo misija, persekiojanti mane visuose gyvenimo sferose. Mityba rūpindavausi dėl visiškai kitų priežasčių, tačiau giliai minčių užkabariuose, žinojau, jog mityba smarkiai atsispindi ir veido odoje. Kadangi sergant nervine anoreksija visi išvardinti balti produktai ir taip nebuvo įtraukti mano mitybos piramidę, žinojau, jog veikia turbūt atvirkštinis variantas – nesubalansuota mityba. Moksliškai nepaaiškinsiu, kurie produktai kokių medžiagų turi ir kaip tai pagelbėja veido odai, tačiau produktus, kurie sukelia alergiją tikrai būtina žinoti kiekvienam, norinčiam sveikos veido odos. Taip pat būtina išlaikyti mitybos balansą, kaip ir pridera tiesiog norint pasiekti fizinę bei psichikos gerovę. Per daug cukraus, per daug miltų, per daug pieno produktų, per daug aštraus maisto, per daug nesveiko maisto – per daug bet kokio maisto ar produkto gali atsispindėti mūsų veiduose. Įvairus maistas bei įvairūs produktai subalansuoja ne tik pačią mitybą, bet ir padeda išlaikyti subalansuotą veido odą.

Ir paskutinysis „veido odos priežiūros pyrago gabalėlis“ – miegas. Per mažai miego, kuomet visas organizmas, tame tarpe ir veido oda, gali pailsėti, atsispindi mūsų veiduose ir tą mes nuolatos pabrėžiame net nesusimąstydami: „mano paakiai pajuodę, miegojau vos kelias valandas“, „vakar buvau vakarėlyje, veidas patinęs“, „mane kankina nemiga, net veidas papilkėjęs…“ Miego metu ilsisi kiekviena mūsų kūno ląstelė, tad didžiausias mūsų organas – oda – ne išimtis.

Atsižvelgus į visus šiuo dalykus – kelionė į sveiką veido odą garantuota. Kol kas aš pakeliui ir turbūt visą gyvenimą balansuosiu ties „švytinti“, „išberta“, „skaisti“, „pajuodusiais paakiais“ ir visų kitų veido odos būsenų, nes, kaip kosmetologė pasakė – veido oda yra gyva ir ji vis keičiasi – kartais prireikia rūgštinių priemonių, kartais regeneruojančių, kartais maitinančių, kartais drėkinančių… Būtent dėl to, kaskart pastebėjus pokyčius ant veido odos, patariama kreiptis į specialistus, kurie padės pakeisti priežiūros ir priemonių rutiną, bei patars – kokių maisto produktų vartojimą sumažinti (ne atsisakyti, o kuriam laikui sumažinti), nukreips pas kitus specialistus (pavyzdžiui, pas psichologą) ar pasiūlys vitaminų, padėsiančių sustiprinti organizmą. 

Yra keletas dalykų, kuriuos keičiant gyvenime, pasikeitė ir mano veido odos būklė – nedariau to konkrečiai dėl odos, tačiau pasikeitus įpročiams, veido oda kurį laiką labai palankiai tai įvertino: veganiška mityba ir alkoholio atsisakymas. Nors atsisakyti bet kokios gyvulinės kilmės maisto produktų nusprendžiau dėl sveikatos ir nuolatinius spazmus sukėlusių akmenukų tulžies puslėje, tai pastebimai atsispindėjo ir mano veide – spuogelių ženkliai sumažėjo, net tuometinė mano kosmetologė buvo nustebusi, kaip vos per porą mėnesių, oda pašviesėjo ir netgi fiziškai buvo daug švaresnė. Manau, jog tai daugiausiai susiję su pieno produktų atsisakymu, kuriuos anksčiau vartojau kasdien. Iš pradžių visiškai atsisakiau ir turbūt pora apskritų metų vartojau vien augalinės kilmės maisto produktus, eksperimentavau su naujais repetais, išbandžiau labai daug naujų patiekalų ir atradau naujų skonių, per tą laiką mano veido oda visiškai nekėlė jokių probelmų. Vėliau po truputį į racioną vėl įsileidau sūrį, kepinius, kuriuose yra kiaušinių – tačiau tuo nepiktnaudžiaudavau. Veido oda ir vėl ėmė „banguoti“ – spuogeliai tai išdygdavo, tai palikdavo mane ramybėje, tačiau nežinau, kokią veido odą turėčiau, jeigu vis dar kasdien suvartočiau nemažus kiekius pieno produktų (dėmesio, visais su mityba ir jos koregavimais susijusiais klausimais labai prašau kreiptis į savo dietologą ir eksperimentuoti su priežiūra, ypač jeigu esate linkęs į valgymo sutrikimus ir mano asmeninė veganiškos mitybos patirtis gali jus paskatinti riboti maistą! Aš tai dariau su dietologų priežiūra, nuolatos darydamasi kraujo tyrimus, atrasdama pieno produktų pakaitalus ir vartodama maisto papildus.) 

Kitas itin reikšmingas „posūkis“ mano gyvenime – alkoholio atsisakymas. Turbūt niekada nenustosiu džiaugtis šiuo sprendimu, kuris pakeitė ne tik fizinę mano būseną, bet ir psichiką. Alkoholio atsisakymas padėjo gyvenime atsisakyti daugelio stresinių situacijų, tad ir veido odai nebebuvo „užkrauta“ tiek daug atsakomybės, jau nekalbant apie fizinius, biologinius ir visus kitus alkoholio vartojimo padarinius, liekančius mūsų organizme. O veido oda lygiai toks pat gyvas organizmas, kaip smegenys, kepenys, inkstai ir visi kiti organai, kuriems alkoholis kenkia. Net ir nebūdama gydytoja, dietistė, psichologė ar kitų susijusių sričių specialistė, šioje vietoje drįstu teigti, jog alkoholio atsisakymas niekaip nepakenks jūsų sveikaitai, o tik padės. Mano veido oda po kelių mėnesio blaivybės atrodė ženkliai šviesesnė, kai anksčiau po vakarėlių ar intensyvių „vasaros išėjimų“, ji būdavo pilkšva ir suglebusi, pavargusi nuo nuolatinio alkoholio absorbavimo ir šalinimo iš organizmo, bandymo atstatyti normalią būseną ir nespėjus to atlikti, leidimosi į dar vieną naktinį nuotykį. 

Negaliu nepaminėti vieno „buitiško“ ritualo, kurį labai mėgstu, tačiau kuriam atlikti, veido oda turi būti sveika, be išbėrimų ir uždegimų. Tai yra leduko masažas. Kiekvieną rytą prieš veidą padengiant serumais ir kremais, labai mėgdavau leduku išmasažuoti veidą, ypatingai paakių sritį, vietas, kurios būna labiausiai „patinusios“, vietas, kuriose pradeda ryškėti raukšlelės. Tai mėgau daryti nuolatos, tačiau kosmetologė mane pristabdė ir mano žvalaus ryto euforiją sutrikdė pasakydama, jog veido odai, kenčiančiai nuo uždegimų ir bėrimų, tokie staigūs ir didžiuliai temperatūrų pokyčiai nėra itin sveika, oda patiria šoką ir tai niekaip nepadeda išgydyti uždegimui ar greičiau pasišalinti išbėrimams. Tad pirmiausia – sveika oda, o tada ledinis masažas, kurio „remontuodama“ odą turėjau kuriam laikui atsisakyti, tačiau kol naudojausi šiuo labai paprastu, bet veiksmingu būdu atrodyti žvalesnė, man šis ritualas padedavo „nuimti“ patinimus po akimis, sudrėkindavo odą ir išbudindavo, jeigu miego būdavo kiek per mažai.

Turbūt daugelis, kaip ir aš, veido odą laikome savaime suprantamu dalyku – tai, kas mums duota ir ką mes turėsime visą gyvenimą, tad ne visuomet skiriame jai pelnyto laiko ir dėmesio. Iškilus spuogeliams vietoj tinkamų priemonių išgydyti juos, čiumpame labiau maskuojančią makiažo priemonę, vietoj natūralaus odos švytėjimo naudojame skaistalus, vietoj veido masažų, kurie formuoja veido įdubimus ir iškilumus, dirbtinai juos ryškiname teptukų pagalba. Ir nors aš labai mėgstu makiažą ir niekada nebuvau skeptiškai nusiteikusi prieš šią, mano manymu, tam tikrą saviraišką bei „meno formą“, vis dėlto, pirmiausia oda po pudros sluoksniu turi būti nepažeista, kad galėtume jaustis komfortabiliai pasipuošusios savo mėgstamomis makiažo priemonėmis. Banali, sena ir įkyrėjusi mintis, jog makiažas skirtas ne pakeisti veido bruožus, o juos paryškinti. O aš šioje vietoje pasakysiu tik tiek, kad jeigu išdygus spuogeliui, esant veido netobulumui ne ieškosime gilesnių priežasčių ir gydymo būdų, o užmaskuosime juos storesniu maskuoklio sluoksniu – spuogelis nedings, jis vis atsiras ar „evoliucionuos“ iki kol pradėsime iš pagrindų spręsti bėrimų problemas. Lygiai kaip ir gyvenime – jeigu viską maskuosime ir nespręsime iškilusių ir varginančių problemų – jos mus persekios visą laiką iki kol imsimės nepatogių ir nemalonių sprendimų.