Welcome to the Dark side of Cancer

Ji buvo filmas, rodomas be fokuso.
– Jordan B. Peterson, „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis”

Kai galvoje atsiranda daug padrikų minčių, visad stengiuosi susidaryti punktų sąrašiuką, kad kiekviena mintis turėtų savo stalčių prie kitų. Tada, atėjus tinkamam metui, galiu tuos stalčiukus atsidaryti ir leisti sau dar kartą pavolioti tą pačią mintį po savo smegenyse įkurdintus analizės kambarius. 

Daugelis žino, kaip pozityviai ir užėmusi stiprios moters poziciją, priėmiau žinią apie krūties vėžį ir jo ne tokį trumpą gydymą. Visad prieš visuomenę jaučiau kažkokią atsakomybę nesiskųsti. Nemėgstu besiskundžiančių ir extra į kiekvieną gyvenimo mestą iššūkį reaguojančių žmonių – žinau, tokių pasaulyje daug, bet savo aplinką stengiuosi „sudaryti“ iš netrizniojančių asmenų. Nesmerkit, koks esi pats, tokiais žmonėmis save ir apsupi. Kartais tiesiog neturiu jėgų bendrauti su itin jautriomis sielomis, kurios dažniausiai gyvenime užsiima aukos poziciją ir patogiai joje įsitaiso – jos serga visomis ligomis, joms nutinka visos nelaimės, joms labiausiai nesiseka gyvenime ir jos visad klausia „kodėl man?“ 

Ir nors vėžys daugeliui atrodo pakankama priežastis pasijusti gyvenimo nuskriaustuoju, aš taip paniškai bijau bent akimirkai leisti save pastatyti į aukos padėtį, jog išsiugdžiau perdėtai optimistinį požiūrį į bet kokią tragišką ar net katastrofišką gyvenimo įvykį. Kai sužinojau apie vėžį, pasijutau vos ne „Martina vs. Vėžys. Dvikova“ ir jeigu tik leisčiau savęs bent kiek gailėtis pačiai ir priimti kitų gailestį, dvikovą pralaimėčiau. Kad ir kaip herojiškai tai skambėtų, kad ir kiek vidinių pozityvumo resursų turėčiau – nenatūralu, jog į ligą žiūriu lyg jos net nebūtų ar ji prilygtų savaitės peršalimui. Ilgai apie tai kalbėjau su savo psichoterapeute, kuri nebyliai man per kiekvieną sesiją bandydavo pasakyti: „viskas gerai šioje situacijoje jaustis nusiminusiai, jausti neteisybės jausmą, jausti pyktį ant pasaulio ir gyvenimo, jausti netgi bejėgiškumą ir visą negatyvių emocijų spektrą“. Bandydama vėžį pateikti kaip pozityvią gyvenimo patirtį (koks sveikas žmogus galėtų taip elgtis?), siunčiu aplinkai labai dviprasmiškas žinutes. Ne, vėžys nėra pozityvus dalykas ir tai nėra patirtis, kurios linkiu visiems. Nes kartais atrodo būtent taip… Nors visad liksiu žmogumi, kuris kiekvienoje tragedijoje, kiekviename netinkamame žmogaus elgesyje, kiekvienoje skaudinančioje patirtyje stengsis įžvelgti kažką gero ir teigiamo, turiu būti atvira pati su savimi – pasaulyje egzistuoja ne tik gražūs ir geri dalykai. O vėžys, kad ir kokių pamokų mokantis, yra neigiamas dalykas.

Pradėkime nuo to, kas akivaizdu – išvaizda. Galime apsimesti, kad visi esame tokie „gilūs“ individai, jog išvaizda mums nėra svarbi, tačiau likę vieni su savimi turbūt galime nustoti vaidinti „giliau matančius, giliau mąstančius ir gilesnes vertybes turinčius“ aktorius. Visi žinom, kokia svarbi yra išvaizda. Dėl to puošiamės, dėl to tvarkomės plaukus, dėl to maudomės, dėl to turime daug veidrodžių namuose, kartais ir rankinėse, dėl to praeidami pro parduotuvių vitrinas žiūrime į savo atvaizdą, dėl to perkame naujus rūbus, dėl to naudojame makiažą, dėl to dažome ataugusias plaukų šaknis, dėl to sportuojame. Ne viskas yra „sveikata“ ir visos kitos gilesnės prasmės. Gilių ir nepaviršutiniškų žmonių, tenka pripažinti, yra mažai. Ir mes kiekvienas esame kažkiek tuščia asmenybė, suformuota visuomenės, bandanti išvaizda apsiginti nuo pasaulio ir tuo pačiu prie jo pritapti. Bandome atrodyti kaip unikalūs, bet užsibaigiame tokių pačių veidų masėje, norime išsiskirti savo originalumu, bet bijome būti nepriimti kitų žmonių ir visa kita puokštė prieštaravimų, kuri susiveda į IŠVAIZDĄ. 

Man išvaizda lygiai taip pat svarbi, kaip ir bet kuriam žmogui. Dėl vėžio gydymo ir į organizmą leidžiamos chemijos netekti plaukų – didžiulis, čia labiau tiktų rašyti DIDŽIULIS, smūgis. Tai ne tik smūgis dėl pasikeitusios išvaizdos, tai smūgis dėl to, kad savo plaukais rūpinausi labiau nei savo sveikata. Jie buvo gražūs, natūralūs ir nepaliesti cheminių dažų, man jie buvo mano karūna. Manau, jog pakankama trauma yra netekti jų ne savo noru (apeliuoju į tai, jog traumos nepatiria žmonės, kurie savo noru nusiskuta plaukus). Negana to, nuskusti plaukai nėra taip stilinga, kaip galima būtų įsivaizduoti nusprendusią juos nusiskusti moterį – plaukų tiesiog nebėra. Esi plikas, visiškai plikas, nes nuo chemijos plaukų fulikulas yra pažeidžiamas ir jie kurį laiką (kol naudojama chemija), neauga. Tai nėra „šerelis“ ar pirmas numeris. Tai yra nulinis numeris ir vietomis esi toks glotnus, kaip želė. Tai tikrai traumuojanti patirtis. Ir nėra gėda, kad esi plikas, yra beprotiškai nepatogu pačiam pratintis prie „naujos išvaizdos“, kuri nebuvo tavo paties sprendimas. Tai buvo priverstinis pokytis. Ir turbūt dėl to mažiausiai norisi plika galva rodytis pasauliui. Kai esi visą gyvenimą įpratęs matyti savo galvą su plaukai, per vieną dieną jų netekus, tikrai sunku pertransformuoti požiūrį į „viskas normalu be plaukų“, jeigu nesijauti, kad tai normalu. Net kai gimiau, buvau plaukuota nuo pat vidurio kaktos, giminėje buvau vadinama „Maugliu“ dėl savo vešlių ir tamsių plaukų. Iš mauglio pavirsti į kažkokį distopinio filmo sukurtą robotą (kadangi robotai filmuose dažniausiai būna be plaukų) yra tikrai skaudu ir prireikia laiko, kad priimtum tą drastišką pokytį. Pasikartosiu, kuris įvyko NE SAVO NORU. 

Tačiau savo „plikės“ niekam nerodau daugiau dėl praktinių sumetimų – plika galva tikrai šalčiau. Karštą dieną prisidengti privaloma, kad neperkaisčiau, vėsesniu – kad neperšalčiau.

Žinau, kad daugeliui (mano draugai lygiai tokie pat kaip ir visi kiti žmonės) įdomu – o kaip plaukai kitose vietose? Jų nėra, atsakau labai atvirai. Nėra ant kojų, nėra bikinio zonoje, nėra pažastyse. Lyg atlikus viso kūno lazerinę procedūrą. Po dviejų mėnesių nuo chemijos pradžios, pradėjo kristi ir nosies plaukai (taip, moterys nosyje turi plaukelius), o juos sekė ir antakiai bei blakstienos. Ties tuo momentu palūžau – mano chemoterapeutė buvo minėjusi, jog tik 2% susirgusiųjų chemija paveikia blakstienas ir antakius, nes ten nėra kraujagyslių, kuriomis „vaikštinėtų“ chemija. Nežinau, kuo mano veidas kitoks, tačiau chemija, akivaidu, bėgioja ir po mano veidą. Nors antakiai niekada nebuvo mano stiprus veido bruožas, bet blakstienos… Jos man buvo kaip plaukai – prižiūrėtos, ilgos, veido puošmena. Visad kartojau, jeigu reiktų rinktis tik vieną makiažo priemonę, tai būtų blakstienų tušas, nes jis padaro mano blakstienas tokias, kokių pavydėdavo net artimiausios draugės. Dabar jų liko nebe tiek ir daug. Ir nors matau, jog tarpeliuose pradeda dygti nauji plaukeliai, aš jau buvau apiplėšta ir to liūdno momento, kai pasikrapščius akį, ant piršto lieka 3-4 blakstienos, niekas neatsuks atgal ir nepakeis į džiaugsminesnį. 

Pakalbėkime ir apie emocinį „plaukų slinkimo“ proceso foną. Jeigu jūsų plaukai linkę slinkti, galbūt su tuo gyvenate kasdien, tačiau puikiai žinote, jog galite įsigyti priemonių plaukams sustiprinti. Kai nuo chemijos pradeda slinkti plaukai – žinai, kad jokia priemonė nepadės. Ir nors žinau, jog yra chemoterapiniu būdu besigydančių moterų, kurios iki paskutinės minutės bando išsaugoti plaukus jų neskusdamos, nuoširdžiai sakau – vos tik saujoje atsiranda pirmieji kuokštai plaukų – nusiplėškite tą skausmingą laukimo pleistrą. Žodžiais sunku aprašyti tą jausmą, kai kasdien plaštaka perbraukus plaukus, delne jų lieka vis daugiau. Galų gale pasidaro gaila juos plauti ir džiovinti. Gaila rengtis rūbus per galvą. Plaukai tampa lyg nebe „visuma su tavimi“, o kažkoks atskiras ant galvos egzistuojantis „dalykas“, kuris nei priklauso nuo tavęs, nei yra su tavimi, nei bėra tavo. Ir nors sarkastiškai kalbėdama Instagrame apie plaukus pavartojau frazę „plaukai gyvena savo atskirą gyvenimą toli nuo mano skalpo“, tai buvo skausminga ir labai liūdinanti patirtis.

Kai žmonės žino apie šią situaciją ir bando mane „guosti“ (nors niekada to neprašiau, neprašau ir neprašysiu), primityviausia paguoda skamba taip: „Viskas bus gerai, ataugs dar gražesni, tai laikina.“ Minčių apie tai turiu daug, bet parašysiu paprastai ir sunumeruotai (kadangi padrikas mintis reikia susidėlioti):

1. Aš žinau, kad viskas bus gerai, niekada nesakiau, kad bus blogai.
2. Aš negaliu gyventi ateitimi, kad plaukai ataugs, nes aš gyvenu DABAR ir DABAR jie neatauga. Aš turėsiu gyventi KOL jie ataugs. Kalbėdami apie rezultatą („jie ataugs”) žmonės pamiršta faktą, kad procesas iki ataugimo irgi yra gyvenimas, kurį reikia nugyventi. Tad pasakymas „jie ataugs“ nėra paguoda, tai tas pats, lyg sakytumėte „ateis Kalėdos“. Aš žinau, kad jie ataugs, bet dar kartą pakartosiu – tai yra rezultatas, o iki jo dar tolimas kelias. 
3. Niekada nesakiau, kad mano plaukai negražūs. Jie jau buvo gražesni, nei aš norėčiau turėti, tad paguoda, kad jie ataugs gražesni – neguodžia.
4. Laikinumą taip pat turiu išgyventi ir negaliu ignoruoti to, kas yra čia ir dabar, galvodama, jog tai tiesiog laikina ir viskas praeis. Daaah…

Ką linkėti tokiu atveju? Visų pirma, galima nelinkėti nieko, kai kažkas dalinasi savo patirtimi, nebūtina jų guosti, raminti ar kitaip jausti atsakomybę už tuos jausmus. Žmogus taip jaučiasi ir jis tai ištransliuoja KARTAIS tikrai be didelio troškimo būti pagailėtas, pamylėtas ar paguostas. Nuo pat pirmos akimirkos, kai viešai pasakiau apie vėžį, ištariau žodžius: „jei norite mane palaikyti, atsiųskite širdelę, nerašykite jokių žodžių ir nedalinkite patarimų.” Širdelė reiškia, jog aš rūpiu, mane palaiko ir siunčia linkėjimus. Tiek užtenka. Manau, kad tiek užtenka daugeliui. Antra, galima linkėti STIPRYBĖS ir SVEIKATOS, ko šiuo metu labiausiai ir reikia. Rašau tai dėl tų, kurie mano kažką linkintys, parašydami katastrofą išgyvenančiam, stipriai susirgusiam ar gyvenimo nuskriaustam žmogui „viskas bus gerai“, jūs nepasakote nieko. Palinkėdami stiprybės ir sveikatos, siunčiate žmogui ir visatai pozityvias mintis. Bent tiek. 

Kaip supratote, su išvaizda parankėje keliauja ne vien tai, ką matome plika akimi. Kartais pagalvoju, kodėl tą tuščią tobulos išvaizdos vaikymąsi taip sureikšminame? Ką išvaizda bandome nuslėpti? 

Išsiplėčiau su išvaizda, o parašyti noriu dar visai nemažai. Šitas long read’as bus VERY LONG READ’as, bet jeigu norisi suprasti, ką su žmogumi padaro vėžys – keep on reading.

Kitas svarbus vėžio minusas – organizmo pokyčiai. Šį pasistengsiu aprašyti trumpai, nes žinau, jog nėra malonu knistis žmogaus „viduriuose”. Deja, bet ties akivaizdžiai matomais pokyčiais (plikos galvos gauja) vėžys neapsistoja. 

Vienas anksčiausiai pastebimų pokyčių – odos jautrumas. Negali būti saulėje, negali būti šaltyje, negali būti lauke kai pučia vėjas. Kol Lietuvoje siautėjo vasara, teko slėpti rankas po ilgomis rankovėmis, nes kelios sekundės saulėje degino odą, lyg būčiau grafo Drakulos palikuonė. Tuo tarpu, jeigu tik papūsdavo vėsesnis vėjelis, visa oda pačiurpdavo ir per nugarą nueidavo pagaugai. Aukso viduriukas – ilgos kelnės ir ilgos rankovės. Man, ir taip nemėgstančiai vasaros, nebuvo sunku kaip vampyrui slėptis šešėliuose, apsimuturiavus nuo tiesioginių saulės spindulių. Užtat mėgstu įdegusią odą ir nors nesu itin blyškios odos, tiek vasarą, tiek šaltaisiais sezonais, palaikydavau įdegį soliariume. Ir šito tenka atsisakyti. Atsisakiau makiažo, nes gaila vakare odą ir akis trinti valikliais, kurie dar labiau skatina blakstienų ir antakių kritimą, priedu tenka atsisakyti ir rudesnės odos, nes galiu įdegti netolygiai, kaip minėjo chemoterapeutė. Jeigu niekam nesakyčiau, kad turiu sveikatos problemų, mano veidas tą pasakytų pats už save. Baltesnis, nei įprastai, įkritusiomis akimis ir pajuodusiais paakiais. Matyt, organizmo kova su chemija, atima kažkiek gyvybės, nes įprastai mano veidas nėra toks „pasiligojęs“. Tai dar vienas pokytis, kurį tenka priimti tokiam žmogui kaip aš – niekada nesirgusiam jokia rimta fizine liga.

Kitas organizmo pokytis – žarnyno miklofloros disbalansas. Nors pykinimą jaučiu tik porą dienų po chemijos sulašinimo, to paties negalėčiau pasakyti apie „kitą galą”. Ten viskas tikrai komplikuojasi. Nors nenoriu leistis į šūdinus (tikrąja to žodžio prasme) reikalus, bet jie tikrai sugroja savo partiją visame gydymosi orkestre. Ir tai nėra tik vienos dienos „partija“.

Išbalansuoti skonio receptoriai – ką laikydavau mėgstamiausiu patiekalu, gali supykti vien pagalvojus apie jį, kartais maistas būna bjauraus skonio (pelėsio, riebalų ar dulkių), o kartais taip užsimanai vieno produkto, jog tik jį ir tegali įsidėti į burną. Kartą tai buvo varškė (kurios nevartojau penkis metus), kitą kartą savaitės highlight’as buvo šaltibarščiai su bulvėmis, paskutinį kartą labai norėjosi bet kokių miltinių produktų, kurių dažniausiai tiek daug nevartoju. Aklai klausau organizmo ir dedu į burną tik tai, ko labiausiai užsigeidžiu.

Skaudančios venos irgi visiška naujovė mano gyvenime. Žinoma, labiausiai skauda ten, kur buvo įvestas kateteris, tačiau ilgainiui po kraujagysles „vaikščiodama“ chemija, sukelia tempimo jausmą ir kitose vietose. Dėl šios priežasties sudėtinga darosi sportuoti ar kitaip mankštintis. Po bet kokios fizinės veiklos venos mėlynuoja pro odą, lyg sakydamos „gal jau gana?“ O fizinio aktyvumo gydantis reikia, kadangi chemija naikina ne tik blogį organizme – ji naikina ir gerus dalykus, pvz – raumenis. Tam, kad turėčiau jėgų, turiu bent minimaliai apkrauti raumenis.

Ilsėtis niekada nemokėjau ir turbūt gyvenime neišmoksiu. Man poilsis – nusipelnomas dalykas. Sirgti vėžiu – neatrodo tinkama priežastis ilsėtis. Bent jau taip maniau, kol priešindamasi tam, skaudžiai atsitrenkiau į realybę. Fiziškai aš nesu tokia, kokia buvau ir mano organizmas yra pavargęs nuo kovojimo su chemija, kuri turėtų naikinti vėžines ląsteles, bet naikina ir daug kitų gerų organizmo gyventojų. Kartais po dušo turiu pailsėti atsigulusi kelias ar keliasdešimt minučių, kartais tvarkydamasi namus turiu atsisėsti ant grindų ir pakvėpuoti, kartais lipdama laiptais turiu sustoti, nes ima suktis galva, kartais bet koks, prieš tai jokių trikdžių gyvenime nesukėlęs, veiksnys, gali tapti galvos skausmu, aptemimu akyse, karščio banga ar padidėjusiu širdies plakimu. Ir tai priimti man labai sudėtinga. Nors vėžys nėra invalidumas, kartais pasijaučiu lyg iš manęs atimta tikrai daug elementarių fizinių sugebėjimų.

Kadangi esu stipri savo dvasia ir psichika, man labai sudėtinga priimti momentą, kai aš pati kažko negaliu. Ir nors nedaug ko prašiau pagalbos dėl fizinių sunkumų, man pačiai sunku priimti save tokią – silpnesnės sveikatos. Norėtųsi, kad mano stipri asmenybė atspindėtų mano išorę. Deja, fiziniai sunkumai, atvirščiai nei psichikos, jau ne mano rankose. Nesu gyvenime gėrusi tiek daug vitaminų ir dar niekada neteko vienos spintelės „aukšto” paskirti vaistams. Primenu sau savo močiutę…

Kitas svarbus „tamsiosios“ vėžio pusės aspektas – pokyčiai socialiniame rate. Kalbu ne apie tai, kad nuo manęs nusisuko draugai ar aš pati juos kažkaip atstūmiau. Jau ilgą laiką turiu labai mažytį artimiausių draugų ratą, kuriais besąlygiškai pasitikiu. Visi kiti – pažįstami, su kuriais malonu susitikti, bet nebūtina palaikyti itin glaudaus ryšio. Mano artimiausių draugų ratas susideda iš šešių asmenų ir man to taip sočiai pakanka, jog kartais update’inti visus apie savo sveikatą užtrunka daug žinučių rašymo. Pokytis vyksta su tais keliais žmonėmis, nes daugelis jų nėra susidūrę su vėžiu artimoje aplinkoje, tad atvirai pasikalbėjome – su kokiais sunkumais, bendraujant su manimi, susiduria jie, su kokiais aš, kaip galėtume palaikyti vieni kitus, kokios pagalbos ir komunikacijos tikiuosi iš jų, ko jie tikisi iš manęs… Visi tai praeinam pirmą kartą ir aš esu labai laiminga, kad mano mažas ratas artimiausių žmonių, yra toks atviras pokalbiams ir pokyčiams. Tas pats liečia ir mano tėvus, kurie šioje situacijoje (natūralu) yra sujautrėję. Kadangi esu vienturtė, neturiu sukūrusi savo šeimos, jie deda tiek pastangų manimi rūpintis, jog jaučiuosi vėl tapusi mažu vaiku. Žiūrėjimas į mane lyg į porcelianinį indą niekaip nepadės man sveikti ir nesuteiks man jėgų, o tik sumenkins iki negalinčio savimi pasirūpinti žmogelio. Kai pirmomis dienomis mama nuolat graudindavosi dėl mano diagnozės, griežtai pasakydavau: „jeigu nori verkti, neskambink man.“ Aš sudėtinga ir žiauri dukra, bet kad ir kaip mylėčiau savo tėvus, aš turiu ir stiprų psichologinį pamatą, tad man išgyvenant vėžį, mažiausiai norisi užsikrauti kitų emocijas ir jausmus, net jeigu tai yra tėvai. Ypatingai tokius, kurie nesuteikia man jėgų ir nemotyvuoja. Per pora mėnesių įpratinau mamą gyventi savo gyvenimą, su pažadu, jog kreipsiuosi kaskart, kai man reiks pagalbos. Kad ir kaip gerai suprasčiau tėvų nerimą ir nežinią, šiuo metu apsupti save noriu pozityviais, nestresuojančiais, stipriais ir manimi tikinčiais žmonėmis.

Apie pasikeitusias gyvenimo vertybes ir požiūrį reiktų atskiro įrašo, bet turbūt natūralu, kad patirtis gydantis vėžį papurto ir paskatina perrūšiuoti tam tikrus prioritetais buvusius gyvenimo aspektus, savo pačios tikslus ir norus, požiūrį į draugystę ir atvirumą, netgi į socialinę mediją. Ir nors tai yra „ateitis“, Dieve brangus, kiek ten šlamšto. Tokio tikro nuoširdaus, triukšmingo, jokios liekamosios vertės neturinčio šlamšto, už kurį žmonės ne tik moka pinigus, bet ir užkemša savo galvą. Aš vis pagalvoju apie visus video, kurie turi garso takelį, o žmonės įraše tiesiog mėgdžioja žodžius. Ar tai kūryba? Ar tai duoda kažkokios naudos? Ar tai įdomu? Ar tai pralinksmina? Ar tai kažką išsprendžia? Nors ne viskas gyvenime turi turėti skandinantį gylį, bet tokio mąsto tuštybių lygis mane pradeda gąsdinti… Žiūrime video, kur žmonės kažką veblena pagal jiems siunčiamas virtualias „dovanas“, žiūrime video, kur žmogus reaguoja į kitų žmonių video, žiūrime video, kur žmonės įsivaizduoja esantys kitų žmonių video įrašuose… O kur turinys? Kur prasmė? Ir liūdniausia turbūt net ne tai, kad žmonės tuose video uždirba žymiai daugiau nei gydytojai, kurie gelbsti gyvybes, o tai, kad mes taip įsivaizduojame POILSĮ ir ATSIJUNGIMĄ. Vietoj to, kad išeitume iš namų pasivaikščioti, pabūtume tyloje, paskaitytume knygą, pažaistume su augintiniu, užrašytume savo jaučiamas emocijas nuo kurių bėgame „skrolinimo maratoną„, atvirai pasikalbėtume su draugu, renkamės tą triukšmą. Ir per dieną to triukšmo gauname tūkstančius sekundžių. Neužsivesiu, nes nusifilosofuosiu, bet visada buvau, esu ir turbūt visam laikui liksiu tas vintažinis žmogus, kuris abiem kojom atsiliks nuo šiuolaikinių technologijų. 

Paskutinė itin nemaloni vėžio sukelta emocija – jautimasis nereikalinga. Savo noru išėjau iš paskutinio darbo. Nusprendžiau išeiti beveik du mėnesius prieš sužinant apie vėžį. Kai sužinojau įtarimus, nei akimirkai nepagalvojau, jog liksiu dirbti. Ir nors finansiškai tai visiškai neapsimoka, sprendimas jau buvo priimtas. Norėjau pasinerti į mano asmenybei tobulai tinkančią profesiją ar bent jau rasti tokią darbo vietą, kur būsiu vertinama už tai, kokia esu. Kokia iš tiesų esu, ne kokios manęs reiktų kaip darbuotojos. Vėžio gydymas atidėjo šitas paieškas netrumpam laikotarpiui – negalėčiau ieškoti darbo ir juo labiau būti atsakinga darbuotoja, kai po chemoterapijos savaitę užsiimu „savęs atpumpavimu“ ir pasiruošimu vėl kokybiškai nugyventi laiką iki kitos chemoterapijos. Ėjimas į darbą šiuo metu būtų katastrofiškas. Ir kad ir kokie supratingi ar geranoriški darbdaviai pasitaikytų – aš jausčiausi blogai, būdama „pusiau darbuotoja“. Būti be darbo man yra ir gėda, ir emociškai labai sunku. Gėda prieš save, ne prieš kažką kitą. Apima toks „niekam nereikalinga“ jausmas, nes iš tiesų esu reikalinga tik sau ir savo artimiesiems. Visuomenei iš manęs šiuo metu nulis naudos. Lygiai taip pat nemoku „nieko neveikti“ ir „ilsėtis“, kaip jau rašiau, poilsis mano nuomone – nusipelnomas. Ilgiuosi tos sustyguotos kasdienybės, norisi būti naudinga ir produktyvia visuomenės nare. Ir nors puikiai suprantu, kad tai tik pauzė, jausmas vis tiek niekur nedingsta. Būtent todėl mano didžiausia aistra ir mylimiausias hobis – rašymas – šiuo metu man yra tikras išsigelbėjimas ir toks 0,75 etato darbas. Su laisvadieniais, kada negaliu pakelti galvos nuo pagalvės ar žiūrėti į ekraną. Nenukvailėti ir „neištuštėti” padeda skaitymas, kurio teikiamą malonumą linkiu atrasti kiekvienam! Kartais su knygomis nepataikysite, bet tais geraisiais atvejais, skaitysite ir galvosite: „eina sau, kaip praturtėjau„.

Na, štai – ar užtektinai padejavau? 😀 Mano psichoterapeutė nuolat man kartoja, jog šūdą suvyniojus į gražų popieruką, užrišus dailiu kaspinėliu ir pasidėjus į lentyną, apsimetant, kad nieko nenutiko, šūdas nenustos smirdėti, todėl visas emocijas reikia išjausti, išrašyti, pasidalinti (jei tai būtina) ir nustoti save bei kitus maitinti dviprasmiškomis iliuzijomis, jog gyvenimas – vien geri dalykai, o blogus dalykus galima paversti gerais juos parengus gražiu popierėliu (gal čia ir slypi atsakymas į klausimą, kuo mums taip svarbi išvaizda?). Nesu vien pozityvi, nors dažniausiai renkuosi matyti šviesią įvykių pusę, bet išjausti ir išsakyti visus blogus jausmus tikrai sveikiau, nei kaupti juos, nes jie nedings, o prisikaupus tiesiog sprogs neprognozuojama jėga. Jeigu nekalbu apie vėžį blogai, dar nereiškia, jog nesijaučiu blogai. Jaučiuosi visaip, nes vėžio gydymas ne tik fizinė kelionė, bet ir emocinė. 

Vieninteliai geri gydymosi suteikti dalykai: 

• žinojimas, kad pasveiksiu nuo vėžio – kitaip, what’s the point?
• kūno vaizdo priėmimas. Šiaip tai aš tikrai nesu stora, nežinau, kodėl tiek laiko sau kaliau tai į galvą ir kodėl lyginau savo figūrą su kitų moterų figūromis lyg kūno formos būtų kažkokios varžybos. 
• asmenybės augimas. Žinau, kaip banaliai tai skamba – gyvenimas bando mane kažko pamokyti – bet su laiku mano asmenybė tikrai vis paauga ir pagilėja. Nors aš visad save laikiau ne paviršutinišku žmogumi, psichologiniu atžvilgiu gilintis jau atrodo nebelabai ir turiu kur, bet akivaizdu – žinių ir patirties bagažas pasveikus bus kelių atostoginių lagaminų dydžio.
• pagaliau mažais žingsneliais gydau visas traumas. Ilgą laiką visus „šūdinus“ įvykius gyvenime buvau suvyniojusi į gražų popierėlį ir užrišusi dailiu kaspinėliu. Kai tas šūdas pradeda smirdėti aš apsimetu, kad viskas čia gerai, taip turėjo būti, kaltinu save dėl visko, kas mane sutraumavo, ir kurį laiką plaku save iš vidaus už tuos įvykius. Dabar turiu laiko reflektuoti savo išgyvenimus ir akivaizdu – daugiau meilės sau – todėl atrišu visus tuos kaspinėlius ir dar kartą peržiūriu kiekvieną įvykį nebeplakdama savęs ir oi, kaip gyju nuo tų traumų. Kai jomis pasidalinsiu, manau, daug geriau priimsiu save su visa savo patirtimi.
• atrodo, kad per šią patirtį statau savo tikrąją asmenybę, kurios neveikia aplinka. Kuo daugiau laiko praleidžiu viena su savimi, tuo geriau ir atviriau priimu savo komplikuotą asmenybę, kuri anksčiau tetroško visiems įtikti, būti teisinga ir gera.

Kai pasveiksiu, būsiu be vėžio ir vieno papuko, bet būsiu išgryninusi tokią save, kokia ilgai slėpėsi po kaukėmis, iš baimės būti nesuprasta, nepriimta ir atstumta. Visos šitos baimės po truputį dingsta kartu su gumbeliu krūtyje, nežinau, galbūt chemija taip veikia 🙂