I skyrius. Bloga anoreksikė

Depresija yra pyktis, nukreiptas į save.

Gulėjimas psichiatrinėje ligoninėje nenuginčyjamai yra viena įdomiausių ir neįkainojamų gyvenimo patirčių. Ne dėl to, kad ne tiek ir daug žmonių gali „pasigirti“ apie tokią patirtį, labiau dėl to, ką iš tos patirties pasiimi. Visi labai mėgstame stereotipus ir sunkiai jų atsikratome netgi labai norėdami, tad apie psichiatrines ligonines tikrai esame girdėję ar susikūrę ne vieną legendą – žmonės, „aptaisyti“ pižamomis vaikšto koridorių pakampiais, trindamiesi vienu petimi į sieną, kaip nors nevalingai trūkčioja, kalba kažką panosėje, susivėlę, keistai reaguoja į aplinką, stovi eilėje prie vaistų, nei iš šio, nei iš to susinervina, juos apima pykčio protrūkis, atbėga „tramdytojai“ ir suleidžia raminamųjų, kol kitas pacientas be paliovos juokiasi pats nesuprasdamas iš ko, o koks nors lieknas vyrukas be pertaukų linguoja visu kūnu pirmyn atgal įsistebeilyjęs į vieną tašką aptrupėjusioje sienoje… Visi esame matę tokių filmų. Visi susidarėme įspūdį, kaip turėtų atrodyti psichiatrinė ligoninė ir kaip ATRODO jos pacientai. Ar taip iš tiesų būna? Manau, kad yra tam tikrų skyrių, kuriuose tvarka yra griežtesnė, kur gydomi sunkias diagnozes turintys pacientai. Tačiau holivudinių filmų bent jau Lietuvos ligoninėse nebūna. Nors vėlgi… Galbūt ten dirbantys specialistai pasakyti priešingai – mūsų visuomenei bei šiose įstaigose dirbantiems gydytojams tokios temos yra pakankamai tabu, tad liekame prie susikurto stereotipo.

Man pasisekė, nes gydžiausi turbūt maloniausiame skyriuje. Žinoma, tuo metu malonus jis neatrodė, ypač, kai maniau, jog ligoninės tikslas mane „atšerti“. Tačiau bendra tvarka, jaukumas, bendravimas su prižiūrėtojomis labiau priminė merginų stovyklą, nei ligoninę. Keisčiausia tai, jog gyvenime nesu buvusi stovykloje, o ligoninėje gulėjau tik kartą, būdama šešerių ir tai yra vienas nemaloniausių prisiminimų. Bet… apie viską nuo pradžių.

Kaip atsidūriau ligoninėje?

Niekas manęs nesurišo tramdomaisiais marškiniais ir nepristatė „gydymui“. Mano tuometinė psichologė buvo išsigandusi dėl mano surašytų žodžių „minčių dienoraštyje“, kurį aš „vesdavau“ kasdien ir siųsdavau jai el.paštu. Kaip dabar prisimenu, kai vieną iš paskutiniųjų apsilankymų pas ją, gydytoja pasakė: „jeigu dar sulauksiu tokių žodžių, teks prie tavo namų iškviesti greitąją“. Tai buvo žodžiai, jog nebenoriu gyventi. Ši „idėja“ mano galvoje tais metais sukosi ne vieną kartą, tačiau užrašiusi dar niekada nebuvau. Labai greit, su man antidepresantus skirdavusios psichiatrės pagalba, iš savo šeimos gydytojos gavau siuntimą į konsultaciją Vasaros g. 5, VSC – Valgymo sutrikimų centrą. 

Kartu su manimi vyko mama, nors ji pačioje konsultacijoje ir nedalyvavo, tačiau važiavo į Vilnių per visą Lietuvą, kad išlydėtų mane į mano „nuotykį“. Kadangi nebuvau itin liekna ir mano KMI buvo stabilus, nemaniau, jog esu „verta“ vietos ligoninėje. Žinoma, pagrindinė prižastis buvo dėl to, kad nenorėjau maitintis, nenorėjau pasveikti ir nenorėjau atsisveikinti su nervine anoreksija. Tai buvo mano hobis. Todėl konsultacijoje kalbėjau mandrai ir aiškinau: „pažiūrėkit, aš gi stora“, taip manydama, jog įvertinę mano išvaizdą, atsisveikins su manimi ir palinkės nebesugržįti. Tačiau buvo kitaip. Manęs paprašė kitą dieną atvykti penkių savaičių gydymui. Gulėti. Psichiatrinėje. Ligoninėje. Kad ir kaip šią mintį galėtum priimti lengvai, nes na, tai tiesiog ligoninė. Priimti faktą, kad tu penkioms savaitėms dingsi iš socialinio gyvenimo, būsi uždaryta į kambarį su kitomis nesusitvarkančiomis su savo gyvenimais ir emocijomis merginomis, laikas tau sustos, visi gyvens, o tu atsiliksi, tau bus gėda pasakyti, kur tu praleidai tas penkias savo gyvenimo savaitės būdama 24 metų MOTERIS, tave nutukins ir vėl išleis į gyvenimą! Buvo tiek daug neigiamų minčių. Tiek daug pasipriešinimo viduje. Tiek daug neigimo, kad man to tikrai nereikia – „pažiūrėkit, aš gi STORA“.

Beje, off topic – aš visą gyvenimą turėjau ir vis dar turiu svarstyklių fobiją. Visą laiką orientuodavausi pagal tai, į kokį dydį telpu – kada pastorėju, kada sulieknėju… Paskutinį kartą prieš atsigulant į ligoninę, buvau svėrusis prieš tris metus, kai antrame kurse „iš meilės“ smarkiai krito svoris. Tada pamenu, svėriau 55 kilogramus ir man tai buvo daug pagal tai, kokia „paliegusi“ atrodžiau. Vėliau svoris vėl padidėjo ir svarstyklių fobija toliau ėmė viršų. 

Mažai tada supratau, jog gydytis reikia ne dėl svorio… Mano emocinis fonas, susikaupusios traumos, nesugebėjimas sveiku būdu spręsti problemas, atvedė mane iki šio gyvenimo taško. Nesakysiu, jog tai dugnas, nesakysiu ir kad viršūnė. Tačiau nuo tada mano psichologinė kelionė įgavo pagreitį ir užėmė labai svarbią vietą gyvenime.

Mano mama ir taip buvo prisikentėjusi kaltindama save dėl nesugebėjimo suvadyti mano psichologinių problemų, „nepamatyti“ laiku, kad man reikia pagalbos, o čia dar, esu įsitikinusi, patyrė ir gėdą, kad vaikas, kuriuo ji labai didžiuojasi, gulsis į „psichūškę“! Tada maniau, jog tikrai esu šeimos gėda. Į ligoninę nešiausi didelę puokštę nepageidautinų jausmų… 

Tačiau aš nebūčiau Martina, jeigu tragiškoje situacijoje, nesugebėčiau pasigerinti sau nuotaikos. Išvakarėse, susikrovusi į lagaminą daiktus, reikalingus ligoninei, pasakiau mamai: „Mam, kadangi nuo ryt aš oficialiai „psichinė ligonė“ ateinančioms penkioms savaitėms, šiandien aš einu į renginį pabūti tarp sveikų žmonių!“ Tuomet labai mėgdavau pasisukioti įvairiuose mados renginiuose ir gyventi celebrity wanna be gyvenimą. Tais metais labai artimai susidraugavau su žinomu Lietuvoje modeliu ir mes trindavomės renginukuose, kur išgerdavom nemokamų kokteilių, „kalbėdavomės“ su sutiktais pažįstamais ir jausdavomės elitu. Atsiminkime, instagramas tada dar tik bandė įsitaisyti Lietuvoje… Influencerių nebuvo. Buvo tik vienas kitą renginiuose sutinkantys žmonės, kurie imituodavo tvirtas draugystes. Nuvykus į renginį, netikėtai susitikome mano plaukų stilistą Ridą, vadinu jį taip prašmatniai, nes kirpėjo pavadinimas jo profesinalumui netinkamas. Bet manau, kad jis numotų ranka ir pasakytų: „Žinok, mano visiškai po*ui, kaip tu mane pavadinsi!“ Toks tas mano Ridas. Tada dar buvome vos vos pradėję draugystę, bet tai buvo žmogus, kurį dažnai sutikdavau renginiuose ir su kuriuo būdavo smagu tiesiog linksmintis. Nežinau kaip įsisiūbavo vakaras, bet likusią vakaro dalį sugalvojome pratęsti Rido ir jo vaikino namuose. Atsidarėme šampano, šokome pagal Jennifer Lopez, rūkėme balkone žvelgdami į Gedimino pilį ir daug juokėmės. Ne, aš nebuvau pamiršusi, kad kitą dieną aš turiu „prisistatyti“ į Vasaros 5, tiesiog taip smarkiai neigiau faktą, jog man kažkas negerai, jog aš – tas visada savaime susitvarkantis mechanizmas – dabar nebesusitvarko ir keliaus tiesiai į remonto dirbtuves. Sukritę ant sofos kažką nerimto kalbėjomės ir aš ramiai tariau: „tarp kitko, aš rytoj guluosi į psichiatrinę.“ Ridas ir mano draugė žinojo apie mano nevykusias kovas su maistu ir draugystę su antidepresantais, tačiau tikiu, kad tokie žodžiai nustebina. Ridas – vakarėlių siela, dėl nieko per daug nepergyvenantis, nedejuojantis žmogus, todėl jis dar stipriau pagarsino muziką ir liepė man „pasitūsinti“ prieš „izoliacija“. Niekada nepamiršiu to vakaro. Prieš atsigulant į psichūškę, kai atrodė, jog gyvenu paskutinę dieną. 

Nagla, išsigandusi, didelėmis akimis ir raudonais languotais marškiniais žengiau pro Valgymo sutikimų skyriaus duris. Daug akių sužiuro į mane. Kaip žinia, valgymo sutrikimus turintys žmonės dažniausiai nemėgsta nei socializuotis, nei iš pažiūros atrodo labai draugiški, tad sužiurusios akys nebuvo kviečiančios prisijungti į bendrą ratą, kuriame tuo metu sėdėjo visos merginos. Mane pristatė „ratui“ ir aš krestelėjau tarp jų visų. Kaip dabar pamenu, kai Justė – viena iš mano palatos „kambariokių“ – kiek vėliau pasakojo: „atėjo visa išsigandusi – akys kaip pas karvę, blakstienos iki antakių, žvilgsnis lyg kažką planuotų nužudyti.“ Ji – žmogus be filtro, sergantis persivalgymo sutrikimu. Tai vienas labiausiai žavinčių šio skyriaus privalumų – viename skyriuje gydosi įvairius valgymo sutrikimus turinčios merginos – tiek bulimikės, tiek anoreksikės, tiek maistu piktnaudžiaujančios. 

Grįžtant prie pirmosios mano „stovyklavimo“ (gydymasis vis dar skamba sudėtingai, tad kartais save guosdamos šį skyrių vadindavome „stovykla“) dienos, man paskyrė lovą daugiausiai – penkias mus – talpinančioje palatoje. Mano lova buvo prie lango, su didžiule palange ir vaizdu į rudenišką ligoninės kiemą. Kadangi esu oro ženklas, man būtina miegoti prie lango ir jausti ar bent matyti platesnę erdvę, nei siena ar kita lova. Virš lovos kabėjo ganėtinai vaikiškas kvadratinis šviestuvas (jei jį galima taip pavadinti), su katino snukučio nuotrauka ant jo. Atrodė tragikomiškai. Šalia lovos stovėjo „naktinis staliukas“, kur tradicinėse ligoninėse pacientai slepia tualetinį popierių ir sausainius. Mes savo maisto nei turėti, nei slėpti negalėjome. Nors… Meluoju. Galėjome turėti sausainių. Bet sergant anoreksija, tokioje spintelėje norėtųsi slėpti nebent privalomą suvalgyti maistą. Kitame palatos kampe stūgsojo spintą, į kurią galėjome susikabinti savo rūbus. Kaip „baisinė“ stiliaga, aš jų turėjau nemažai. Jau minėjau, jog nesu gulėjusi ligoninėje – nežinojau, ką man reiktų pasiimti penkioms savaitėms. Prisikroviau ilgų megztinių, visokiausių mielų ir jaukių džemperių, pliušinio audinio pižamą, šlepetes su kailiukais – žodžiu, daug ligoninėje visiškai netinkančių dalykų, kurie atspindėjo mano ryškią asmenybę. Visur ir visada jaučiau, jog galima atrodyti geriau, nei kažkas tikėtųsi. Jei gerai pamenu, atvykau į skyrių su baltais kailinukais dirbtinės odos rankovėmis. Tuo metu stilių naudojau kaip gynybos priemonę prieš nepažįstamus ir visuomet norėdavau sudaryti nepasiekiamos asmenybės įvaizdį. Nors iš tiesų buvau (ir esu) šiltas ir labai pasiekiamas žmogus.

Savo higienos priemones susidėjau bendrame duše, kurį turėjome skyriaus viduje. Iš namų pasiėmiau prabangiausias, kokias turėjau. Kaip ir su rūbais, dar nepažinodama kartu su manimi gyvensiančių žmonių, jau norėjau pasirodyti kažkuo geresnė, išskirtinė ir ypatinga. Tuomet atrodė, jog esu tokia nepakankamai gera savo vidumi, jog reikia save apdėlioti gražiais daiktais, o jei dar ir brangiais – vertė kaip mat pakyla. Ir tiesą sakant, žvelgiant atgal, vis pagalvoju, kokia tuštybė kedenti savo povo plunksnas tokioje vietoje, kur reikia atverti širdį, apnuoginti sielą, išgirsti, suprasti ir būti TIKRU. Na, bet tuo metu man reikėjo kažkaip užpildyti tą nemeilę sau blizgučiais ir netikrumu… 

Kiekviena turėjome savo puodelį. Mama man buvo padovanojusi kulinaro Jamie Oliver puodelį, ant kurio puikavosi užrašas „Drama Queen“. Nes tokia buvau. Mama neveltui pirko tokį. Išdidžiai jį padėjau lentynėlėje prie kitų, visiškai niekuo neišsiskiriančių puodelių ir viduje palaimingai šyptelėjau, jog štai, aš vėl išskirtinė, vėl ypatinga, vėl kitokia nei visi. Nemanau, kad daug pasaulyje žmonių, taip stipriai sureikšminančių kiekvieną aplink save esančią smulkmeną. Aš to niekada nelaikiau bloga savybe, man atrodė, jog aš tiesiog nenoriu būti pilka mase, kol neatlikau asmenybės sutrikimų testo antrą ar trečią dieną ligoninėje. Pasirodo, visas tas noras turėti savo išskirtinius daiktus, kurie rėkte rėktų, jog jie yra mano, turėti savo nepertraukiamą tvarką, minučių tikslumu atlikinėti suplanuotus darbus yra obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas. Iš bendros „krūvos“ išsirinkau šaukšelį kavai, kuris dabar bus „mano“, šakutę, peilį – žodžiu, apsidėliojau gyvenimą taip, kad man ateinančias penkias savaites būtų patogu ir saugu – jokių atsitiktinių, netikėtų daiktų ar įvykių. 

II skyrius čia.