Hello, Cancer

Nelaimę paversti savo stiprybe, konfliktą – pasitikėjimu savimi, įtampą – triumfu.
– Carmine Callo, Storytelling

2023.05.30

Esat kada susimąstę, kaip reaguotumėte, kai gydytojas ištaria: „jums vėžys“? Žiūrint filmus dažnai pagalvodavau, „o kaži kaip aš pati reaguočiau?“ Ir gink Dieve, niekad nepagalvojau, kad teks sureaguoti. Nors šių tikslių žodžių man nepasakė, jie skambėjo: „turiu blogų naujienų…“, o pasitikslinus: „o kokios tiksliau blogos naujienos?“ gydytoja tarė: „įtariu vėžį“. Vien tas žodis turi tokią prastą reputaciją 😀 Bet kai išgirdau aš, mano galvoje tesisuko: „nu ble, to man betrūko…“ Gyvenimas pro akis neprabėgo, nepuoliau galvoti, ką veikčiau, jei tai būtų paskutinė man likusi diena, nepravirkau graudžiai ašaroti, tiesiog sėdėjau ir šaltu protu, kaupiantis ašaroms, paprašiau, kad man paaiškintų daugiau. Su medicina nedraugauju ir labai nemėgstu nei tirtis, nei ieškoti ligų. Esu dėkinga likimui, kad mano šeimos gydytoja – mano viena geriausių draugių nuo pat vaikystės, tad brūkštelėjus jai žinutę, kad noriu išsitirti kraują, kitą dieną dieną jau vynioju rankovę „kraujo nuleidimui“. Nemėgstu tos ligoninių ir poliklinikų aplinkos, mane tai skatina jaustis silpna. O silpna aš nesu. Ne dėl to, kad užsispyriau būti stipria, o dėl to, kad tokia esu – prižiūriu save, pasidarau visus reikalingus tyrimus, geriu vitaminus, vaistus, reguliariai išsitiriu organizmą ir visuomet buvau sveikesniųjų pusėje.

Bet kai vietoj dviejų krūtų pradėjo rastis dar ir trečioji, skubos tvarka įsiprašiau pas gydytoją. Prieš metus, kai užčiuopiau mažą gumbelį, man tepasakė: „pas jus limfmazgiai padidėję, sekit ir viskas“. Okey, pagalvojau. Nesu triznė dėl savo fizinės sveikatos, kiekvienas išbėrimas, kiekvienas skausmelis man nesignalizuoja stoti į mėnesinę eilę prie gydytojo durų. Todėl metus ramiai gyvenau iki kito krūties pasitikrinimo. Ir štai… Ėmus užčiuopti „trečią krūtį“, pasitikrinau.

Apie diagnozę išėjusi iš poliklinikos parašiau savo gydytojai/draugei. Ji tuo metu dirbo ir neperskaitė žinutės. Tad praktiškai, pirmasis apie šį „įtarimą“ sužinojo jos vyras, kurio įmonės automobilių stovėjimo aikštelėje buvau palikusi automobilį ir negalėjau išvažiuoti. Paskambinau su prašymu mane išleisti ir juokais pasakiau, kad trumpai poliklinikoje užtrunku, nes nieko gero nepapasakoja. Prieš kelias savaites ėjau tirtis kelio, nes jis pradėjo „traškėti“ vaikštant – gydytojas įtarė plyšusį meniską. Draugės vyras klustelėjo, ar čia dėl kelio. Pasijuokiau, kad kiek aukščiau. Ir lyg tarp kitko išbėriau: „įtaria vėžį“. Stojo tyla ir po kelių sekundžių pasibaisėjęs balsas pasiekė mano ausis: „Juokauji?“ Nusijuokiau ir likusias kelias minutes pokalbio pasibėdavojom, kad sulaukus trisdešimties, visi pradėjom netikėtai byrėti. 

O aš važiuodama į darbą, mintyse kalbėjau su savimi: o kaip dabar reaguoti? Kaip elgtis? Ką daryti? Kas čia dabar bus? Galiu juk nevažiuoti į darbą, pasakyti, kad prastai jaučiuosi, grįžti namo ir paverkti. Arba pailsėti, nes emociškai tos kelios sekundės, kai išgirdau diagnozę, mane nuvargino, lyg būčiau visą dieną sprendusi keblius protinius uždavinius. Nežinau, ar čia būtų geras poelgis, nes kaip ir nėra instrukcijos, kaip elgtis sužinojus, kad tavyje galimai gyvena vėžys. Toks turbūt būtų lengviausias būdas – užsidaryti ir tapti vėžio auka, o kuo jau kuo, bet auka aš neplanavau ir niekada nenorėjau būti. Todėl pasukau į darbą ir atverčiau kitą minčių puslapį – aš kol kas nežinau, kas ten. Jei ten vėžys – gydysiu, remontuosiu, darysiu viską, ką reikia, kad jį išgydyčiau. Bet ar jau nuo šiandien, nuo akimirkos, kai sužinojau, kad man galimai vėžys, aš turiu pakeisti visą savo gyvenimą ir leisti tariamai ligai kontroliuoti mano gyvenimą? Oi neeee, ne mano charakteriui.

Pagalvojau apie ateinančias dvi savaites – paskutinė darbo savaitė, kai išeinu iš dabartinės darbo vietos, po to prasideda psichikos sveikatos ambasadorių mokymai, tada visa savaitė grožio procedūrų, savaitgalis su drauge prie jūros, o vos grįžusi pakuojuosi lagaminus į Singapūrą, kur sudalyvausiu savo mylimiausio atlikėjo koncerte! Ar vėžys gali nusverti TAI ? 100% NE. Vos prieš kelias savaites suvokiau, jog bet kokiems svarbiems reikalams artėjant, didžiuliams planams bombarduojant mano dienotvarkę, aš turiu suvokti, jog gyvenu DABAR. Šiandien. Planus išgyvensiu tada, kai jiems ateis jų ŠIANDIEN. Taip stipriai gyventi į priekį negaliu ir nenoriu, nes įvykis veja įvykį ir aš nebesugebu suprasti, kas vyksta DABAR. Dabar aš sulaukiau žinios, jog galimai sergu vėžiu. Okey. Įsirašau į savo dieną. Turiu tai suprasti ir suprantu, bet apie pasekmes – kokia stadija, koks gydymas, kaip viskas vyks, kada viskas vyks, galų gale – ar tai tikrai vėžys – aš tikrai negaliu ir nenoriu. Šiandien užtenka žinios, jog galimai į mano gyvenimą ateina ne tik kelio, bet ir krūties operacija, o galbūt tik gydymas. Priimu. Bet rytoj manęs laukia kiti reikalai, kiti darbai ir užsiėmimai. Sužinojus tokią galimą diagnozę, negaliu visos kitos savo gyvenimo dalies nubraukti ir gyventi tik vėžiu. Rytoj tokie reikalai, poryt kiti reikalai. Beje, poryt man atliks biopsiją, o po jos jau bus galima planuoti ir vėžį. Bet tik po visų kitų kasdienių reikalų – išeiti iš darbo, nueiti į mokymus, pasigražinti, pabūti prie jūros, išvykti į kelionę ir grįžus planuoti remontuoti savo kūną. Mintis remontuoti mokausi ir jau esu nemažai pažengusi, tad su emocijomis susitvarkyti nebėra taip sudėtinga.

Iš tiesų – neveltui, atrodo, jau pusmetį investuoju į savo psichinę higieną tiek daug – apsivalau visus toksiškus santykius, mokausi sakyti tiesą, kad ir kokia ji kitiems būtų nepatogi, skiriu laiko būti su savimi, mečiau toksiškus įpročius, galvos remontas pasiekė tokį lygį, jog atrodo, niekas gyvenime nebebaisu. Todėl dabar bandau klausti savęs: o ką aš jaučiu sužinojusi tokią žinią? Žinoma, jog jaučiu nerimą. Dėl nežinios, nes nesu susidūrusi su tokia diagnoze. Bet nežinia dėl ateities mane jau kuris laikas laiko už rankos – išeiti iš darbo į niekur, ieškoti, kur norėčiau save realizuoti, užsiimti naujais dalykais, susidėlioti naują mindset’ą… visa tai – nežinomybė, kuria kelia nerimą, tačiau negaliu pasakyti, jog tai nėra malonus nerimas. Esu žmogus, kuris vykstant pokyčiams galvoja: nagi nagi, ir kas čia bus toliau? Toliau viskas bus gerai, žinau, nes aš gyvenimą laikau savo rankose. Ir nors naują darbą susirasti galiu, prie naujų užsiėmimų priprasiu – vėžio kontroliuoti turbūt nepavyks. Todėl stengsiuosi klausyti gydytojų ir daryti tai, ką reikia, kad būčiau sveika. Nes psichiškai esu sveikiausia, kokia buvau per savo 33 gyvenimo metus. Teks siekti balanso su fizine sveikata.

Mama sureagavo jautriau nei aš. Įsivaizduoju, kad mamai sužinoti apie vaiko diagnozę yra tikrai sunkiau, nei man pačiai. Ji vis sakė: „jeigu būtum anksčiau pasitikrinusi“, bet ką reiškia „pasitikrinti anksčiau?“ Ar taip vėžys būtų neapsireiškęs? Ėjau, tikrinausi, gavau nuraminimą iš gydytojos. Po metų atėjau – bam, gali būti vėžys. Nėra anksčiau ar vėliau. Sužinai ir tiek. Galbūt kitiems – kitokia situacija, bet kas būtų pasikeitę, jei būčiau sužinojusi anksčiau. Sužinojau laiku. Kai keičiu visą savo gyvenimą. Atrodo, kad taip ir buvo suplanuota… Turbūt visatos. Pastaruoju metu jaučiau nenumaldomą norą DARYTI. Keliauti, rizikuoti, skirti sau daugiau, atsikratyti nereikalingų daiktų, rūbų, susimažinti žmonių ratą, bukam spoksojimui į telefoną skirti mažiau laiko, daugiau skaityti, tyrinėti, dalyvauti mane įkvepiančiose veiklose, savanoriauti, kalbėti atvirai. Juokavau – kaip prieš mirtį. Nors tfiu tfiu tfiu, negalvoju, jog liga nepagydoma, tačiau žingsniai vedė prie lėtesnio, ramesnio ir gilesnio gyvenimo, kuris man taip patinka. 

Ir dienos eigoje vis užklumpa mintis: Vaje, aš būsiu vėžininkų statistikoje… Nebūčiau pagalvojusi. Depresija – taip, valgymo sutrikimai – okey, bet vėžys. Niekada negalvojau apie jį ir vis dar priimu tai ne kaip nuosprendį, o kaip gyvenimo iššūkį. Kad ir kas benutiks, aš labai džiaugiuosi, kaip šiuo metu gyvenu, kur gyvenu ir kaip jaučiuosi. Esu beprotiškai laiminga. Ir ne dėl to, kad gal liko gyventi visai nedaug ar laukia sunkus gydymas, o dėl to, kad tiesiog taip gyventi smagu ir gera. 

Mano gydytoja/draugė po kurio laiko atrašė man, kad dar neišsigąsčiau, nes pasitaiko visokių kabliukų ir reikia laukti onkologinio tyrimo rezultatų. Teatrašiau jai: „Tu gi mane žinai, aš optimistė. Viskas bus gerai. Net jei vėžys – tvarkysiuos ir operuosiuos, jei reiks. Svarbiausia be chemoterapijos ir skustos galvos :P“ Ne aš pirma, ne aš paskutinė. Nors kiekvieno atvejis skirtingas, skirtingi ir gydymai bei organizmas, bet aš žinau, kad esu stipri – ypatingai savo dvasia. Viskas yra gyvenimo dalis, svarbiausia, kaip tu ją priimi, kaip su ja tvarkaisi ir kaip į ją reaguoji. Galbūt ateis akimirka, kai palūšiu, kai labai daug verksiu, bet ir tai praeis. Praeina viskas, svarbiausia, gyventi DABAR. 

2023.08.31

Birželio 22 dieną sužinojau savo diagnozę – III stadijos krūties vėžys. Liepos 7 dieną prasidėjo chemoterapinis gydymas. Po dviejų savaičių man pradėjo slinkti plaukai. Liepos 25 dieną mano kirpėjas nuskuto likusius plaukus. Šiuo metu man atlikti 3 iš 16 chemoterapijos ciklų. Rašau trumpai ir aiškiai, nes jaučiuosi apgauta – chemoterapeutė paminėjo, jog tik 2% susirgusiųjų nuslenka ir blakstienos su antakiais. Atrodo, kad aš labai retas egzempliorius, nes kasdien netenku tiek savo gražių ilgų blakstienų, tiek antakių. Net nosies plaukai iškrito. Jaučiuosi apiplėšta. Kad ir kiek pozityvumo turiu savyje, pykčio ir neteisybės epizodai yra visiškai normalūs, išgyvenant vėžio gydymą. Taip teigia mano psichoterapeutė, kurią myliu, kurios žodžius vertinu ir priimu kaip teisingiausią dalyką išlaikant sveiką ir optimistišką nusiteikimą. Bet kokios ateinančios ir dar ateisiančios emocijos yra normalu ir jas išjausti reikia. Šiuo metu, kad ir kaip džiaugiuosi besibaigiančia vasara ir ateinančiu mano mylimiausiu sezonu, aš jaučiuosi apiplėšta. Blakstienų ir antakių vagies.